Antano Masionio vasaris

Prigesinau žydėjimą.

Sugniaužęs rankoje žolyno kotą,

mosuoju, nebejausdamas, kad žiedlapiai

užkloja motinos geltoną veidą,

kursai per neįžvelgiamą atstumą

dar regi kelintos kartos

dukrų blakstienas…

Kodėl ne snaigės, o žydėjimas? Nežinau. Tik turiu prisipažinti, kad jau prieš dešimtmetį atidaviau vasarį poetui Antanui Masioniui (1941–1974), gimusiam šio mėnesio 24-ąją Vyžuonose. Minėtas kūrėjo eilėraštis man patinka dėl daugybės priežasčių, kurias būtų nelengva kitiems išvardyti.

Skaičiau A. Masionį jau tada, kada dar nenujaučiau, jog gyvensiu Utenoje. Kažkada vis svarstydavau, ar menininkus, kurių biografijos faktai susiję su mūsų būtimi, kitaip jaučiame, kitaip jų kūrinius analizuojame. Pamenu, galvodavau, ar Sedos, Žemaičių Kalvarijos žmonės Vytautą Mačernį kitaip skaito nei mes, rytų aukštaičiai.

Esu nemažai kalbėjęs su Stasiu Masioniu, dainininku, dailininku, geru pasakotoju. Dviese tėviškėje pastatė namelį ir jį išradingai, meniškai apipavidalino tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Gali padainuoti brolio eilėraščius, gali nutapyti paveikslą, iš šakų, kerpių sukurti netikėčiausią kompoziciją. Man jis menininkas iš prigimties, nebaigęs jokių aukštųjų. Nepažįstu brolio Jono, bet žinau, kad akmenyje, žyminčiame buvusios žemės ribą, iškalė Antano eilėraščio eilutes.

Kaip aš dabar skaitau A. Masionio poeziją?

„Išėjimo novelėje“ yra tokia eilutė: „o akys prisipildo nuostabos“. Patinka būtent tokiu aspektu – nuostabos išgyvenimo – pajusti eilėraščio prasmę ir grožį. Supratau, kaip man pasirodė, daugiau, giliau, atsirado galimybių daug ką labai įvairiai interpretuoti. Kokios įtaigios metaforos: atminties beržynas, nuoskaudų miškas, tėviškės širdis, saulės ratlankiai, laimės įkaitai, rakto geluonis, pasaulio dumplės, dienų audinys, vėjų lizdas, ramybės rėmai. Ir ne pirmą kartą skaitydamas kreipiu dėmesį į retorinius klausimus. Kartais kuriama galimo pokalbio situacija, tada išgirstamas kito balsas, tada patariama. Rytų Aukštaitijos gamtos grožis, Šventoji, pasaulio kultūros vardai, Čiurlionis, meilės laiptai, laiko tekėjimas, šviesa, sklindanti nuo žmonių, protėvių buvimas šalia, poeto portretas, dramatiškų jausmų paminklai, požiūris į kaimą būnant mieste – viskas įtaigu, įsimintina. Taip kam nors, jei reikėtų, imčiau pasakoti. Būtinai pridurčiau, kad rašė ne tik poeziją.

Šįsyk nuo kūrybos vis pereinu prie biografijos, prie asmenybės punktyrų. 2004-aisiais išleista graži Laimono Tapino knyga „Prarasto laiko nebūna“ – joje daug kalbama ir apie Antaną Masionį. 2011-ieji padovanojo Viktorijos Daujotytės knygą „Eiti savo keliu“. Pasakodama apie Birutę Masionienę profesorė pasakoja ir apie Antaną Masionį. 2013-aisiais turėjau progą sudaryti knygą „Vyžuonos paraštėse“: susipažinau su Stasio Masionio atsiminimais, kalbinau jį. Trys požiūriai, trys kalbėjimo būdai apie konkretų menininką. Galbūt remdamiesi vien šiais leidiniais galėtume diskutuoti ne tik apie vieno, bet daugelio kūrėjų psichologiją, apie socialinių aplinkybių įtaką, apie eilėraščio gimimo mįsles. Apie daug ką.

Dabar, kai sėdžiu prie kompiuterio, prisimenu Antano Masionio laišką būsimai žmonai, rašytą Vyžuonose 1962 m. rugpjūčio septynioliktąją (jis pateikiamas Viktorijos Daujotytės minėtoje knygoje). Man štai kas įsiminė:

Vakar naktis buvo nežemiško grožio. Aš sėdėjau seklyčioje užsidegęs lempą, klausiausi muzikos, skaičiau R. Rolaną ir tik apie 12 val. išėjau į lauką. Ir buvau pritrenktas. Kokia nuostabi mėnesiena, koks nuostabus nakties reginys su tyvuliuojančiu Vyžuonos slėnyje rūku, su snaudžiančiu mišku, tolumoje iškylančiu bažnyčios bokštu ir begarse tyla!

Prisimenu ir Stasio Masionio pasakojimą apie 1949-uosius:

Dar pirmais kolūkio metais turėjome senų miltų, tai motina iškepdavo duonos. Rudenį pasėjome rugių sau, bet brigadininkas atmatavo mums gal tik apie dešimt procentų, o kitus nupjovė kolūkiečiai su dalgiais, o moterys surišusios sustatė į gubas. Tėvas, nebijodamas Stalino, sako: „Neškim į tą sklypelį, kur mums atmatuota.“ Tai nebijodami dieną daug pėdų prinešėme. Gal per pusę padidėjo mūsų derlius.

O anksčiau turėjo per trisdešimt hektarų savos žemės.

Ar reikėtų lyginti šias dvi citatas? Nežinau, bet turėtume apie ką mąstyti. Stasys, kaip savotiškas metraštininkas, smulkiai atgamina sunkaus pokario epizodus, kuriuose dalyvauja jų šeima. Mums rūpi paspėlioti, kaip visa tai veikė poetą tada ir vėliau. Kas kėlė dvasią, kas skatino rašyti, kas kėlė abejonių.

Stasys gražiai kalba apie brolį poetą, apie Birutę Masionienę. Seniai įsitikinau, kad jis savo namelio, teritorijos aplink jį papuošimu, savo pasakojimais prisiliečia ir prie kūrybos versmių paslapties. Džiaugiasi, kad Antano anūkė buvo atvykusi į Vyžuonas, kūrė filmą.

Kodėl dabar rašau tokį fragmentišką tekstą? Man atrodo, jog be jokių jubiliejinių progų kalbėdami apie krašto, kur dabar gyvename, menininkus, kalbame apie Lietuvos istoriją, kultūrą. Beje, refleksijų takeliais, keliais pabuvę Vyžuonose nesunkiai aplankysime ir Vytautą Mačernį. Ne tik Mačernį. Mūsų įsivaizduojamas žemėlapis patikimai saugos tokias dvasines keliones, padovanojančias nuostabas. Yra ir dar viena priežastis. Baltumas už lango žadina šviesesnes temas, šviesesnes prognozes.