Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Antano Mončio jėga ir švelnumas

Skulptorius Antanas Mončys. Algimanto Kezio / A. Mončio namų-muziejaus fotografija

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2021 m. Nr. 4)

Pokalbis su dailėtyrininku VIKTORU LIUTKUMI.

Esi didžiausias ir ištikimiausias Antano Mončio (1921-06-08–1993-07-10) kūrybos žinovas Lietuvoje. Prisidėjai prie Mončio muziejaus kūrimo Palangoje, 2003 m. parengei jo kūrybos albumą, 2016 m. kuravai Mončio, Turbilio ir brolių Martelių parodą Vilniuje. Sovietmečiu Mončys buvo tik šiek tiek girdėta pavardė ir ją gaubiantis mitas. Kaip ir kada susipažinai su jo kūryba? Kada susitikai su pačiu menininku? 

Gerai atsimenu pirmąjį mūsų susitikimą, nesunku į tą laiką sugrįžti. Pasimatėme 1989 m. pabaigoje Vilniuje, kai Mončys lankėsi Lietuvoje. Atgimimo metais ne vienas lietuvis iš Lietuvos jau susirašinėjo su Antanu, kai kurie dailininkai, pavyzdžiui, Algimantas Švažas, dar iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo su juo susitikę ir bendravę Paryžiuje. Keli Mončio kūriniai buvo eksponuoti 1988 m. lietuvių išeivijos dailininkų parodoje Vilniuje, po to – 1989 m. Pasaulio žemaičių dailės pirmojoje parodoje Klaipėdoje.

Taigi buvau girdėjęs pavardę, matęs kelis darbus, jais susidomėjęs. Menotyrinis smalsumas stūmė mane ieškoti ryšių su Mončiu, labai norėjau su juo pasikalbėti. Rūpėjo išgirsti apie jo dailės studijas, paryžietišką aplinką, bendravimą su kitais po karo į Paryžių nublokštais lietuviais dailininkais – Vytautu Kasiuliu, Pranu Gailiumi, Žibuntu Mikšiu. Kaip tik su kolegomis vadovaujant Ingridai Korsakaitei Istorijos instituto Menotyros skyriuje, po to Kultūros tyrimų institute, rengėme „Lietuvių išeivijos dailės istoriją“, rinkome medžiagą šiai knygai, kuri išėjo 2003 m.

Skulptūros skyrių rašė Elona Lubytė, bet Mončys ir man labai rūpėjo. Atvykęs į Vilnių dailininkas apsistojo pas sesers Birutės sūnų Šeškinėje. Aš gyvenau netoliese, pasiprašiau į svečius. Žemaitiškai pasirokavome iki vėlumos. Iš pat pradžių jis man padarė šilto, jaukaus, mažakalbio ir ramaus žmogaus įspūdį. Jokios pozos, susireikšminimo à la „aš iš Paryžiaus“, mintys nesujauktos, gilios, be jokių papuošalų, mandrybių. Parodė atsivežtą Oskaro Milašiaus knygą „Lietuviškos pasakos“ prancūzų kalba, visą pripieštą fantastinių būtybių. Man tai padarė stiprų įspūdį. Sakė: „Skaitau prieš užmigdamas, jei kas sudomina, iškart nusipiešiu.“ Lietuvos nacionalinis dailės muziejus planuoja išleisti šios knygos faksimilę. Po mūsų susitikimo parašiau apie Mončį straipsnį žurnalui „Kultūros barai“ („Žemaitiją galima rasti ir Paryžiuje“, in: „Kultūros barai“, 1990, nr. 4, p. 23–27). 

Mūsų bendravimas nenutrūko. Keitėmės laiškais. Viena pirmųjų mano veiklų toliau skleidžiant Mončio kūrybą gimtojoje šalyje – menininko Lietuvai dovanotų kūrinių pargabenimas 1992 m.; pirmiau iš Wadgasseno, Saaro krašte, Vokietijoje, vėliau iš Paryžiaus. Tuometinis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys gavo Mončio laišką su dovanojamų kūrinių sąrašu, aš tuo metu dirbau ministerijos dailės skyriuje, tad ant laiško atsirado man lemtinga ministro rezoliucija: „Organizuoti parvežimą…“

Saaro krašte skulptorius bemaž dešimtmetį vadovavo vadinamosioms „vasaros akademijoms“ (Saarländische Sommerakademie) – vasaros kursams, kurių metu sukurtas medžio ir akmens skulptūras saugojo jį globojusios vietinės verslininkės ir mokinės Anneliese Riewer sodyboje. Ypač įsiminiau antrąją išvyką – į Paryžių. Ten Mončio kūrinius reikėjo surinkti iš įvairių saugojimo vietų. Susipažinau su dailininko sūnumi – aktoriumi Jeanu-Christophe’u. Dėkoju Apvaizdai, kad tuomet pavyko sėkmingai įveikti Lietuvos blokadą ir parvežti skulptūras, paveikslus. Reikėjo užsienio valiutos, dėl to beldžiausi ir prisibeldžiau į tuometinės finansų ministrės Elvyros Kunevičienės kabineto duris, laimingai prasmukome pro muitines, nepasiklydome Europos keliuose, juk jokių GPSų, mobiliojo ryšio nebuvo.

Stebuklas, kad atlaikė saliarka kūrenamas Parodų rūmų mėlynas autobusiukas, kuris stebino Europos miestus dūmų kamuoliais ir variklio garsais. Na, o linksmiausias nuotykis atsitiko Lenkijos pasienyje, kai muitininkai grįžtančius į Lietuvą mus sustabdė ir ėmė tikrinti krovinį. Ilgai vartaliojo Mončio asambliažinę skulptūrą „Maršalas“, padarytą iš arklio žandikaulio, medžio stiebų, apkabinėtų geležiukais, svastikomis, pjautuvais ir kūjais, svareliais ir rožančiais, skaptuotas „grandines“, „griaučius“. Žiūrėjo, žiūrėjo, kol pagaliau nusprendė: „To sztuka ludowa“ („Tai liaudies menas“). Suprask – nevertinga, dokumentų nereikia, keliaukit. Valio, Mončys įveikė sienas ir muitines!

Dėl skulptoriaus dovanotų kūrinių pirmąkart atsidūriau Vakaruose, patekau į Paryžių. Radęs laisvą valandą, tuojau bėgau į Pompidou centrą. Nepamirštamas įspūdis, kaip ir Saint-Denis rajonas naktį. Mončys gyveno Montparnase, Vaugirard gatvėje, vienoje ilgiausių šiame rajone, o gal net visame mieste, jo butas gal ketvirtame aukšte, be galo kuklus, atrodė kaip inkilas. Jame praleidau keturias dienas. Vėl kalbėjomės, tik šį kartą jau dominavo politiniai įvykiai, Nepriklausomybė, Lietuvos ryšiai su Prancūzija, virš mūsų stalelio kabėjo 1990 m. spalio mėn. įvykusio Vytauto Landsbergio susitikimo su kompozitoriumi Olivier Messiaenu nuotrauka, iš disko klausėmės banginių ūbavimo. 

Vėliau supratau, kodėl dailininkas taip mėgo šiuos įrašus: panašu į jo paties lipdytų švilpių garsus. Nė neįtariau, kad liga jau smarkiai spaudžia Mončį žemyn, nors mačiau, kad jis sunkiai vaikščioja, judesiai tapo lėti, neužtikrinti. Bet humoro jam nestigo. Patyriau ir dar vieną skulptoriaus būdo savybę – vaišingumą, ypatingą norą neįkyriai patarnauti, pamaloninti. Mane ir vairuotojus kasdien vaišindavo kokiu nors savo gamybos originaliu patiekalu. Buvo egzotikai ir fantazijai pasidavęs kulinaras.

Dar viena mano ryšio su Mončiu linija – jo parodų kuravimas, muziejaus Palangoje atsiradimas, knyga, straipsnių rašymas. Atsimenu pirmosios parvežtų kūrinių ekspozicijos įspūdį Vilniaus Šiuolaikinio meno centre. Parodą įrengė Gražina Pajarskaitė: buvo originalu, nematyta, jauku ir didinga. Vėliau paroda perkelta į Kauną, Klaipėdą. Daug vargo ir trikdžių buvo steigiant ir įrengiant Palangoje Antano Mončio namus-muziejų, pabiro įvairiausi mėgėjiški siūlymai, keisčiausios, neprotingos idėjos. Bet smagu, kad pavyko įtikinti tuometinius miesto vadovus neišskirstyti dovanotų kūrinių po sanatorijas, bibliotekas, viešbučius. Tada jiems jau būtų buvę „amen“. 

Muziejaus atidarymas 1999 m. tapo švente dailininko artimiesiems ir gausiam būriui nuoširdžių pagalbininkų, rėmėjų Lietuvoje ir užsienyje. Vadovauti ėmėsi Mončio dukterėčia, dėdės kūrybos puoselėtoja Loreta Birutė Turauskaitė, muziejaus veikla plėtėsi, atsirado leidiniai, konferencijos, dokumentiniai filmai, švilpių muzikos įrašai ir virtualus jų pristatymas. Mončio kūrinių parodos surengtos Danijoje, Vokietijoje, Suomijoje. Buvo įkurtas Antano Mončio paramos fondas.

Dabar jau daug kas rieda savo vėžėmis, galima ramiai rašyti atsiminimus. Bet nuo pat muziejaus atidarymo Mončio kūrybos gerbėjai galvoja, kad reikia Palangoje greta mėlynai nudažyto dabartinio medinio pastato statyti modernišką, šiuolaikinę ekspozicijų salę, įrengti tinkamas patalpas kūrinių eksponavimui ir saugojimui, gausiam archyvui, edukacijai. Juk per porą dešimtmečių muziejų papildė kelios dešimtys dailininko kūrinių, dovanotų skulptoriaus šeimos, bičiulių, mokinių, kolekcionierių, į Palangą atvežtas didžiulis Mončio fotoarchyvas, dokumentai, knygos. Miestas daug išloštų turėdamas Mončio darbų kolekciją ir šiuolaikines parodines erdves.

Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Ar Mončio biografiją, asmens savybes galėtumei susieti su jo kūryba? Jei taip, tai kaip?

Žinoma, tokį ryšį galima rasti. Ne „kulinarinės“, o meninės egzotikos ir fantazijos netrūksta jo skulptūrose, jis gebėjo sukurti pokšto, linksmumo, žaidimo, netikėtumo akcentus. Mokėjo rasti intrigą, kokios nors detalės ypatingą asociaciją, neatsitiktinai daug jo skulptūrų gali būti įvairiai aranžuojamos, keičiamos pozicijos. Su humoru neužsižaisdavo, neperkraudavo, kaip ir kalboje, buvo taupus. Dar du asmens bruožai, manau, yra įspausti į jo kūrinius: jėga ir švelnumas. Dvi pusės, bet neatskirtos, ne prieštaraujančios, o papildančios viena kitą.

Prancūzų valstiečiai stebėdavosi Mončio jėga, kai matydavo jį tempiantį maišus Le Mollino ūkio talkose Vandėjoje. Jėgos ir energijos prisirpę jo išskaptuotų „grandinių“ formos, švino darbų paviršiai. Būdamas fiziškai stiprus, su skulptūros medžiaga elgdavosi atsargiai, vengė grubios deformacijos. O nuotraukose matau, kaip gražiai jis priglaudžia prie savęs vaikus, kokiu atsargiu ir patikimu judesiu pakelia juos nuo žemės! Nežinau, ar jis kada prarasdavo savitvardą, gal galėjo pasibarti, bet grubus, storžieviškas, atžagarus tikrai nebuvo. Ir jo kūriniai – ramūs, jie neerzina. 

Elegantiška, judri ir švelni yra Mončio piešinių linija, tapybos, akvarelių ir koliažų vaizduose banguoja nenutrūkstamas darnus ritmas. Be staigių kirčių, aštrių kampų. Skulptūros sugėrusios Mončio charakterio jaukumą, vidinę ramybę ir saiką. Dar viena savybė ryški jo skulptūrose – jos „vešlios“, gajos, skleidžiančios gyvybės ir vaisingumo idėją, ne viena gali vertikalią poziciją pakeisti į horizontalią. Pumpuro, žiedo, vaisiaus, medžio ataugų formos gaivino jo vaizduotę ir siūlė meninius sprendimus. Čia, manau, slypi giluminis Mončio ryšys su gamta, jos vitališkumu. Pagaliau jo kūriniai priderinti prie žmogaus buvimo šalia, bendravimo, jų masteliai „žmogiški“, neslegiantys arti stovinčio žiūrovo. Pats autorius ragindavo žiūrovus skulptūras paliesti, paglostyti.

Papasakok apie keliones po Mončio ir jo bičiulio architekto Franciso Turbilio, uošvio skulptoriaus Jano Martelio ir jo brolio dvynio, irgi skulptoriaus Joëlio vietas.

Tai buvo kelionės pagal Mončio biografijos ir kūrybos vietų žemėlapį: Paryžius–Suasonas–Laonas–Vandėja. Kelionė prasidėjo 2015 m. ruošiant parodą „Antanas Mončys ir jo aplinka“ tuometiniame Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. Lydimas Lietuvos kultūros atašė Prancūzijoje Rasos Balčikonytės, aplankiau Suasono muziejų Šiaurės Prancūzijoje, kurio rinkinyje saugoma Mončio skulptūra „Žvejys“. Apžiūrėjau gausią savo kraštiečio darbų kolekciją jo ilgamečio draugo Franciso Turbilio dukters Nathalie namuose tame pat mieste.

Nathalie namų kieme svečius pasitinka Mončio medinė „Sėdinti moteris“ (1958), ten stovi ir daugiau nei dviejų metrų aukščio metalinė įspūdinga „Pabudusi moteris“ (1962), kuri, manau, verta geriausių pasaulio muziejų ekspozicijų. Interjerą puošia du Mončio vitražai, jo gaminti baldai, skulptūros, jis suprojektavo ir padarė net durų rankenas. Nauja patirtis – netoliese esančio Laono Šv. Marcelino bažnytėlėje pamatytos Mončio sukurtos Kryžiaus kelio stotys, jo statulos „Šv. Juozapas“ ir „Kelių madona“ (1951–1952). Tai pirmieji Mončio atlikti užsakymai viešosioms erdvėms, gauti tarpininkaujant Turbiliui.

Pagal profesiją Turbilis buvo architektas ir interjerų dizaineris. Jie su Mončiu artimai draugavo. Turbilis jam parūpino ne vieną užsakymą. Jis ir pats kūrė, buvo visai neblogas tapytojas, surengė su Mončiu tris parodas. Grįžęs iš Laono ir Suasono į Paryžių, po poros dienų aš jau laikiau rankose Kryžiaus kelio stočių akvarelinius ir guašo piešinius su Kristaus veidu ir galėjau pamatyti idėjos pradžią.

Beje, Laono bažnytėlėje 1952 m. įvyko pirmoji Mončio asmeninė kūrybos paroda. Taigi kelionės vietos susipynė su žvilgsniu į dailininko kūrybos vidų, ėjau jo meninių ieškojimų pėdsakais.

Vandėja, o konkrečiai – Le Mollin vietovė buvo kitas taškas. Ten atsiradau 2016 m. pavasarį. Tai brolių dvynių, garsių XX a. pirmosios pusės ir vidurio skulptorių Jano ir Joëlio Martelių (abu gimė ir mirė tais pačiais metais: 1896 ir 1966 m.) dvarvietė netoli Atlanto vandenyno, įsiterpusi tarp pelkių ir miško. Didžiulis šiek tiek aptvarkytas parkas, ūkio pastatai, graži pieva, kurioje stovi Martelių skulptūrų autorinės kartotės, gyvenamojo namo sparne išsaugota Joëlio studija.

Janas Martelis buvo Mončio uošvis, jo pirmosios žmonos Florence tėvas. Uošvio ir jo brolio skulptūros, meninė aplinka, bendravimas, galimybė stebėti kūrybos procesą, be abejo, nusėdo į imlaus žemaičio galvą, leido pajusti prancūziško modernizmo „virtuvės“ kvapą. Beje, šioje dvarvietėje Mončys atšoko ir vestuvių puotą. Le Mollino gyvenamojo namo vidus pats atrodo kaip muziejus, jame, be Martelių kūrinių, kabo ir keletas įdomių jų giminaičio tapytojo, skulptoriaus ir dizainerio Jeano Burkhalterio (1895–1982) paveikslų; šis dailininkas taip pat lankydavosi Vandėjoje.

Mončio kūrinių Le Mollino sodyboje saugoma keliolika: skulptūros, plakatai, koliažai, akvarelės. Tos išvykos metu su dailininko sūnumi Jeanu-Christophe’u kaimyno garaže suradome dar vieną Antano skulptūrą – „grandinių“ stiliumi sukurtą „Ožį“. Jis buvo parvežtas į Lietuvą ir po restauracijos atsidūrė Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje. Apžiūrėjome ir Mončio „vasaros akademijų“ vietą Vandėjoje, kur valstiečio fermoje jis vadovaudavo skulptūros kursams, dalyvaudavo sūnaus režisuojamuose vaidinimuose, pūsdavo švilpius, skaitydavo.

Na, ir pagaliau tolimiausias kelionės taškas – Atlanto pakrantės kurortas Saint-Gilles-Croix-de-Vie. Čia pastatyta bronzinė Mončio skulptūra „Gaidys“ (1957). Kurį laiką, tvarkant miestą, ji buvo dingusi, vėliau surasta ir 2011 m. atstatyta prie pėsčiųjų tilto. 2020 m. Palangos ir Saint-Gilles-Croix-de-Vie savivaldybės pasirašė bendradarbiavimo sutartį, todėl galime ateityje tikėtis daugiau ryšių su Mončiui svarbia Vandėja.

Ta proga paminėčiau ir dar vieną Lietuvos dailei įdomų faktą. Rašydamas knygą apie avangardistą Vytautą Kairiūkštį aptikau, kad 1925 m. ir jis yra lankęsis šiose vietose: pabuvojo netoli vienas kito esančiuose Les Sables-d’Olonne ir Croix-de-Vie miesteliuose, fotografavo pakrantes, uostus su žvejų laivais, molais ir bangų mūša. 1967 m. Croix-de-Vie miestelis buvo sujungtas su Saint-Gilles-sur-Vie, junginys pavadintas Saint-Gilles-Croix-de-Vie. Kairiūkštį į šią Vandėjos dalį galėjo atvilioti gamta, platūs smėlio pliažai ir balneologinės gydyklos. Šiandien Les Sables-d’Olonne pirmiausia žinomas kaip pasaulinių regatų „Vendée Globe“ – vieno žmogaus valdomos jachtos kelionės aplink pasaulį starto ir finišo vieta. 

Skulptorius Antanas Mončys. Algimanto Kezio / A. Mončio namų-muziejaus fotografija
Antanas Mončys prie savo skulptūros „Šv. Pranciškus“ (1966 m., alebastras). A. Mončio namų-muziejaus nuotrauka

Suprantu tavo entuziazmą, bet vis dėlto papasakok, kaip kilo mintis prieš keletą metų parodyti Vilniuje Mončio aplinką. Juk tai labai brangus ir komplikuotas projektas. Vien Martelių kūrinių, kurie priskiriami prancūzų art deco klasikai, draudimas kainuoja didžiules sumas?

Po kelionių Mončio kūrybos vietomis, žvilgsnio į jo artimiausią aplinką natūraliai atėjo klausimas: o kaip ji atrodytų, surinkus į krūvą labiausiai su lietuviu bendravusių menininkų kūrinius? Prieš ketvertą metų Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikusi paroda „Antanas Mončys ir jo aplinka: Janas ir Joëlis Marteliai, Francisas Turbilis“ ir buvo mano atsakymas į šį klausimą. Tie, kurie ją aplankė, perskaitė parodos anotacijas, pasižiūrėjo rodytus filmus, dalyvavo edukacijoje, įsigijo išsamų katalogą, manau, suprato, kaip užsimezga menininkų ir kūrinių stilistiniai ryšiai, motyvų sąšaukos, kaip, nežiūrint tautinių ar kultūrinių skirtumų, dailininkus užvaldo panašios idėjos. 

Lietuvio skulptoriaus prancūziškoji aplinka buvo labai gyva, kupina intelekto ir aukštos meninės prabos meno kūrinių, aktyvios minties ir veiklos, įkvepiančio bendravimo. Bičiuliai nuolat rinkdavosi studijose, soduose, galerijose, puikiai leido laiką linksmoje kompanijoje, bet kartu keitėsi meninėmis idėjomis ir kūrė. Laikui bėgant, Mončys susipažino ir bendravo su ne vienu Prancūzijos intelektualu, kolekcionieriumi, knygų leidėju. Buvo kviečiamas į tapytojo kubisto Albert’o Gleizes’o našlės, tapytojos ir poetės Juliette Roche salonus, kuriuose rinkdavosi poetai, muzikai, dailininkai, susibičiuliavo su André Silvaire’u, Oskaro Milašiaus knygų leidėju, bendravo ir nuvykdavo svečiuotis pas Algirdą Julių Greimą į La Chaussée vietovę, lankydavosi pas Nepriklausomos Lietuvos diplomatą Antaną Liutkų jo garsiojoje „Villa America“ Villefranche, miestelyje netoli Nicos… Iš tų susitikimų atsirado ne vienas Mončio kūrinys – skulptūra, knygos viršelis, piešinys, antkapinis paminklas. Jo bičiuliu tapo ir žinomas belgų kolekcionierius Jeanas Grimaras, biržos makleris, kasmet pirkdavęs po vieną lietuvio skulptūrą.

Galime tik įsivaizduoti, kokį įspūdį jam paliko Jano ir Joëlio Martelių namai su studija, pastatyti pagal jų bičiulio, pasaulinio garso architekto Roberto Mallet-Stevenso projektą. Namas tebestovi elegantiškame modernizmo architektūros Paryžiaus kvartale, šio architekto vardu pavadintoje gatvėje. Deja, lankytojai tegali pasigėrėti tik jo išore, nors tai viena lituanistinių Prancūzijos sostinės vietų. XX a. šešto dešimtmečio viduryje–septintame dešimtmetyje Martelių studijoje rinkdavosi ir repetavo Mončio vadovaujamas Prancūzijos lietuvių šokių kolektyvas, ratelius suko Caroline ir Arūnas Paliuliai, Ugnė Karvelis, Perkūnas Liutkus, Ričardas Bačkis, Žiba ir Petras Klimai, iš JAV ir Kanados atvykę lietuviai studentai.

Žinoma, viskam vadovavo Antanas su sužadėtine, vėliau žmona Florence Martel. Ne be Martelių kūrybos pavyzdžio atsirado Mončio animalistika, rankos, pjovėjo motyvai, susidomėjimas taikomosios paskirties skulptūra. Lietuvis kūrė savaip, nekartojo art deco formalių bruožų. Broliai Marteliai ypač išgarsėjo per 1925 m. įvykusią Tarptautinę dekoratyviosios dailės parodą Paryžiuje, kur Transporto ir turizmo paviljono sode pastatė keturis iš cemento išlietus 4,5 metro aukščio medžius. Vėl tenka prisiminti kitą mano herojų avangardistą Kairiūkštį, kuris lankėsi šioje parodoje ir, neabejoju, kad tuos „medžius“ matė. Minėtajai Vilniaus parodai man pavyko gauti šių medžių baltai dažytą medinį projektą – retą išskirtinės vertės eksponatą! Šalia buvo pristatyta ir Martelių art deco skulptūros klasika: „Gaidys“ (1927), „Polo žaidėjas“ (1929), „Trejybė“ (1930), „Moters aktas“ (1931) ir kt., ją papildė piešiniai – tikri virtuoziško ritmo, judesio, linijos pavyzdžiai. Rodėme ir du filmus apie brolių kūrybą.

Turbūt nustebinsiu pasakydamas, kad visą unikalią brolių Martelių kūrinių kolekciją, Turbilio paveikslus ir skulptūras man pavyko atsivežti be draudimo! Neklausiau skolintojų, kodėl jie sutinka išleisti kelionėn tokias vertybes, neturėdami rankose draudimo poliso. Rizika didelė. Man pasirodė, kad prancūzai labai pasitiki tuo, ką mes čia, Lietuvoje, su Mončio palikimu darome, kaip jį saugome, populiariname. Nathalie Turbil, tėvo palikimo saugotoja, beje, pagal specialybę teisininkė, specialiai buvo atvykusi apžiūrėti Kasiulio muziejaus, aplankė ir Mončio namus-muziejų Palangoje. Jai pakako įrašyti į skolinamų kūrinių sąrašus jų vertę. 

Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Antano Mončio namuose-muziejuje. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Jei tau pasiūlytų rašyti naują knygą apie Mončį, ką akcentuotumei?

Pradžioje pasakysiu kelis sakinius apie ankstesniąją, išleistą 2003 m. Rašydamas ją, daug ko tiesiog nebuvau matęs, nežinojau, neturėjau rankose, daug kūrinių tuomet buvo neprieinami. Juk Mončio palikimas išbarstytas po Prancūziją, Vokietiją, JAV, Belgiją, Italiją ir kitus kraštus. Archyvas tuomet dar nebuvo atvežtas į Lietuvą, fotomedžiaga ribota, rašytinis palikimas nepaviešintas. Todėl ir rezultatas, reikia prisipažinti, išėjo pusėtinas. Guodžia, kad padaryta pradžia, o po to buvo išleista nemažai literatūros apie Mončį, jo korespondencijos rinkinys. 

Šiandien aplinkybės ir galimybės visiškai kitokios. Per prabėgusį laiką pamačiau ir pačiupinėjau dukart daugiau nei anuomet, pradėjęs rašyti Mončio monografiją. Vis dėlto vienas tokio darbo tikrai nesiimčiau. Kviesčiausi į pagalbą 2–3 kolegas, kuriems Mončio palikimas atrodo įdomus, sukelia stiprių minčių ir emocijų, o labiausiai – užduoda dalykinių klausimų apie XX a. moderniosios skulptūros stilistines samplaikas, jos ryšius su gamta ir kartu „šiukšlių menu“, siūlantis kūrinius aptarti filosofijos, literatūros, teatro, etnokultūros idėjų ir teorijų kontekste.

Į naująją knygą įtraukčiau tai, ko trūko prieš 20 metų: taikomąją dailę ar, tiksliau, dizainą (juvelyriką, lauko iškabas, durų rankenas, groteles, šviestuvus, židinio įrankius, baldus ir pan.), vitražus, Mončio sukurtus antkapius, mano galva, išskirtinius išeivių skulptūroje. Panagrinėčiau, kas Mončio meninėje kūryboje galėjo atsirasti iš jo bendravimo su Greimu, kaip išsivystė šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūros, kurią užsakė vienuoliai broliai pranciškonai iš JAV, formos idėja („Tos temos man užtektų visam gyvenimui“, – rašė Mončys), labiau pasidomėčiau, kokie, be skulptūros ir piešimo, buvo menininko laisvalaikio pomėgiai. Ypač svarbi dabar man atrodo Mončio tarptautinė aplinka, XX a. šešto–septinto dešimtmečio Paryžiaus, apskritai europinės dailės kontekstas. Kas kartu su juo mokėsi Zadkine’o studijoje, kurioje jis atsidūrė 1950 m.? Kokių savybių turi kubizmo, siurrealizmo, biomorfinio meno, art deco apraiškos ir samplaikos jo darbuose?

Elona Lubytė, rašydama apie Mončio kūrybą „Išeivijos dailės istorijoje“ užvedė ant ne vieno galimo meninių ryšių pėdsako. 2008 m. magistrinį darbą apie Mončio kūrybą Sorbonos universitete apsigynė Mathilde Desvages, tad dalis jos tyrimų naujojoje knygoje taip pat gali būti panaudota. Verta patyrinėti parodų, kuriose Mončys dalyvavo su moderniosios dailės įžymybėmis Hansu Arpu, Henri Laurensu, Henry Moore’u, Alexanderiu Calderiu, Maxu Ernstu ir kitais, turinį ir rezonansą. 

Nėra išsamiau apžvelgti ir Mončio atlikti privatūs užsakymai, kurių jis turėjo ne vieną, jų būta įvairių ir įspūdingų. Atkreipčiau dėmesį į Viduramžių katedrų skulptūras, antkapius, chimeras, iš kurių Mončys pasimokė veidų ir figūrų tipažų. Juk negalėjo apie jas negalvoti, kai pats skaptavo chimeras Metzo katedrai, kai dirbo Laone, kur stovi įspūdinga ankstyvosios gotikos katedra, pagaliau kai įeidavo į Paryžiaus katedrą ir Viduramžių bažnyčias! Mončys – neišsemiamas, visiems užteks darbo.

2021-uosius LR Seimas paskelbė Antano Mončio metais. Gal jau yra kokių ženklų, kaip ši menininko gimimo 100-mečio sukaktis bus pažymėta, ką numatoma nuveikti Mončio labui ir garbei? Sakai, kad „Mončys – neišsemiamas“, tai ką gi nauja pamatysime, perskaitysime, išgirsime?

Pernai Palangos miesto savivaldybės taryba erdvei priešais Mončio namus-muziejų suteikė skulptoriaus vardą. Jau yra pagerbimo pradžia. Pati vieta, be abejo, bus sutvarkyta, neprošal įkurdinti joje ir kokią Mončio skulptūrą. Nenoriu atskleisti visų veiklų ir iniciatyvų, daugelio žmonių sumanymų. Bet savo turiu teisę paminėti: tai Mončio kūrybos paroda „Veidai ir dvasios“ Lietuvos diasporos dailės muziejuje – čia noriu pristatyti iki šiol mūsų salėse nerodytą dailininko palikimą iš Vokietijos. Aišku, nežinia, kokiomis sąlygomis metų pabaigoje veiks muziejai, ar galės vykti edukaciniai užsiėmimai. Bet, kaip mėgo sakyti Mončys, „bus gerai…“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien