Antikatalikiški protestai Lenkijoje – kaina už altoriaus ir sosto sąjungą

Pirminis impulsas išeiti į gatves buvo spalio 22 d. Konstitucinio Tribunolo sprendimas, kad 1993 m. įstatymas, leidžiantis nutraukti nėštumą stipraus vaisiaus apsigimimo tikimybės atveju, prieštarauja Konstitucijai. Tačiau klausant ir stebint protestuojančius lenkus galima suprasti, kad juos motyvuoja ne tik šis konkretus sprendimas, bet ir bendras nepasitenkinimas valdančiąja „Teisės ir teisingumo“ (lenk. Prawo i Sprawiedliwość, iš čia ir santrumpa PiS) partija bei Katalikų Bažnyčios įtaka politikai. Pirmąją savaitę būta vandalizmo aktų ir išpuolių prieš bažnyčias ir religinius simbolius, ypač daug dėmesio susilaukė atvejis, kai moterys, apsirengusios kaip Margaret Atwood distopinio romano „Tarnaitės pasakojimas“ personažės, sutrukdė sekmadienio Mišias. Vėliau protestuotojai į bažnyčias nesitaikė, tačiau diskursas išliko antibažnytinis.

Nors de facto Lenkiją valdantis Jarosławas Kaczyńskis ir jam paklūstanti / pritarianti aplinka protestus interpretuoja kaip puolimą prieš Bažnyčią, tikinčiuosius ar net krikščionišką civilizaciją apskritai, panašiau, kad tai reakcija į daugelį metų trukusį valstybės ir Bažnyčios konkubinatą. Neatsitiktinai tarp protestus organizuojančio „Moterų streiko“ (lenk. Strajk Kobiet) reikalavimų – ir tikybos mokyklose atsisakymas. Nepasitenkinimo pūlinys galiausiai pratrūko.

Kaip sakė LRT „Mažosios studijos“ laidai „Popiežius ir pasaulis“ įvykius Lenkijoje komentavusi sociologė iš Krokuvos dr. Katarzyna Korzeniewska, patys protestai nei kairės, nei dešinės apžvalgininkams nebuvo staigmena, tačiau nustebino antibažnytinis jų pobūdis. Dėl kai kurių vyskupų ir kunigų atviro palaikymo valdančiajai partijai Bažnyčia laikoma politinio konflikto dalyve ir todėl užsipuolama. Socialinių mokslų daktarė atkreipė dėmesį, kad protestai vyksta ne tik didžiuosiuose Lenkijos miestuose, bet ir mažesniuose, iki 50 tūkst. gyventojų. Tai reikšminga, nes jų gyventojai iki šiol buvo tradicinio religingumo atrama šalyje.

Sekuliarizacijos tendencijos sociologams buvo žinomos, o protestai tik parodė, kad daugėja jaunų žmonių, kurie ir sudaro daugumą protestuotojų, nesitapatinančių su Bažnyčia arba turinčių su ja negatyvų santykį. 2018 m. paskelbtas amerikiečių „Pew Research Center“ tyrimas parodė, kad religingumo atotrūkis tarp kartų Lenkijoje kur kas didesnis nei kitose šalyse. Pačių lenkų „Centrum Badania Opinii Społecznej“ apklausos rodo, kad pastaruosius du dešimtmečius tikinčiųjų skaičius Lenkijoje krenta.

Pasak K. Korzeniewskos, liūdniausia yra tai, kad visuomenės raminimo ir sutaikymo potencialą turinti Bažnyčia šiuo atveju jo neišpildo. Vyskupų konferencijos pirmininkas Stanisławas Gądeckis ragino laikytis dialogo ir santūrumo, primas Wojciechas Polakas pabrėžė, kad krikščionių moralinė pareiga yra deeskaluoti konfliktą, tačiau nei jais, nei kitais, kviečiančiais ramybei ir diskusijai, nebepasitikima.

Ne vienas apžvalgininkas užsiminė apie Lenkijos paralelę su Airija. Tarp jų ir Stanfordo universiteto profesorė Anna Grzymala-Busse, parašiusi knygą „Nations under God“, kurioje nagrinėjo, kodėl vienose panašaus religinio profilio šalyse Bažnyčios įtaka politikai yra stipri, o kitose – ne (Airija vs. Italija, Lenkija vs. Kroatija, JAV vs. Kanada). „The Washington Post“ paskelbtame straipsnyje ji primena, kad Airijoje Katalikų Bažnyčia neteko savo politinės galios ir moralinio autoriteto visuomenėje paskutiniame XX a. dešimtmetyje dėl seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje dangstymo. Šiandien Airija laikoma pokatalikiška valstybe, kur 2015 m. referendumu įteisintos tos pačios lyties asmenų santuokos, о 2018 m. – abortai iki 12 nėštumo savaitės.

Dabartinės apklausos rodo, kad didesnė dalis Lenkijos visuomenės mano Bažnyčią darant neigiamą ar iš dalies neigiamą įtaką viešajam gyvenimui. Dvasininkų politinis veikimas niekada neturėjo didelės visuomenės paramos, tačiau pastaruoju metu pasitikėjimas Bažnyčia krenta ir dėl seksualinio išnaudojimo atvejų. Ši skausminga ir daugelį metų slėpta problema plataus visuomenės dėmesio sulaukė po brolių Sekielskių dokumentinių filmų „Tylko nie mów nikomu“ (liet. „Tik niekam nesakyk“) 2019 m. ir „Zabawa w Chowanego“ (liet. „Slėpynės“) 2020 m. Prieš kelias dienas tyrimą atlikęs Šventasis Sostas kaltu dėl seksualinio išnaudojimo (ir kitų dalykų) paskelbė Vilniuje gimusį Vroclavo arkivyskupą emeritą, kardinolą Henryką Gulbinowiczių. Praėjusį mėnesį po Šventojo Sosto tyrimo dėl dvasininkų seksualinės prievartos prieš vaikus dangstymo atsistatydino Kališo vyskupas Edwardas Janiakas. Šiuo metu vyksta tyrimai dėl dar dviejų vyskupų.

Bažnyčia Lenkijoje nėra vienalytė. Katalikų nuomonės skiriasi ir dėl protestų: vieni baisisi protestuotojų reikalavimais ir „abortas – moters teisė“ diskursu, šiurpsta nuo protestuose pasitaikančio vulgarumo, liūdi, kad jaunoji karta, didele dalimi ugdyta katalikiškai, atmeta Bažnyčios mokymą, kiti bando suprasti pasipiktinusios minios pyktį ir pripažįsta Bažnyčios kaltę gilinant visuomenės poliarizaciją ir net kurstant nesantaiką. Pernai Krokuvos arkivyskupui metropolitui Marekui Jędraszewskiui pasisakius apie „vaivorykštinį užkratą“, jauni pasauliečiai, katalikai po kurijos langu surengė protesto akciją „Susigrąžinkime savo Bažnyčią“. Šitaip jie išreiškė kritiką dvasininkų politikavimui, susirūpinimą, kad skaldančiais ir baimę keliančiais pasisakymais apie LGBT asmenis, moteris, žydus, musulmonus, netikinčiuosius, jie atstumia dalį katalikų.

Lenkijoje populiarus vlogeris dominikonas tėvas Adamas Szustakas, reaguodamas į aktualijas viename savo videoįrašų (peržiūrėtame daugiau nei 1,5 milijono kartų), sakė negalįs klausyti, kai protestuotojai vadinami Bažnyčios priešais ir pagonimis. Jis, žinoma, nepritaria abortams, kaip ir kiekvienas Bažnyčios mokymą branginantis katalikas, ir neteigia, kad protestuotojai gerai darė puldinėdami bažnyčias ar kad visos jų intencijos teisingos. Kunigui atrodo, kad jauni protestuojantys žmonės nebegali pakęsti Bažnyčios, kuri nustojo remtis Evangelija. Aš taip pat negaliu pakęsti tokios Bažnyčios, kuri tapo visiška politine ištvirkėle, sakė jis. Tokia Bažnyčios versija, neturinti nieko bendro su Jėzaus mokymu, anot jo, turi žlugti, Bažnyčia turi apsivalyti nuo to, kas nesuderinama su Evangelija. A. Szustakas svajoja, kad pasaulyje nebūtų daugiau abortų, tačiau supranta, jog altoriaus ir sosto sąjunga nepadės to pasiekti.

Šį pernelyg artimą Bažnyčios ir valdžios Lenkijoje santykį progresyvaus katalikiško interneto dienraščio „Więź“ vyr. redaktorius Zbigniewas Nosowskis vadina konkubinatu, pabrėždamas, kad, nors ir ilgalaikis, šis ryšys neformalus ir prieštarauja Vatikano II Susirinkimo mokymui. Iš pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje „Gaudium et spes“: „…Bažnyčia naudojasi laikinaisiais dalykais, kiek to reikalauja jai pavestas uždavinys. Tačiau savo vilties ji negrindžia iš pasaulietinės valdžios gautomis privilegijomis; ji net atsisakys naudotis kai kuriomis leistinai įgytomis teisėmis, paaiškėjus, kad naudojimasis jomis kelia abejonių dėl jos liudijimo nuoširdumo arba kad naujos gyvenimo aplinkybės reikalauja ko kita.“

Už tikėjimo sulydymą su politine valdžia galiausiai tenka sumokėti kainą, teigia žurnalistas. Episkopato atstovai, Konstituciniam Tribunolui priėmus sprendimą dėl legalių abortų tvarkos griežtinimo, iškart nuskubėjo padėkoti valdantiesiems. Tai, anot autoriaus, paaiškina antibažnytinį protestų pobūdį. Po to jau niekas nebeklausė arkivyskupo Gądeckio žodžių, kad ne Bažnyčia leidžia įstatymus ir ne vyskupai priima sprendimus dėl jų atitikimo Konstitucijai. „Kaina, kurią Bažnyčia dabar moka, yra per didelė. Tačiau tai neišvengiama pastarųjų metų lenkų vyskupų vadovybės konkubinato su valdančiąja partija pasekmė“, – rašo Z. Nosowskis.

Žymus religijos sociologas José Casanova 2003 m. svarstė, ar Lenkijai pavyks tapti „normalia“ Europos Sąjungos valstybe ir tuo pačiu išlaikyti katalikišką tapatybę. Jau tada jis rašė, kad Bažnyčia yra iššvaisčiusi dalį savo autoriteto, smarkiai kišdamasi į politiką, gindama savo institucinę galią, nepasitikėdama sąžinės ir saviraiškos laisvėmis, klerikališkai priešindamasi didesnei tikinčiųjų pasauliečių autonomijai. Pasak jo, išlaikyti religinę tradiciją modernioje visuomenė yra nelengva užduotis, reikalaujanti nuolat tą tradiciją atnaujinti ir kūrybiškai reaguoti į iššūkius, užuot tiesiog įprastai gynus tikėjimą nuo liberalizmo, hedonizmo ir reliatyvizmo grėsmių. Bet leiskime Polonia semper fidelis nepatvirtinti sekuliarizacijos pranašystės, įrodyti, kad religijos nuosmukis Europoje nėra neišvengiama modernizacijos pasekmė, o tiesiog istorinis pasirinkimas, rašė J. Casanova.

Nepanašu, kad pavyksta. Bažnyčios mokymui politinėmis priemonėmis pretenduojant į visuotinį legitimumą, sekuliarizacijos variklis tiesiog alyva tepamas.