Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2020 12 15

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Antanė Kučinskaitė. Ugdė meilę gimtajai kalbai

Portretas.
Kalbininkė Antanė Kučinskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmą kartą su Antane Kučinskaite susitikau 1990-aisiais, kurie buvo paskelbti Lietuvių kalbos metais.

Rengdamas rajono laikraščiui „Biržiečių žodis“ kalbos puslapius pateikdavau ištraukų iš kraštietės kalbininkės A. Kučinskaitės knygos „Lietuvių kalbos etiketas“, taip populiarindamas šį labai mielą ir gražiam tarpusavio žmonių bendravimui reikalingą leidinį, apie kurį kalbininkas Vytautas Vitkauskas yra rašęs, kad „tai ypatingas leidinys, tarsi švieste šviečiantis gerumu, noru kelti tautos kultūrą, taisyti blogį, švarinti ir puikinti mūsų susargdintą, visaip kraipomą ir kraipytą kalbą. Aprašymai, kaip kreiptis į žmones, prašyti ko, klausti, užjausti, pagirti, yra paremiami gyvenimo pavyzdžiais, pedagogiškomis įtaigiomis nuorodomis; jie skaitomi kaip meno kūrinėliai. Kultūros siekiantys žmonės tvirtai laikosi A. Kučinskaitės pamokymų.“

Tais metais ji buvo atvažiavusi į Biržus skaityti paskaitų savivaldybės darbuotojams, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams, vidurinių mokyklų abiturientams. Iki šiol atmintyje išliko susitikimo su gimtosios kalbos puoselėtoja įspūdžiai. Ji kalbėjo paprastai, įtaigiai ir nuoširdžiai, perteikdama gilią pagarbą ne tik tėvų kalbai, bet ir tauriausiems mūsų tautos papročiams bei tradicijoms. Po paskaitos pakalbinau gerbiamą viešnią ir priminiau, kad artėja jos gražus jubiliejus. Gal rašant apie filologijos mokslų daktarės gyvenimo kelią ir mokslinę veiklą nereikėtų konkrečiai nurodyti, koks tas jubiliejus? Kalbininkė, kuriai netrukus turėjo sueiti 75-eri, atsakė, kad noras slėpti savo metus jai yra svetimas. Netrukus gavau jos laišką su biografiniais duomenimis.

Kalbininkės autobiografija

Ji rašė: „Esu gimusi 1915 m. balandžio 13 d. Plikių kaime, Vabalninko valsčiuje, Biržų–Pasvalio apskrityje. (Vabalninkas tada buvo vadinamas daugiskaitine forma – Vabalnykai.)

Kadangi mano motina Magdalena Vaitiekūnaitė buvo kilusi iš paties Vabalninko miestelio, todėl pradinį mokslą ėjau šio miestelio pradžios mokykloje. 1925 m. įstojau į Kupiškio keturklasę – taip tada kaimiečiai vadino Kupiškio progimnaziją. Panorėjau būti mokytoja – 1933 m. baigiau Kauno Moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminariją. Po trejų metų įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, 1940 m. įsigijau lietuvių filologijos diplomą. Mokytojavau Leipalingio, Linkuvos, Šiaulių vidurinėse mokyklose.

Vos praūžus antrojo Pasaulinio karo audrai, 1945 m. pradžioje persikėliau dirbti į besikuriančios Mokslų akademijos Lietuvių kalbos institutą. Sudarinėjau ir redagavau didįjį akademinį Lietuvių kalbos žodyną. 1959 m. man pripažintas filologijos mokslų kandidatės laipsnis, 1965 m. kartu su kitais suteikta Lietuvos valstybinė premija. Leksikografinį darbą Lietuvių kalbos ir literatūros institute dirbau beveik 30 metų. Kelis šimtus straipsnių esu parašiusi iš terminologijos ir kalbos kultūros, kelerius metus buvau aktyvi „Mūsų kalbos“ laidų dalyvė per televiziją ir radiją.1974 metais išėjau į pensiją. Parašiau knygelę „Lietuvių kalbos etiketas“ (V., 1985). Šiemet (1990 m.) išleistas jos antrasis pataisytas bei papildytas leidimas.

Išėjusi į pensiją daugiausia jėgų skyriau religinei literatūrai leisti – kartu su kitais redagavau Šventąjį Raštą (Naująjį Testamentą), Katalikų kalendorius – žinynus, maldynus ir kitus religinius leidinius. Be to, kartu su kitais kalbininkais redagavau „Mūsų kalbos“ žurnalą, „Kalbos praktikos patarimus…“

1990-aisiais, lietuvių kalbos garbei skirtais, metais mokyklose susitikinėju su abiturientais, žadinu jų tautinę savigarbą, gimtosios kalbos meilę. Visą gyvenimą mane traukė ir traukia pedagoginis darbas.“

Rašinys rajono laikraštyje

Pasinaudojęs šiais duomenimis, mokslininkės žodžiais, labai sausai pateiktais, nes užgriuvę skubių darbų, juos papildęs iš kitur sulasiotais fakteliais, parašiau jubiliejui skirtą straipsnelį „Reikalinga atgimusiai Lietuvai“. Rašinys atrodė gana kukliai. Ir nuotrauka neypatinga. Nedrąsu siųsti. Bet vėl gaunu jos laišką, kuriame rašo: „Mūsų instituto bendradarbis literatūrologas Vytautas Kubilius sakė matęs išspausdintą straipsnį, susijusį su mano jubiliejiniu gimtadieniu. Būtų įdomu jį pamatyti. Jeigu Jūs galėtumėt man tą numerį atsiųsti, būčiau labai dėkinga.“

Vis dar abejodamas savo rašinio kokybe nusiunčiau. Palengvėja, kai gaunu mokslininkės atsakymą: „Neįsivaizduojate, kokį džiaugsmą man padarėte… Ačiū ačiū! Viskuo esu labai labai patenkinta: ir nuotrauka meistriška, ir jubiliejinis tekstas vertas pagyrimo!“ Į voką įdėtos dvi 2-ojo pataisyto ir papildyto „Lietuvių kalbos etiketo“ knygelės ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos anketa. Kviečia į šios akademijos narius.

Šeima. Kelias į lituanistiką

Pasakojama, kad Antanės Kučinskaitės motina, gimusi ir augusi Vabalninke, matydama, kad du jos broliai (vienas iš jų – Antanas Vaitiekūnas tapo kunigu) baigė mokslus, buvo žmonių gerbiami ir mylimi, sakiusi, jog ištekėjusi visus savo vaikelius leisianti į mokslą. Kad ir kaip sunkiai gyvensianti, vis tiek jos vaikai bus mokyti. Taip ir buvo. Vyriausias Antanės brolis Povilas tapo kunigu, Šventąjį Raštą studijavo Romoje, yra dėstęs Kauno kunigų seminarijoje, sesuo Birutė – gydytoja pediatrė, jauniausias brolis – inžinierius. Motina Magdalena buvo Moterų draugijos pirmininkė, sveikindavo kas penkeri metai į Plikių kaimą užsukantį Panevėžio vyskupą Kazimierą Paltaroką.

Tėvas Povilas Kučinskas nuo pat mažens stebino dukrą savo kalbos turtingumu. Tikriausiai skambių lietuviškų žodžių gausa ir buvo Antanės takelio į lituanistiką pradžia. Mokantis Kauno moterų kultūros draugijos mergaičių mokytojų seminarijoje, 1932 metų pavasarį rinkti lietuviškus žodžius ją paskatino lietuvių kalbą dėstęs kraštietis rašytojas Juozas Petrulis. Septyniolikmetė mokinukė, užrašiusi keliolika žodžių iš savo tarmės, nunešė į „Lietuvių kalbos žodyno“ redakciją. Ją maloniai priėmė pats prof. Juozas Balčikonis. Paklausinėjęs apie jos gimtinę, mokytojus, kvietė užrašinėti įdomesnius tėvo ir motinos pasakymus.

Taip prasidėjo būsimosios lituanistės leksikografės pažintis su būsimuoju jos darbdaviu, Lietuvių kalbos instituto direktoriumi J. Balčikoniu. Iš savo gimtojo Plikių kaimo „Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekai A. Kučinskaitė surinko keletą tūkstančių žodžių. Tris dešimtmečius kruopščiai ir vaisingai darbavosi rašydama ir redaguodama žodyno tekstą, rengdama kitus leidinius, vėliau užrašydama atsiminimus apie lietuvių kalbai ir kultūrai nusipelniusius žmones.

Bendradarbės įvertinimas

Kartu institute dirbusi Klementina Vosylytė, su A. Kučinskaite artimai bendravusi iki pat jos mirties, yra sakiusi, kad Antanė labai gerai išmanė senuosius raštus, buvo nepaprastai religinga (1933 m. įstojo į Švenčiausiosios Jėzaus širdies vienuolių kongregaciją, o 1940-aisiais, per Žolinę, davė amžinuosius vienuolės įžadus – aut. past.), labai tolerantiška – jei kas jai ir nepatikdavo, nesipiktindavo, nemoralizuodavo. Po jos mirties (mirė 2006 metų gegužės 24 dieną Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios vienuolių prieglaudoje) „Literatūroje ir mene“ išspausdintame nekrologe K. Vosylytė rašė: „Lietuvių kalbos instituto kolegos Antanę Kučinskaitę prisiminsime besišypsančią, draugišką, kuklią, mokančią išklausyti, mielai patariančią, kitus padrąsinančią. Tai buvo dvasiškai tvirta, jautrios širdies, darbšti ir pareiginga asmenybė. Ji į visus žiūrėjo pagarbiai, buvo tolerantiška, nemenkino ir nežemino kitaip galvojančių.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Savo 75-ojo gimtadienio išvakarėse A. Kučinskaitė man rašė: „Ko pageidaučiau, kad sveikintojai man palinkėtų? – Tik ne ilgo gyvenimo! Nenoriu ir tradicinės dainos „Ilgiausių metų…“ Geriau jau darbingų ar kūrybingų! Kad ilgai žmogus jaustumeisi atgimusiai Lietuvai naudingas…“

Už nuopelnus lietuvių kalbai ir kultūrai, gražų lietuvišką žodį, kilnią sielą ir nuoširdžius ryšius su gimtuoju kraštu vabalninkiečiai savo kraštietę mokslininkę 2000 metų rugpjūčio 17 dieną apdovanojo „Lino žiedo“ žymeniu.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.