Ansamblio „Synaesthesis“ vadovė M. Finkelštein: kol mus jungia vitališka idėjų sinergija, tol verta stengtis

Taip pat debiutavo festivaliuose „Midsummer Vilnius“ ir „Sirenos“, žinoma, tradiciškai suspindėjo šiuolaikinės ir aktualios muzikos festivalyje „Gaida“, lietuvių kompozitorių muziką pristatė tarptautinėse scenose, išgirdo savo ansamblio vardą tarp nominantų LRT metų apdovanojimų metų kultūros reiškinio kategorijoje. Ir pristatė šūsnį įdomių programų – nuo projekto „Flaneur“ su trijų vyrų kompozitorių programa, filmo-performanso „Posh Underground Workers“, tyrinėjančio architektūrą, iki „Nymphology“ su trijų moterų kompozitorių programa ir metus vainikavusio dvigubo koncerto su Dominyko Digimo ir Kristijono Dirsės nebyliu muzikiniu filmu apie atsiminimus bei fortepijono ir sintezatorių muzikos eksperimentinę jungtį. 

Dar laukia kompozitoriaus Algirdo Martinaičio kompaktinė plokštelė, kurią leidžia Lietuvos muzikos informacijos centras.

„Kolaboracijų ir naujų formų paieškų, naujų darbo būdų buvo labai daug. Kiekvieną kartą reikėjo daug visko suvirškinti, – sako Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ vadovė, pianistė MARTA FINKELŠTEIN.

Ir tik dabar sustojusi, atsikvėpusi pradedu galvoti, ką daryti toliau. Dėlioju į lentynėles, kas įvyko, ką pasiekėme, ką sukūrėme, kas pasisekė, o kas – ne. Kurios darbo praktikos pasiteisino, o ko galbūt buvo per daug. Ar „Synaesthesio“ muzikantai apskritai jaučiasi gerai taip aktyviai dirbdami? Ar jiems komfortiška aprėpti tiek daug vis naujos medžiagos? Klausimų daug – nuo kūrybinių, strateginių iki vidinės švaros. Dėlioju ir galvoju, kaip atrodys kiti „Synaesthesio“ metai.“

2013-aisiais susibūrėte, 2021-aisiais, intensyviai tebeeksperimentuodami su muzikos forma, drąsiai galite vadintis ne tik kultūros reiškiniu, bet ir tikru kultūros fenomenu. Kas maloniausia toje aštuonerių metų atkarpoje?

Kai prisijungiau prie „Synaesthesio“, man labai patiko ansamblio apibūdinimas – nuolatos kintantis organizmas. Nes jeigu šis kolektyvas sugalvotų sustoti, tapti vieno, vientiso veido, man atrodo, jame tiesiog nebūtų įdomu būti. „Synaesthesis“ yra žaidimų aikštelė, kur gali išbandyti visus žaidimus.

Daug galvojau, kuo mane taip patraukė šis ansamblis, kodėl taip noriai įsivėliau į šį žaidimą ir ryžausi įvairiausioms iniciatyvoms. Matyt, dėl psichologinių priežasčių. Būdama žmogus, visiškai atsidavęs, paniręs į akademinę muziką, deja, jos bendruomenėje neradau savo vietos ir savo žmonių. Man artimo požiūrio, kitokio nei akademinei muzikai būdingas statiškumas, tradicijų sekimas, metų metus nesikeičiančios programos, tie patys repertuarai su tais pačiais kontekstais. Man atrodo, tai neturi nieko bendra su kūryba.

Ir tik atėjusi į „Synaesthesį“ supratau, kad visam tam gali būti alternatyvi erdvė, kad vis dėlto yra žmonių, mąstančių panašiai. Esu visiškai tikra: jeigu nebūtų tokios erdvės ir žmonių kaip „Synaesthesis“, manęs muzikoje nebūtų. Neturėčiau kur kvėpuoti. Su šiuo kolektyvu atsirado malonumas muzikuoti ir kurti iniciatyvas. Su šiais žmonėmis atsirado bendramintystė, kurią žiūrovai jaučia mums būnant scenoje.

Ansamblis atviras žmonių kaitai. Vieną kartą pagroti kartu pasikviečiame vienus muzikantus, kitą kartą – kitus. Bet žinote, kas būna smagiausia? Kai jie ateina ir sako, kad jiems čia būti gera. Sako: niekur kitur taip nėra kaip pas jus: tokio bendravimo, tos vidinės dinamikos. Ir tokiomis akimirkomis aš pagaunu save besididžiuojančią. Aplanko tikrai malonus jausmas – kai myli savo kolektyvą, savo žmones ir jų požiūrį į darbą. Tai visiškai atperka tuos didelius vargus, kai reikia ruoštis intensyviam koncertų laikui.

Jūs, aišku, pagalvojate, kad negali visą laiką būti tik kaita, augimas, žydėjimas, naujų formų ieškojimas. Kad būna ir pauzių.

Mes keičiamės, ir tai natūralu. Tai vyksta dėl mūsų amžiaus: žmonės kuria šeimas, keičiasi jų įsipareigojimai. Negali kas kartą iki trijų ryto iš jaunatviško azarto ir beprotybės galvoti naują idėją. Jaučiu, kad po truputėlį azartą keičia perfekcionizmas, bet kartu vietoj inertiškumo randasi ir daugiau racionalumo, analizės.

Visiškai natūralu, kad „Synaesthesis“ keičiasi ir keisis. Visiškai nebijau, jeigu po penkerių metų išblės aistra kartu groti. Šis ansamblis nėra ta organizacija, kuri sukuriama, o paskui laikoma tik tam, kad būtų, kad kažkas darbą turėtų. Ne. Jeigu nėra idėjinio azarto, vėjo, malonumo – tai kam tada? Jokios prasmės. 

Juk kas yra įdomiau: ar ansamblio pavadinimas ir su juo vykstantis reiškinys, ar konkretūs žmonės ir formos? Man atrodo, kad reiškinys. Dėl to su „Synaesthesiu“ ir smagu, kad vieną dieną jis gali virsti dešimties žmonių sinfonietta, kaip įvyko mūsų metų pabaigos koncerte, kitą dieną tai gali būti du žmonės, trečią – dar kitaip. Net jei tai virstų vieno žmogaus pasirodymu scenoje ar dviejų, trijų, o gal dvidešimties – nesvarbu. Kol „Synaesthesį“ jungia vitališka idėjų sinergija, tol jis ir yra. Tol dėl jo norisi stengtis. Jeigu ateičiau į repeticiją ir matyčiau, kad visiems žiauriai atsibodo ir niekas nebeturi idėjų, tai kam kankintis – gyvenime yra tiek daug kitų gražių dalykų, kuriais galima gyventi.

Jūs į šiuolaikinę muziką žvelgiate labai plačiai. Atrodo, kiekviena nauja „Synaesthesio“ programa – valiūkiškas pabandymas dar kūrybingiau išsinerti iš seno kailio, dar entuziastingiau žengti į skirtingas meno disciplinas. Kodėl jums taip svarbu būti laisviems nuo formalaus požiūrio į muzikinį tekstą?

Sąmoningai norime populiarinti šiuolaikinę muziką, dėl to išbandome kuo daugiau formatų. Nuolat eksperimentuojame, stengiamės pamatyti save vis kitose vietose. Iš tiesų „Synaesthesio“ vieta labai įdomi, esame tarpžanriški, bet ir ne visiška alternatyva, nes vis tiek daugelis mūsų veikia akademinės muzikos erdvėje. Dabar ieškome, kokia ta mūsų vieta ir kas tas mūsų klausytojas. Atrodo, kad jis kiek fragmentuojasi. Kita vertus, visada labai įdomu sulaukti vis kito klausytojo, kurio galbūt nesitikime.

Šiemet buvo įdomu išbandyti jėgas festivalyje „Midsummer Vilnius“, kiek populiaresniame iš visų tų, kuriuose įprastai dalyvaujame. Žanriškai įvairesniame – nuo populiariosios muzikos iki operų, spektaklių. Šis festivalis sugeba sutelkti labai savą, specifinę žmonių grupę. Festivalyje „Sirenos“, kuriame šiemet irgi dalyvavome – dar kitoks žiūrovas. Įdomu atidžiau pamąstyti, kas yra tas tikrasis mūsų klausytojas, užuot tik galvojus apie naujus, įdomius formatus, kūrybinius eksperimentus. Ar tikrai kiekvienas naujas mūsų darbas įdomus tam klausytojui, kuris lankėsi ankstesniame mūsų koncerte? Kaip mus priima tas žmogus, kuris klausėsi „Synaesthesio“ per „Midsummerį“, grojančio malonią ausiai postminimalistinę muziką, o paskui atėjo į muzikinį performansą „Sonic Fiction“ „Sirenose“, kur vaidiname be instrumentų?

Studijuoju doktorantūroje, ir mano tyrimų laukas yra kuratorystė muzikoje. Man svarbu, kad muzikiniame pasirodyme būtų matomas ne tik muzikos atlikimas, muzikantai su instrumentais, bet ir skirtingi kontekstai, kaip ir kodėl jie groja. Kiekvieną kartą muzika gali būti kitokia – skleisti vis kitą žinią, vis kitą formą, panardinti vis į kitą kontekstą.

Taip „Sirenų“ festivaliui gimė programa „Sonic Fiction“ su kompozitoriais Agne Matulevičiūte, Rita Mačiliūnaite, Gintaru Sodeika, Artūru Bumšteinu. Svarbu ne tik tai, kad pristatėme jų kūrinius, bet ir dirbome kartu kūrybinėse dirbtuvėse su choreografe Greta Grinevičiūte, pritaikomojo teatro režisiere Kristina Werner, bandydami perprasti, patirti performatyvumą ne kaip teorinį, bet praktinį dalyką. Panašiai filmuojant projektą „Posh Underground Workers“ mums buvo svarbu pabendrauti su architektūros kuratoriais, kad kaip muzikantai pajustume, kaip pateikti, rasti formą konkretaus kompozitoriaus kūriniui.

Tai mano aistra – matyti plačiau ir neleisti muzikantams būti vien atlikėjais. Gilintis į visą procesą: kodėl jame esame, kaip esame, kad klausytojai jaustų mus visiškai panirusius į kokią nors temą ar idėją.

Man nesuvokiama, kaip pusmečio programoje gali būti tik dvi moterų kompozitorių pavardės. Ir manęs neįtikina tas, pavadinkime, muziejinės reprezentacijos pasiteisinimas, esą grojame seną, gerą, išbandytą muziką. Ne. Tiesiog tai nepakankamas programų kuratorių darbas: įtraukite daugiau moterų vardų, ir pasimatys, kokios įdomios gali būti tokios programos.

Kalbant apie performatyvumą, be jūsiškio ir Agnės Matulevičiūtės „Sonic Fiction“ festivalyje „Sirenos“, multimedijos, kūno ekspresijos, originalaus mąstymo prasme ryškus buvo jūsų pasirodymas „Gaidos“ festivalyje, kur „Synaesthesis“ pasirodė šalia žymiojo belgų ansamblio „Nadar“. Ar tokios programos kaip belgų ir jūsiškė „I Can Be Your Hero“ kalba apie naujos estetikos performatyvumo bangą šiuolaikinėje muzikoje?

Pati performatyviosios muzikos tendencija nėra labai nauja, galbūt Lietuvoje ji nėra stipriai išnagrinėta, bent jau nėra dažnai atliekama. Iš tiesų norint paruošti tokį performatyvų darbą, kolektyvui reikia daug ir nuosekliai dirbti. Suprantu, kad „Synaesthesis“ su ansambliu „Nadar“ buvo palygintas natūraliai, bet man tai buvo netikėta, nes abiejų ansamblių performanso natūra labai skiriasi. Galbūt labiau tiktų lyginti „Nadar“ ir mūsų su Agne „Sonic Fiction“. Nes į savo pasirodymą „Gaidoje“ nežiūrėjome kaip į performatyvų atlikimą – tai buvo tam tikrų skirtingos prigimties kūrinių derinys ne savo nuožiūra, bet reaguojant į „Gaidos“ kompozitorius in focus. Peformatyviausias buvo Michaelo Beilio „caravan“.

Papasakokite plačiau, kaip ruošėtės šio kūrinio pasirodymui.

Tai tiesiog kitokia nei muzikinė partitūra, bet muzikantai ją vis tiek skaito. Tai, kas būtų padaroma instrumentu, virsta tavo kūno judesiu. Pavyzdžiui, vietoj to, kad violončele pagrotum gamą, čia tą patį padarai ranka ar lazdele ir atsisėsdamas į tam tikrą vietą. Tai tas pats muzikinės partitūros skaitymas, tik nauja kalba, kurią turi išmokti. Mūsų muzikantams tai ne naujiena. Skaitome partitūras, kuriose kompozitorius būna sužymėjęs išplėstines technikas, t. y. ženklus, kurių anksčiau nesi matęs, bet po trečio, ketvirto karto grodamas pradedi į juos įsigilinti. Tai kaip perprasti stalo žaidimą: iš pradžių stengiesi suvokti, kaip žaisti, o toliau viskas priklauso nuo tavo meistrystės.

Dar vienas svarbus „Synaesthesio“ projektas – „Nymphology“: trys kompozitorės, trys atlikėjos, nagrinėjančios feminizmo fenomeną ir moterų akademinėje muzikoje buvimą. Ką davė ši diskusija apie lytį muzikoje ir kūrybinę moterų reprezentaciją?

Muzikoje tai labai didelė bėda. Ir man labai skauda dėl kai kurių su tuo susijusių dalykų. Kad ir koks būtų aukštas Lietuvoje simfoninių orkestrų, kitų institucijų, jų muzikos atlikimo lygis, matant programų pasirinkimą darosi keista. Toks jausmas, kad jos reprezentuoja kažkokią kolonialistinę, vyrišką, patriarchalinę sistemą – niekas neneigia tokių programų vertingumo, bet keista, kad neatsiranda jokių alternatyvų. Lyg išties niekam nerūpėtų.

Visas pasaulis literatūroje, kine, kitose meno sferose šneka šia tema, o akademinė muzika – kaip užburta uždara terpė, kurioje lyties muzikoje problema išvis neegzistuoja. Man nesuvokiama, kaip pusmečio programoje gali būti tik dvi moterų kompozitorių pavardės. Ir manęs neįtikina tas, pavadinkime, muziejinės reprezentacijos pasiteisinimas, esą grojame seną, gerą, išbandytą muziką. Ne. Tiesiog tai nepakankamas programų kuratorių darbas: įtraukite daugiau moterų vardų, ir pasimatys, kokios įdomios gali būti tokios programos, kokios nuoseklios, konceptualiai vieningos, kiek daug gali būti pasirinkimų.

Man buvo ypač svarbu suteikti šiam reiškiniui alternatyvą. „Nymphology“ ir yra toks projektas, kurį paskatino atsirasti „Synaesthesio“ programa 2018 m. „Gaidos“ festivalyje, kur grojome (tiesa, smarkiai to neafišuodami) vien Vakarų Europoje garsių moterų kompozitorių programą. „Nymphology“ gimė kaip noras pamėginti pakartoti tą patį, tik su lietuvių autorėmis. Šio projekto stiprybė, manau, buvo nuoseklus, kartu plėtojamas trijų kompozitorių: Jutos Pranulytės, Agnės Matulevičiūtės, Monikos Sokaitės, ir trijų ansamblio „Synaesthesis“ narių: smuikininkės Deimantės Merkevičiūtės, altininkės Monikos Kiknadzės ir mano, procesas. Jo metu tarpusavyje daug šnekėjome, analizavome. Buvo svarbu, kad kūriniai gimtų iš mūsų vidinių potyrių. Ir jie buvo nuostabūs – ne deklaratyvūs, ne banaliai komentuojantys feminizmą, bet atvirkščiai – labai subtilūs, apie ryšį su mama, apie moterų reprezentaciją, apie moterų geismą.

Iš kuratorinės pusės man tai tapo vienu svarbiausių ir drąsiausių projektų formato ir proceso prasme. O kaip vadovei man svarbu, kad šios problemos būtų nuolat peržvelgiamos „Synaesthesio“ veikloje, kad vyrų ar moterų kompozitorių kūryba netaptų dominuojančia. Svarbu išlaikyti proporcijas ir būti budriam kalbant šia tema.

Savo metų pabaigos koncerte vieną dalį taip pat skyrėte moterų kūrybai – kartu su kompozitore Agne Matulevičiūte pristatėte naują projektą „White Keys, Black Keys, Inside Out“ apie fortepijono rečitalio galimybes. Papasakokite apie šį ir muzikine prasme, ir scenografiškai labai įdomų duetą.

Man labai patinka dirbti su Agne, nes ji plačiai žiūri į muziką. Kiekvieną kartą jos idėjos, naudojamos medijos tokios plačios, kad tarpdiscipliniškumas skleidžiasi visur. Agnė pirmiausia mokėsi VDA fotografijos ir medijų meno, o paskui perėjo į kompoziciją. Kai bendrauji su taip plačiai mąstančiu žmogumi, atsiveria daug įdomių dalykų.

Agnė Matulevičiūtė – sintezatorių gerbėja, tikra jų deivė. Turi jų daugybę, domisi jų garsais, vidiniais niuansais. Ir kartą pagalvojome, o ką, jei sujungtume fortepijoną, akustinį instrumentą, ir sintezatorius? Kas bus? Šis procesas abiem buvo įdomus bendrų vardiklių, garsų giminaičių paieška. Pavyzdžiui, aš groju baltais klavišais. O koks jų atitikmuo būtų Agnės instrumente?

Šis bendradarbiavimas tapo atgaiva po visų techniškai tokių sudėtingų projektų. Tai muzika, kuri mums abiem įdomiausia, kai gali kurti, džiaugtis ir su malonumu būti kartu scenoje. Ta atvira žaidimų aikštelė, apie kurią kalbėjau – skirta žaisti, eksperimentuoti, kitaip matyti, kitaip girdėti aplinką ir kitaip suvokti savo instrumento galimybes.