2021 01 18

Paula Babonaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Anglų kalbos mokytoja, keliautoja dviračiais G. Čiplytė: „Mynėme per džiungles, kur lietuvis kojos nekėlęs“

Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos anglų kalbos mokytoja GODA ČIPLYTĖ – atsidavusi ne tik pedagogo darbui, bet ir kelionėms. Tačiau jai kelionės – ne ilgi pasisėdėjimai turistų pamėgtuose kurortiniuose miesteliuose, o netikėtumų, pavojaus ir tikro vietinio gyvenimo pripildytos patirtys.

Praėjus vos keleriems metams nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, moteris kartu su kitais UNESCO remiamo Didžiojo tūkstantmečio žygio dalyviais leidosi į pusantrų metų trukusią kelionę dviračiais. Jos metu G. Čiplytė numynė daugiau nei dvidešimt tūkstančių kilometrų nuo Sietlo, esančio Jungtinėse Amerikos Valstijose, iki Hirosimos Japonijoje ir sukaupė daugybę istorijų, kurias sudėjo į knygos „Ir aš buvau Afrikoje“ puslapius.

Šiame interviu G. Čiplytė dalijasi savo prisiminimais apie gyvenimą pakeitusią kelionę, knygos rašymo procesą ir neblėstančią meilę dviračiams.

Vos įžengus į jūsų anglų kalbos kabinetą, kurį puošia gausybė kelioninių atvirukų, aišku, kad esate tikra kelionių entuziastė. Kaip sugalvojote klasės sienas papuošti tokiais kelionių prisiminimais?

Esu ilgakojė maištininkė. Turbūt mokyklos direktorei su manimi nebuvo lengva, nes į jos prašymą negadinti sienų numojau ranka ir aplink lentą ėmiau klijuoti atvirukus, kuriuos iš tolimų šalių atsiųsdavo buvę mokiniai. Ilgainiui šioje klasėje įsivyravo nerašyta taisyklė – jei per mokslo metus maklinėjai po pasaulį ir praleidai pamokų, o mes čia, klasėje, nugaras lenkėme sunkiai dirbdami, tai be atviruko geriau nė nesirodyk. Netrukus taisyklę pasigavo kitų klasių mokiniai, mokyklos administracija, alumnai, draugai, o šiandien atvirukų kolekcija plečiasi it tingiai po žiemos kylanti saulė.

Kas jus paskatino savo gyvenimą sieti su anglų kalbos mokymu? Kodėl apskritai nusprendėte dirbti mokykloje, gal į ją atvedė būtent kelionės?

Arabai sako: „Kas turi ilgas kojas, tas toli nukeliauja.“ Kad jau Dievulis man jas tokias davė, sakau, kodėl nepasinaudojus? Jos traukė žvilgsnius iš tolo, buvo ryte ryjamos, ir už jas siūlė akimis sunkiai aprėpiamą avių bandą ar didelę kaimenę kupranugarių! Slėpdavau jas, kol galėdavau, o kai tai nepadėdavo, apsimesdavau žygio vadovo žmona. Slapta buvome sudarę tokį sandorį, kad įkyrūs pasiūlymai atsimuštų į sieną ir it aidas grįžtų atgal.

Klausiate, kaip tai susiję su anglų kalba. Atsakau: ji man nė kiek nerūpėjo, nes bėgau nuo savęs. Nežinojau, kuo turėčiau šiame gyvenime save užpildyti, kad pajusčiau prasmę, o ji atlieptų mano šauksmą „būti“. Sakau jums, situacija kartojasi, kol jos neišsprendi. O pasaulis apvalus! Taigi, važiuoti gali iki nupušimo. Niekas nepasikeis. Bet pasibaigus kelionei po kojomis netikėtai pasipainiojo brolis ir paklausė: „Jei ne tos ilgos kojos, kas tave labiausiai atliepia?“ Vienintelis klausimas – ir aš pasukau mokyklos link. Nuėjau ten, kur tuomet reikėjo trijų anglų kalbos mokytojų, ir pasilikau.

Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka

Apie vieną savo kelionių esate net išleidusi knygą. Kaip kilo idėja nepamirštamais įspūdžiais pasidalinti ne tik su šeima ir draugais, bet ir su platesne auditorija? Kaip atrodė jūsų rašymo procesas?

Po kelionės dviračiais aplink pasaulį, pradėjus dirbti mokykloje, atsinaujino maliarija. Pamokas paleidau vėjais ir keturiomis nušliaužiau iki artimiausio sustojimo, mane sėdinčią prigriebė nuo bordiūro it vėjo plaikstomą popiergalį. Nepastovėjau ant kojų. Buvo klaikiai silpna. O infekcinės ligoninės diplomuota ir gerbiama vedėja, įlėkusi į palatą, griebėsi už galvos ir be paliovos kartojo: „To dar nebuvo, to dar nebuvo.“ Tada prisėdo ir, kol dar buvau sąmoninga, labai tiksliai iškamantinėjo kelionės maršrutą ir, netrukus grįžusi, pareiškė: „Jūs turite dvigubą maliariją, pasirūpinkite vaistais! Jūs važiavote per tas šalis, turite pažinčių.“ Sukaupusi visas jėgas paaiškinau, kad nei Dramblio Kaulo Krante, nei Pakistane, iš kur parsivežiau tą „lobį“, neturiu jokių pažinčių, juk pusantrų metų buvau profesionali pedalų mynėja. Maža to, rytą paskambino žurnalistai: „Ar jūs dar gyva?“ Bet aš prisikėliau ir nuėjau į mokyklą.

Direktorė sušaukė visą mokytojų kolektyvą ir, pasikonsultavusi su rimtais medikais, maldavo pedagogų, kad nebekeltų maišalienės. Liga neužkrečiama, nėra ko baimintis. Ilgainiui kolektyvas aprimo, o aš gavau Mis Maliarijos pravardę. Bet nenustojau verkti.

Kelionės metu Indijoje nuo sausakimšo traukinio laiptelių buvo nustumtas mūsų draugas iš Peru vardu Valteris. Kažkas nuspaudė „stop-kran“, ir traukinys bėgiais riedėjo dar kokius 5 kilometrus, kol galiausiai sustojo. Valteriui buvo smarkiai sutrenkti plaučiai. Neatlaikęs šlykščiai duobėtų Indijos kelių, nespėjęs pasiekti net menkiausio miesto ligoninės, jis iškeliavo anapilin. Jam buvo trisdešimt treji metai, jis buvo stiprus, ištvermingas, man buvo tarsi brolis, tik gimęs diena vėliau.

Verkiau dvejus metus, buvau užsidariusi. Rašymas buvo vienintelis dalykas, kuris traukė ne mažiau nei pati kelionė. Galėjau valandų valandas apie tai kalbėti, rodyti nuotraukas ir klajoti po spalvingus prisiminimus. Užtrukau penkerius metus, kol pribaigiau savo kančios kaušą. Išrašiau viską, kas mane slėgė. Tada sukišau užrašus į tamsų stalčių ir pamiršau. Ilgainiui širdelė atlėgo ir pamažu ėmiau dairytis į pasaulį.

Toliau dirbau savo darbą – myniau pedalus po stalu. Kėliausi ir ėjau į mokyklą, ieškojau ir atradau, kėliausi ir vėl ėjau. Tai buvo ta pati misija, tik prie stalo, prie anglų kalbos vadovėlių. Vieta jau nebuvo svarbi.

Kartą į kabineto duris pasibeldė viena mama, galvojau, kai išdroš man moralą, tai maža nepasirodys, matyt, vėl ko prisidirbau. O ji tik paprašė, kad skirčiau jai laiko. Norėjo pasikalbėti apie mano keliones ir nuotykius! Žinoma, sutikau. Tuoj pat. Išsitraukusi diktofoną, nuspaudė mygtuką ir pasakė, kad įrašinėja. Po keleto valandų monologo ji atšlijo ir tarė: „Aš matau knygą!“ Sakau: „Nieko nuostabaus, ji guli stalčiuje jau dešimt metų.“ „Tai traukime ją lauk!“ – pareikalavo. „O kodėl aš?“ – paklausiau. „Pasakysiu atvirai. Jūs mokote mano sūnų“, – tarė. „Ir kas čia tokio?“ – nustebau. „Žinote, nusibodo klausyti jo vaizdingų pasakojimų apie jūsų pamokas, tai ėmiau ir panaršiau internete! Kai perskaičiau jūsų „pasakaites“, ilgai galvoti nereikėjo. Greitai viskas atsistojo į savo vietas. Ir štai aš čia.“

Trumpai tariant, skausmas privertė ieškoti išeičių, todėl ėmiau rašyti. Man vis atrodo, kad soti siela negali parašyti nieko gilaus ar prasmingo. Juk alkanam jokia duona nėra per kieta.

Knygoje aprašytą kelionę po Afriką įveikėte dviračiu. Kodėl kelionėms po dar nepažintus kraštus dažnai renkatės būtent šią transporto priemonę, kuo ji žavi?

Dviračio ratai, kaip ir pasaulio rutulys, smagiai sukasi savaime. Tai nepataisomas ir nepralenkiamas laisvės pojūtis. Važiuoji sau ir dairaisi – kairėn, dešinėn, vėl kairėn. Kur nori, sustoji, kur nori, ten pietauji, kur nori, ten miegi, ir dar sveikatos iš to gražiai įsitaisai, ar gali būti kas geriau?

Tarkime, nusipirkote kelialapį į Turkiją septynioms dienoms, atgailėjote pinigėlius, kad turėtumėte ką prisiminti tamsų rudenį. O čia, po Lietuvą, gali makaluotis nors ir visą mėnesį – ir įspūdžių per akis, ir kojoms duodi valią. Tokiu būdu uždirbta sveikata ilgai tarnauja.

Paspirtuku ar automobiliu irgi smagu važinėti, skirtumas tik tas, kad tai, ką pats uždirbi savo kojomis, rankomis ar smegenimis, tą ir turi – tai tavo nenuginčijamas turtas. Man šis požiūris patinka.

Ar galite pasidalinti keletu kelionių epizodų, kuriuos prisimenate kaip labiausiai nustebinusius, nudžiuginusius, sukėlusius baimės jausmą ar net šokiravusius?

Žygio metu buvau vadovo sekretorė. Tvarkiau žygio popierius. Reikėjo įsigyti po antrą pasą ir surinkti vizas. Juk buvo 1998 metai, ir Lietuva buvo visai neseniai atgavusi nepriklausomybę. Už kiekvieną šalį reikėjo mokėti (ir gana dosniai). Rinkau jas porą metų, vienas gavome greitai, su „egzotiškomis“ vargome ilgai. Pasus siuntinėjo ir rinko kurjerių tarnyba. Štai Kosta Rikos vizas, tiksliau, vizų antspaudus ant baltų lapų, gavome vos keletą dienų prieš išskrisdami, ir, kadangi buvo įtemptas metas, nes mūsų niekas nenorėjo drausti nei už pinigus, nei už jokias maldas, įkišau jas paskubomis į segtuvą. Tiek žinių.

Po gero pusmečio Lotynų Amerikoje, po ilgų liūčių kelias mus atvedė iki Salvadoro, kur turėjome pateikti Kosta Rikos vizas. Niekas tų mano baltų lapų su vizomis, kurios ambasadoje turėjo būti perkeltos į mūsų pasus, neprisiminė. Vadovas pagrasino, jei žygis nepasieks Kosta Rikos, tai bėdų sulauks ambasada, nes žlugdo tarptautinį UNESCO remiamą Taikos žygį! Sukvietė visus žygeivius, ėmė triukšmauti prieš ambasadą ir grasino pakviesti į mūsų draugę televiziją. Pamažu ėmė spiestis minios žmonių, ir vizas gavome akimirksniu. Viso to nebūtų buvę, jei ne aš. Tik po dešimties metų išdrįsau prisipažinti, kad tai buvo mano kaltė. Ir kad tos vizos, kad jas kur, visą laiką tvarkingai gulėjo mūsų segtuve!

Viską kruopščiai surašius ir nufilmavus išeitų puikus nuotykių filmas. Peru, nusileidus iš kalnų, teko marškinėlius keisti į bananus, kišenėje neturėjau nė skatiko, o moteris nieko daugiau pasiūlyti neturėjo. Senegale, išlindus iš šabakštynų, teko parduoti kažkur pakelėje rastą veikiantį laikrodį, kad nenumirčiau iš bado. O kažkoks juodaodis užmokėjo už kondensuoto pieno skardinę, kuri mane maitino porą dienų, nes valgyti visai nebuvo ko. Mano sandalai buvo taip suplyšę, kad žiojėjo kulno dydžio skylės. Miegojau ant asfalto ir benzino kolonėlėje, pas bedalius ir kariniame dalinyje, kur kažkas naktį kėsinosi į mano moteriškumą. Pamiršdavau šalies pavadinimą ir metus. Gvinėjoje rodžiau užpakalį, suprask, plika it tilvikas. Už keltą nebuvo kuo sumokėti, juodaodis prižiūrėtojas kėsinosi devynis kailius už tai nulupti. Senegale juodaodis jaunikaitis plovė man kojas, o aš jį bučiavau. Jodinėjome ant kupranugarių po antikinės Palmyros griuvėsius ir su vietiniais vakare rūkėme kaljaną.

Nudirbome aktyvų diplomatinį darbą – aplankėme visas įmanomas Lietuvos atstovybes, ir mums pavykdavo subtilūs diplomatinių santykių niuansai. Dviračiais įvažiavome į Mianmarą per džiungles, kur lietuvio ir kojos nėra būta. Kiekvienoje šalyje noriai pozavome prieš televizijos kameras, o jie mums rasdavo nakvynę geriausiame viešbutyje. Išmokau ispaniškai ir laužyta kalba duodavau interviu į kairę ir į dešinę, smirdėdavome taip, kad prašalaičiai duodavo pastabų, o mes juokdavomės. Prancūzijoje mums sakė: „Jūs laukiniai.“ Japonijoje apie mus sklandė legendos: „Jie kaip drakonai – suryja viską, kas pasitaiko kelyje.“

Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka
Godos Čiplytės asmeninio archyvo nuotrauka

Kokius svarbiausius patarimus duotumėte žmonėms, norintiems ar planuojantiems leistis į tokias netradicines keliones?

„Kad iš anksto žinotum kelią, pasiklausk grįžtančių“, – sako kinai. Galiu tik pridurti: neperžengęs namų slenksčio, kelio taip ir nesužinosi. Tai ir yra sunkiausia. Kartą, dirbant vyriausybės kanceliarijoje, vienas kolega priėjo ir paklausė, pirštu bakstelėdamas į Andų kalnus: „Ką darysi, kai čia atsidursi?“ O aš tariau: „Nežinau, tik žinau, kad noriu ten būti.“

Po dvejų metų, kai Čilėje prieš mane išdygo kalnų siena, pirmiausia turėjau prisėsti. Tai ilgiausia aukštų kalnų virtinė, besidriekianti 9000 kilometrų. Kitoje pusėje stūksojo aukščiausia viršūnė – Akonkagva, siekianti net 6960 metrų. Papėdėje mąsčiau, kaip man šitą masyvą įveikti. Apačioje negalėjau numatyti pavojaus ir to, kad dėl savo 32 lėtų posūkių pramintas Gyvačių keliu pastarasis pakyla iki 3200 metrų ir svilina, kol pamiršti, kur eini, ir kol prarandi nuovoką, ar tas kelias išvis baigsis.

Knietėjo sužinoti, kiek tai kainuos. Kiek kainuos, kad įveikčiau pati. Tad palengva įsirėmiau į vairą ir ėmiau dviratį stumti. Apie jokį važiavimą nebuvo nė kalbos.

O pro šalį šliaužė vilkikai, motoroleriai ir lengvosios. Kiekvienas posūkis sunumeruotas. Daugiausia gyvybių nusinešęs – septynioliktas, arba Mirties posūkis. Tai trumpiausias maršrutas iš Čilės į Argentiną. Šiuo keliu gabenama viskas, prekės iš viso pasaulio: nuo bananų iš Ekvadoro iki naujausių automobilių iš Azijos.

Temo, kol vargais negalais klibikščiuodama pasiekiau perėją ir kritau negyva. Atsipeikėjau tik po poros dienų, kai supo mašina, o pro akis skriejo vešlūs Argentinos slėniai ir tolumoje boluojančios kalnų kepurės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Goda Čiplytė dalijasi ištrauka iš savo knygos „Ir aš buvau Afrikoje“ (Mažoji leidykla, 2013 m.):

Iš Taikos žygio dokumentinių įrašų.

Labe, GVINĖJA, Afrika

Kovo 24, 1999

Neįsivaizdavau, kad čia būsime atkirsti nuo pasaulio. Nutiesti už Europos, pagrindiniai keliai ypač puikūs, tačiau elektros niekur nėra. Net dideliuose miestuose tai didelė prabanga. Kai prasidės liūtys, ims suktis turbinos, o dabar hidroelektrinės neveikia. Kai kurios save gerbiančios įstaigos pasistatė savo generatorius, bet įjungia juos tik išskirtinėmis progomis. Tad ir bankuose pinigų išsiimti neišeina.

Vakar pagaliau pavyko prisijungti prie interneto. Pasirodo, čia telefono linijos labai lėtos ir reikia nurodyti 2400 bps greitį, o mano modemas tokiu greičiu negalėjo komutuoti. Pakeitus modemą, galėjau prisijungti prie serverio. Nuo paskutinio ryšio Dramblio Kaulo Krante praėjo 10 dienų, ir perrašyti visus laiškus vakar užtrukau 2 valandas. Moteriškė Telekome priskaičiavo 3 valandas, ir pareikalavo užmokėti 90.000 Gvinėjos frankų ($75). Po dviejų dienų derybų su Telekomo direktoriais sumą pavyko sumažinti iki 25.000 frankų. Ko gero, kitas elektroninis laiškas bus tik iš Dakaro. Gal Senegale bus daugiau elektros?