Žiūrėjimo ir skaitymo laikas

17 min
Portretas.
Animatorius, karikatūristas Ilja Bereznickas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Animatorius I. Bereznickas: su gyvenimu susitvarkai, kai žiūri į jį su ironija

Šio žmogaus vardas visiems mylintiems animaciją ir ypač tiems, kurie prisimena jos pirmuosius daigus Lietuvoje, neabejotinai siejasi su garsiausiu lietuvišku animaciniu filmu „Baubas“ (1986 m.). Prisimenate – graži istorija apie mažos mergaitės ir jos prasimanyto Baubo draugystę?

Į savo kūrybą giliai ir nuoširdžiai įnikęs ILJA BEREZNICKAS, animacinių filmų kūrėjas, scenaristas, režisierius, dailininkas, knygų bei komiksų autorius, iliustruotojas, savo karikatūromis ir animacija sujungia kelių kartų gerbėjus, net sudėtingiausiose gyvenimo situacijose neprikišamai mokydamas žvelgti į gyvenimą su humoru. Lietuvos animacijos tėvu tituluojamas I. Bereznickas prisipažįsta mėgstantis kartoti savo studentams iškilaus kino kūrėjo Woody Alleno žodžius apie tai, kad gyvenimas beprasmiškas, todėl reikia apie tai negalvoti ir veikti ką nors naudinga. W. Allenas kuria originalų kiną – I. Bereznickas kuria savitas karikatūras ir animaciją.

„Dirbu daug, – sako menininkas, – nes man įdomu dirbti, ir tas „įdomu“ nulemia viską. Kiekvienas naujas kūrybinis darbas mane žavi tuo, kad niekada nesikartoja. Daug tų darbų prisikaupę: ir tris komiksų knygas turiu pabaigti, ir prie naujo filmo dirbu.“

Per darbų gausą I. Bereznickui tenka dažnai naktinėti – „Va ir jūs čia dabar pas mane atėjote. O dirbti kada?“. Ir tikrųjų apie viską animatorius kalba šiltai, su šypsena ir juokiasi, kad didžiausia jo svajonė – išsimiegoti.

„Būna, dirbu ir iki penkių ryto. Jeigu išeina keturias valandas pamiegoti – labai gerai. Bet po to miegu visur, – juokiasi. – Porą kartų prie vairo užmigau, tai gerai, kad laimingai baigėsi, todėl nemėgstu ilgų kelionių automobiliu. Būna, tik privažiuoju prie šviesoforo, užsidega raudona šviesa, kažką pagalvoju, ir jau snaudžiu, jau girdžiu, kaip kažkas signalizuoja. Būna, nueinu į spektaklį ir užmiegu. Sakau draugams – veskit mane į teatrą, ir aš būsiu kaip geriausias kritikas: jeigu užmigsiu, vadinasi, kažkur dramaturgijoje „pravalas“. Ir per paskaitas užmiegu – atsiremiu į pieštuką ir jaučiu, kad jau miegu. Miegas yra mano svajonė.“

Režisierius I. Bereznickas yra sukūręs keliolika animacinių filmų, jo darbus galima išvysti tūkstančiuose įvairių Europos ir JAV leidinių publikacijų, už daugelį kurių pelnyti reikšmingi apdovanojimai tarptautiniuose kino festivaliuose ir renginiuose, skirtuose animacijai, iliustracijoms, karikatūroms. I. Bereznickas – ir tas pirmeivis, kuris Lietuvoje nupiešė ir išleido pirmąją originalią komiksų knygą „Kas atsitiko Albertui, arba kaip aš išmokau daryti mankštą“. Po to pasirodė ir kitų. 2002-aisiais menininkas Vilniaus dailės akademijoje įkūrė animacijos specialybę, parengė vadovėlį „Animacijos menas“ ir yra Fotografijos ir medijos meno katedros docentas.

Visai neseniai, 2015-aisiais, I. Bereznickas kartu su Olga Titova pagal savo komiksų knygas sukūrė naują animacinį serialą vaikams „Tima ir Toma“. Tų pačių metų lapkritį Norvegijos tarptautiniame animacijos festivalyje „Fredrikstad Animation Festival“ animatorius I. Bereznickas apdovanotas prestižine Auksinio Gunnaro premija už gyvenimo pasiekimus Šiaurės ir Baltijos šalių animacijoje.

Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka

Lemtingas smegenų sutrenkimas

Apie savo gyvenimą I. Bereznickas, jeigu turėtų laiko, galėtų pasakoti nesustodamas, sako – ir knygą galima parašyti, ir filmą sukurti: menkiausias jo darbo animacijos srityje epizodas ar istorijos apie sutiktus garsius menininkus jam dirbant Rusijoje, Norvegijoje, Izraelyje, JAV ar Lietuvoje galėtų būti verti atskiro straipsnio. Tiesa, pati įspūdingiausia patirtis, kaip prisipažįsta menininkas, yra susijusi su tuo, kaip jo gyvenime atsirado karikatūros.

„Jei tikėčiau Dievu, pasakyčiau, kad mane Dievas veda, bet šiaip man gyvenime taip jau atsitinka, kad tarsi kas pakiša situaciją, kurios sunku atsisakyti. Taip viskas ir prasidėjo: vaikystėje paišiau, paišiau, todėl tėvai nutarė atiduoti į menų mokyklą. Mokyklą baigiau kaip geriausias mokinys – bet ne dėl penketukų, kurie tuomet buvo aukščiausias pažymys, bet dėl to, kad sportavau, paišiau visokius sienlaikraščius. Aišku, turėjau pomėgį ir pasimušti. Tačiau po to dėl to „pasimušti“ įgijau daugiau drąsos ir pradėjau žaisti regbį“, – pasakoja animacinių filmų režisierius.

Kadangi visuomet didesnį polinkį jautė prie tiksliųjų mokslų: fizikos, matematikos, gal tik chemijos nemėgęs, tad, norėdamas suderinti šiuos mokslus ir pomėgį piešti, nutarė rinktis architektūros studijas Kauno politechnikos institute. Tačiau architekto specialybė menininką jau jam vėliau bedirbant, atliekant praktiką pas Algimantą Nasvytį nuvylė, tačiau būtent tuo metu jis pradėjo piešti karikatūras. Šios, užmatytos garsaus karikatūristo Frederiko Samuko, buvo spausdinamos ir satyros žurnale „Šluota“.

„Su karikatūromis prasimušti man vėlgi padėjo likimas, – tikina I. Bereznickas. – Kartą žaisdamas regbį patyriau gana stiprų smegenų sutrenkimą ir turėjau gydytis ligoninėje. Ir dabar visiems, kurie paklausia, iš kur mano gyvenime atsirado karikatūros, atsakau: po smegenų sutrenkimo, – matyt, tada galvoje kažkas pasikeitė: ir karikatūros atėjo, ir kūryba atsirado.“

Po to dėl tų pačių karikatūrų, atrastų stalčiuje, kaip pasakoja menininkas, jis buvo pašalintas iš instituto, kuriame dirbo. Likimui vėl sudėliojus sėkmingą scenarijų, 1982-aisiais I. Bereznickas išvyko studijuoti į Maskvą, įstojęs į aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus, vadovaujamus genialių sovietmečio animatorių Fiodoro Chitruko ir Jurijaus Noršteino.

Vaikas prie jūros.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Sėdi prie stalo moksleivis.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Sėdi ant žolės.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Minioje stovi.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Sėdi ant suolo keturiese.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Žaidžia regbį.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Žaidžia regbį.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Žaidžia regbį.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Minioje stovi.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Spaustuvėje.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Prie skulptūros.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Piešia prie stalo.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Su lėle.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Piešinys.
Iljos Bereznicko karikatūra
Piešinys.
Iljos Bereznicko karikatūra
Piešinys.
Iljos Bereznicko karikatūra
Piešinys.
Iljos Bereznicko karikatūra
Piešinys.
Iljos Bereznicko karikatūra

Auksiniai metai Maskvoje

Darbas su kinu man pasirodė linksmesnis, – istoriją tęsia I. Bereznickas. – Kaip animacinių filmų režisierius pradėjau dirbti „Sojuzmultfilme“, o pradėjau todėl, kad kažkas pasakė, kad ten reikia žmonių. Tuo metu susidraugavau su režisieriumi Jefimu Gamburgu, kartu su Michailu Žvaneckiu sukūrėme filmą „Kontaktai ir konfliktai“ (kuris iki šiol jutube „stovi“), susidraugavome su Miša.

Tie porą metų Maskvoje, galiu pasakyti, buvo vieni geriausių mano gyvenime. Nors visi peikia tą Maskvą, bet ten, kur aš mokiausi ir dirbau, intelektualų srautas buvo tikrai didžiulis. Kur tik aš nebuvau: ir Bulato Okudžavos bute, ir į Tagankos teatrą vaikščiojau. Kadangi buvau ir dailininkų, ir architektų sąjungos narys, nes į Maskvą atvykau baigęs architektūros studijas, taip pat priklausiau kino cechui, su „bilietuku“ galėjau patekti visur ir dar kartu draugus atsivesti – nes, žinote, kaip tais laikais: „bez bumažki vy kakaška, a s bumažkoj čelovek“ (rus. „be popierėlio jūs šūdelis, o su popierėliu – žmogus“).

Buvome jauni studentai, linksmindavomės kaip reikiant. Užaugau su garsiomis pavardėmis, talentais, ir tie kursai Maskvoje man iš tikrųjų daug davė – institutas buvo intelektualų centras, patyriau tikrą kultūrinį šoką. Suprantu, tie, kurie negyveno sovietmečiu, gali galvoti, kad tai buvo juodas periodas gyvenime, tačiau jame buvo ir daug pozityvo. Nesu koks nors maksimalistas, nesakau, kad nieko nebuvo ar kad buvo viskas – aišku, buvo daug neigiamų dalykų, daug laisvės apribojimų, tačiau nesmerkiu tų žmonių, kurie prisitaikė prie tokio gyvenimo. Bet pasakysiu, kad dabar knygų žmogus tiek neskaito, kiek mes tada skaitėme.“

Papūtus permainų vėjams ir Rusijoje nebelikus darbo, likimas animacinio kino režisierių ir vėl laimingai pastūmėjo paklajoti po pasaulį: jis dirbo Izraelio, Norvegijos, JAV kino studijose.

„Supratau, kad pasaulis – atviras ir laisvas, ir ta laisvė daug duoda, – teigia jis. – Visą laiką man gyvenimas leisdavo suprasti, kad esu kažkur reikalingas. Visada man kas nors padėdavo, kiekviename gyvenimo etape atsirasdavo svarbių žmonių.“

Portretas.
Iljos Bereznicko asmeninio archyvo nuotrauka
Portretas.
Animatorius, karikatūristas Ilja Bereznickas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Woody Alleno įkvėptas

Kalbėdamas apie savo, kaip animatoriaus, karikatūristo, braižą, I. Bereznickas svarsto, kad iš karto suprato mąstantis teisingai.

„Niekas neatsiranda tuščioje vietoje, ir ta mano animacija neatsirado tuščioje – niekada nekūriau savo filmų tokių, kaip, pavyzdžiui, Noršteino, nes jo kelias vienoks, o mano – kitoks. Reikia lavintis, daug skaityti, domėtis, kad jį surastum. Savo studentams tai visada kartoju. Nes kuo skiriasi protingas žmogus nuo kvailo? Kai kvailam pasako eiti tiesiai, jis ir eina tiesiai, tačiau kai jis staiga išgirsta, kad reikia sukti į kairę – nustemba, nesupranta: taigi man pasakė eiti tiesiai? O tas, kuris supranta, kad gali būti du keliai, netgi visiškai priešingi – ir į kairę, ir į dešinę, yra mąstantis žmogus. Jis analizuoja ir renkasi savo kelią“, – gyvenimo išmintimi dalijasi I. Bereznickas.

Taip pat jis sako savo studentams mėgstantis kartoti iškilaus kino kūrėjo Woody Alleno žodžius: „Viename interviu jis pasakė: žinot, šiaip gyvenimas yra beprasmiškas, ateini į jį tam, kad numirtum, – kas čia per nesąmonė? Tačiau aš stengiuosi apie tai negalvoti, sakė Woody Allenas, o tam, kad negalvotum, reikia kažką daryti. Aš štai darau kiną.“

Toks ir I. Bereznicko požiūris į gyvenimą: kad ir koks beprasmiškas jis būtų, jeigu į jį žiūri su ironija, su humoru – gali susitvarkyti ir su gyvenimu, ir su savimi: „Nes jeigu žiūrėsi rimtai – kad ir į tai, kas dabar vyksta pasaulyje – tai kam gyvent? Žinoma, visokių tų tragedijų būna, bet vis tiek bandau į viską žiūrėti su humoru – juk netgi tas mano smegenų sutrenkimas padėjo ateiti idėjoms.“

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės.