2020 12 28

Alfas Pakėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Antanas Mackevičius. Kunigas, sukilėlių vadas, be galo mylėjęs Lietuvą

Portretas.
Antanas Mackevičius – Paberžės klebonas. Šiaulių „Aušros“ muziejaus archyvo nuotrauka

Prieš 157 metus gruodžio 28 dieną 11 valandą Kaune buvo nužudytas sukilėlių vadas kunigas Antanas Mackevičius.

Ar uždegs kas nors šiandien žvakelę prie kuklaus paminklo jo nužudymo vietoje V. Putvinskio gatvėje šalia Evangelikų bažnytėlės? Net Kauno miesto Aplinkos tvarkymo skyrius seniai užmiršęs šią vietą, kuri kasmet kukliai tvarkoma ir aplankoma sukilėlių vado ir kunigo gerbėjų bei Lietuvai pagražinti draugijos žmonių per tautines šventes ir jo gimtadienius ar mirties metines.

Toj laiko glūdumoj, virtusioj istorija, vis norisi prisiminti šį žmogų, galvoti apie jį, pajausti visai šalia. Įsižiūrėti į jo gražų, švelnių bruožų veidą, gilintis į jo sielą, jo laisvės troškimą, jo meilę Lietuvai. Tikiu, kad tai būtina. Įmanoma. Juk A. Mackevičius padėjo pirmąsias plytas mūsų valstybės būsimosios Nepriklausomybės pamatams.

Mirties bausmė Antanui Mackevičiui buvo paskelbta Kūčių dieną, pagal Naująjį kalendorių – gruodžio 24 dieną. Sužinojęs apie nuosprendį, kunigas prisiminė paskutines savo laimingas Kūčias ir Kalėdas Paberžėje. Atlikęs kalėdines pamaldas pačius artimiausius žmones pasikvietė į savo kleboniją šventinių pietų. Ten buvo ir ponia T. V., vėliau, prieš išeinant į sukilimą, į kovą už laisvę, padovanojusi jam skarelę su išsiuvinėta savo monograma. Knygoje „Antanas Mackevičius. Laiškai ir parodymai“ (sudarė O. Maksimaitienė ir R. Strazdūnaitė, Vilnius, 1988 m.) pateikiamas šios, taip ir likusios nežinoma, moters laiškas Antanui Mackevičiui, labai daug pasakantis apie jo šviesią, žmogiškumo ir meilės kupiną asmenybę:

„Garbė ir šlovė šv. Marijai, kaip visuomet, taip ir dabar, apgynusiai mus nuo visokių blogybių! Maskoliai tik žvilgtelėjo į mus ir labai mandagiai pasišalino, netgi neužėjo, kol aš negrįžau iš bažnyčios. Paskiau paprašė, kad jiems būtų leista apžiūrėti namus ir kitus pastatus. Betgi apžiūrėjo tik formaliai ir lankstydamiesi, dėkodami ir atsiprašinėdami ramiai išėjo. Iš tiesų nežinau, ką tai reiškia – kitur plėšikauja ir grubiai elgiasi, o čia – ne. Sakyk, kuo mes nusipelnėme tokią dangaus malonę? Turbūt už savo maldas. Tesaugo man tave gerasis Dievas! Šlovinsiu jį, kiek galėdama, iki pat savo gyvenimo pabaigos!

Dėkoju už laiškelius – jie man didelė paguoda, tik ne su viskuo, apie ką rašai, sutinku. Mano laimei reikia, kad tu gyventum, kitaip ir šlovingiausia tavo mirtis bus mano mirtis ir blogiau nei mirtis. Bet dėl to niekuomet nesutarsime, nes tau šlovė ir garbė yra laimė, o man – laimė yra širdis. O jeigu tai būtų galima suderinti!

Iš to, ko tu prašai, nieko neturiu, bet pasiųsiu rytoj, o šiandien siunčiu tik du pakelius tabako, žemuogių ir pyragaičių. Duonos pasiųsiu rytoj. Labai norėčiau tave pamatyti, betgi bijau, ir nenoriu tavęs statyti į pavojų. Beje, kai ateini, man didelė kančia, kad negaliu taip elgtis, kaip norėčiau, turiu likti abejinga, o man norėtųsi apkabinti, bučiuoti, prisiglausti prie tavęs. Nors vieną valandėlę pabūti vienumoje ir tai – saugiai. Bet to negali būti, taigi nestatyk savęs į pavojų, reikia pakentėti.

Šventė be tavęs nuobodi, ir labai liūdna tavęs nematyti bažnytėlėje, kurios puošmena ir gyvenimu buvai tiek metų. Taip viskas atrodo nejauku ir apmirę. Ar sugrįš tie tolimi laikai, ar man dar sužibės mano žvaigždė?

T. V.“

Atminimo vieta.
Antano Mackevičiaus nužudymo vieta V. Putvinskio gatvėje Kaune. Wikipedia.org nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien