Antropologė N. Klumbytė: pripažinimo siekis – vienas svarbiausių politikoje

Pasak antropologės, Lietuvoje ir JAV gyvenančios Majamio universiteto docentės dr. Neringos Klumbytės, populistinius lyderius renkasi marginalizuotos visuomenės grupės, kurių balsas politiniame gyvenime nėra girdimas. Tai nostalgiją sovietmečiui jautę lietuviai, balsavę už Rolandą Paksą 2003 m., ar amerikiečiai darbininkai, 2016 m. rinkę Donaldą Trumpą.

Pašnekovė daugelį metų tyrinėja posocialistinių visuomenių kasdienybę, istorinį ir socialinį teisingumą, atmintį, rinkiminį elgesį, sovietinę propagandą. Netrukus pasirodys jos naujausia knyga apie politinį humorą sovietmečiu.

Pokalbis sukosi apie socialinės atminties svarbą ir pripažinimo siekį politikoje.

Lietuvos gyventojų rinkimines nuostatas galima neblogai nuspėti pagal jų sovietmečio vertinimą (pavyzdžiui, neigiamai vertinantieji dažniau rinksis dešiniąsias politines jėgas). Tai parodė prof. Ainė Ramonaitė ir kiti politikos mokslininkai ne vienu tyrimu. Jūs savo disertacijoje, apgintoje 2006 m., taip pat rašėte, kad pokomunistinės transformacijos atmintis gerai paaiškino pasirinkimą balsuoti už Rolandą Paksą prezidento rinkimuose 2003 m.

Įprastai galvojama, kad žmonės balsuodami renkasi idėjas ar asmenybes ar, galų gale, reklamines žinutes, kaip rinkiminiame elgesyje svarbi tampa ir atmintis?

Tai, kad žmonės balsuoja už idėjas, asmenybes ar reklamas, neprieštarauja tam, kad socialinė atmintis yra svarbi. Idėjos ar asmenybės išreiškia tai, kas yra socialinės atminties pagrindas. Socialinė atmintis – tai atmintis apie istoriją ir savo vietą joje, ji būna panaši tarp tam tikros grupės žmonių. 2003 metais etnografinio tyrimo metu keliuose kaimuose ir Kaune surinkau virš 200 biografinių interviu, norėdama atsakyti į pagrindinį klausimą, kodėl žmonės balsuoja už populistinį lyderį Rolandą Paksą. Iš pradžių klausiau tiesiai, kodėl balsavote už Rolandą Paksą arba Valdą Adamkų. Tačiau atsakymai būdavo trumpi ir neinformatyvūs. Turėjau keisti savo tyrimo metodologiją. Tuomet klausiau apie politinę istoriją, kaip žmonės gyveno prieš nepriklausomybę, Sąjūdžio laikotarpiu, ar rėmė nepriklausomybę, vėliau integraciją į Europos Sąjungą. Per šias istorijas ir atsiskleidė žmonių santykis su visuomene ir istorija, kuris ir paaiškino balsavimą rinkimuose.

Supaprastintai tas žmonių istorijas galima apibendrinti, kaip jie patys dažnai sakydavo – „geriau buvo anais laikais“, arba nostalgija. Visgi nostalgiją kiekvienu atveju reiktų apibrėžti atskirai. Kristinos Šliavaitės tyrimai Visagine panašiu laikotarpiu parodė, jog visaginiečių diskursas skyrėsi nuo mano surinktų duomenų. Pavyzdžiui, Visagino gyventojai ilgėjosi daugiataučio bendrumo, kolektyvinio darbo, išskirtinio statuso, nes dirbo atominėje elektrinėje. Mano atveju žmonės įvardindavo labai įvairius pablogėjusio gyvenimo po 1990-ųjų aspektus: darbo praradimą, nukritusias pieno kainas, baimę susirgti, nes neaišku, ar galės nusipirkti vaistų, negalėjimą išleisti vaikų į stovyklas vasarą, išvažiuoti atostogų, nueiti į teatrą ar koncertą, nors anksčiau galėdavo. Kalbėdavo, kad laukai neužsėti, kad žmonės geria, nusikalstamumas auga, kad mokyklose nebėra vaikų. Kaimo tuštėjimas buvo labai svarbus socialinės erdvės susitraukimas: pasak jų, anksčiau būdavo šokiai, skambėdavo dainos. Visai tai susiję su gyvenimo pasikeitimu po nepriklausomybės. R. Pakso politinės reklamos ir buvo apie išpilamą pieną, išdaužtus mašinos langus, apleistas ligoninės palatas, narkomaniją, jos taikė į esmines emocijas, nerimą ir nesaugumą. Šios reklamos kvietė balsuoti už permainas ir žadėjo tvarką ir teisingumą. Agitacija buvo labai puikiai suformuota. Kaimuose, kur dariau tyrimus, ir Kaune ne visi balsavo už R. Paksą. Tie, kurie buvo marginalizuoti sovietmečiu – tikintieji, tremtiniai – jie balsavo už Valdą Adamkų.

Žmonės, kurių gyvenimo kokybė suprastėjo žlugus Sovietų Sąjungai, mokslininkų dažnai įvardijami transformacijos pralaimėtojais. Šią skirtį kritikavote pranešime, skaitytame tarptautinėje konferencijoje „Transformacijos naratyvai be „laimėtojų“ ir „pralaimėtojų“: giliosios istorijos Vidurio ir Rytų Europoje“ Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vasaros pradžioje. Kuo ji problemiška?

Problema kalbant apie skirtį „laimėtojai ir pralaimėtojai“ ta, kad labai daug reikšmės suteikiama individo veiksmams, neatsižvelgiama į struktūrinius aspektus, pavyzdžiui, ekonominę restruktūrizaciją, prie kurios vyresnio amžiaus žmonės negalėjo arba sunkiai galėjo prisitaikyti. Kaime visą laiką gyvenusiems nebuvo taip lengva išmokti naudotis kompiuteriu, tapti technologijų specialistais ar įgyti kitą, turinčią paklausą naujoje rinkos ekonomikoje specialybę. Jų situaciją sąlygojo objektyvūs struktūriniai veiksniai. Amerikoje poindustrinė epocha taip pat marginalizavo daug darbininkų, kurie neteko darbų užsidarius fabrikams. Pavyzdžiui, važiuojant per  Gary miestą prie Čikagos, kur užaugo Michaelas Jacksonas,  ateina mintis, kaip žmonės  apskritai ten gyvena. Gary atrodo kaip vaiduoklių miestas ir tokių Amerikoje – ne vienas. Poindustrinė restruktūrizacija, darbų perkėlimas į pigias užsienio šalis pakeitė amerikiečių darbininkų kasdienybę. „Auksinis laikas“ atsimenamas ir dabar, 2016 metų rinkimuose buvusių anglies kasyklų darbininkai balsavo už Donaldą Trumpą, kuris žadėjo sugrąžinti darbus į Ameriką ir atnaujinti anglies pramonę.

Tyrime apie Lietuvą  apibendrinau, kad šie žmonės yra nauja marginalizuota visuomenės grupė, savo situaciją įvardinanti per nostalgiją. Jie norėjo būti pripažinti, orūs piliečiai, dalyvauti visuomenės gyvenime kaip ir visi kiti. Dažnai nostalgija politizuojama, ji siejama su prorusiškomis nuotaikomis, priešiškumu Lietuvos nepriklausomybei. Tačiau teiginys „anais laikais buvo geriau“ nereiškia, jog žmonės norėtų, kad tie laikai sugrįžtų. Mano tyrimo metu tik keli žmonės teigė, jog norėtų, kad sugrįžtų sovietiniai laikai, kiti norėjo matyti įtraukesnę visuomenę posovietiniu laikotarpiu ir nostalgija išreiškė savo lūkesčius. Nostalgija nėra pavojinga, ji sutinkama visose visuomenėse, kurios išgyvena svarbias transformacijas.

Savo disertaciją apie nostalgiją sovietmečiui rašėte prieš penkiolika metų, tuomet teigėte, kad viešojoje erdvėje „geresnių laikų“ ilgesys buvo stigmatizuotas, taip galvojančius žmones tarsi laikant prastais piliečiais. Kaip jums atrodo, ar viešas kalbėjimas apie šį laikotarpį ir jo atmintį bent kiek pasikeitė?

Anuomet turbūt pirmą kartą buvo taip atvirai viešai kalbama, nors skaitydama senus laikraščius atradau, kad jau 1992 m. spaudoje buvo skelbtas straipsnis su antrašte, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau. O „Šluotoje“ 1991 m. trečiame numeryje perspausdino Juliuszo Puchalskio karikatūrą iš „Szpilki“, lenkų satyros ir humoro žurnalo, su antrašte, jog, žinoma, kad dabar geriau, nes gali atvirai sakyti, kad yra blogiau. Tie svarstymai egzistavo  nuo pat nepriklausomybės pradžios, tik jie nebuvo girdimi ar ryškūs viešoje erdvėje. Man atrodo, kad dabar galvojimas apie sovietinę praeitį kaip geresnę yra išlikęs, tačiau, pirma, yra daugiau susitaikymo su juo, pripratimo, jis nebešokiruoja. Antra, žmonės dažnai girdi, kad blogai taip kalbėti, todėl ir nebekalba, nors galbūt taip galvoja arba kalba kaip nors kitaip. Trečia, viešą erdvę nemažai pakeitė Krymo okupacija ir karas Donbase. Po įvykių Ukrainoje, pavyzdžiui, iš rinkos buvo išimtos „Tarybinės dešrelės“, kurios turėjo didžiulę paklausą. Jų gamintojas „Samsonas“ pasakė, kad jų nebepardavinės tuo pavadinimu tokioje geopolitinėje situacijoje. Viena, tai, žinoma, buvo politinis sprendimas, kita, besikeičiant kontekstui, keičiasi ir „Tarybinių dešrelių“ pavadinimo reikšmė. Jos gali būti asocijuojamos su naujos okupacijos grėsme, karu Ukrainoje. Nuo reikšmių priklauso ir skonis. Spėčiau, kad dėl pasikeitusio konteksto žmonės atsargiau reiškia teigiamas mintis apie sovietmetį.

Apie subtilesnį, atsargesnį kalbėjimą – ne kartą esu girdėjusi iš vyresnių, kad anuomet nebuvo taip blogai, kaip mums, kartai nepatyrusiai sovietmečio, atrodo. Matyt, taip kalbama, norint pasipriešinti negatyviam sovietmečio traktavimui viešojoje erdvėje.

Šiemet ir pernai žurnaluose „Naujasis Židinys-Aidai“, „Metai“ bei portale „15min.lt” istorikas Valdemaras Klumbys dalinosi įžvalgomis, kad su politika nieko bendro sovietmečiu neturėję žmonės šiandien jaučiasi tarsi jų gyvenimai iki Nepriklausomybės buvo beprasmiai, nes jų atmintis prasilenkia su tuo, kas dominuoja žiniasklaidoje.

Sovietmečio atmintis yra labai politizuota, dėl to, kad  susijusi su Lietuvos okupacija. Yra valstybės institucionalizuota vieša atmintis ir yra žmonių atmintys, kurios įvairiai sutampa arba prasilenkia su viešąja institucionalizuota atmintimi. Kartu yra pasikeitusi ir vertybių sistema, kurios kontekste turbūt ir jaučiamas praeities nuvertinimas. Pavyzdžiui, satyros ir humoro žurnalą „Šluota“ daug kas skaitė ir mėgo sovietmečiu. Tai yra mūsų humoro istorija, tuomet žmonės juokėsi iš karikatūrų ir aforizmų. Dabar buvę skaitytojai prisimena su šypsena tuometinę „Šluotą“, bet jauniausioms kartoms tas humoras nejuokingas, o Amerikoje stebisi, kodėl sovietinis humoras nelinksmas. Ar turėtumėm manyti, jog trijų dešimtmečių menininkų ir rašytojų darbas („Šluota“ buvo pradėta leisti po Antrojo pasaulinio karo 1956 m.) yra nieko vertas? Tai tam tikras istorijos etapas, kurio dalyviais mes buvome. Redaktoriai konfliktavo su CK instruktoriais, turėjo problemų su cenzūra, naudojo Ezopo kalbą, kartais net ateistinėse karikatūrose. Juokas autoritarizmo sąlygomis labai įdomus fenomenas, atskleidžiantis sovietinių ideologų projekto, siekusio sukurti komunistinį juoką, nesėkmę. 1990 m. „Šluota“ paskelbė trumpiausią anekdotą: „Komunizmas“. Į patį sovietmetį galime pasižiūrėti kaip į blogą anekdotą, kurio metu mums teko gyventi. Tačiau galime sakyti, kad ir pats „gyvenimas“ yra toks anekdotas. Antropologija šiuo atveju leidžia pažvelgti į visuomenes globaliame kontekste. Nei autoritarizmas, nei komunizmas, nei okupacija, nei vienos valstybės sugriuvimas ir kitos sukūrimas nėra tik mūsų Lietuvos istorija. Buvimas šioje istorijoje ir jos kūrimas savaime turi prasmę.

Jau suaugo karta žmonių, gimusių po 1990-ųjų, neturinčių gyvenimo sovietmečiu patirties. Ar antropologai tyrinėja, kaip socialinė atmintis perduodama iš kartos į kartą?

Antropologijoje rašoma apie traumines patirtis, apie tai, kad jos perduodamos iš kartos į kartą. Įdomus šiuo aspektu yra Alionos van der Horst filmas „Meilė yra bulvės“ (2017) apie jos šeimos Rusijoje praeitį. Jos senelė gyveno kaime, turėjo daug vaikų, kuriuos buvo sunku išmaitinti, o tuomet dar prasidėjo karas, badas, viskas turėjo būti frontui. Laukuose nebūdavo net ir supuvusių bulvių. Senelė, tuomet jauna mama, norėjo nusižudyti, kad vaikai patektų į vaikų namus, kur gautų valgyti ir nemirtų iš bado. Bulvės vaikams tapo filmo leitmotyvu, to laikotarpio motinos meilės simboliu. Aš savo studentų klausiu, kas jums yra motinos meilė, jie atsako, jog domėjimasis jų poreikiais, psichologinė parama. O mano mama, gimusi praėjus devyneriems metams po karo Kaune,  iki šiol  manęs ir sesers klausinėja, ar mes pavalgiusios. Rūpinimasis fizine gerove  perduodamas iš kartos į kartą dėl istorinių kataklizmų. Rūpestis, kad vaikai būtų sotūs ir saugūs, yra meilės forma.

Kelis kartus pabrėžėte, kad žmonėms svarbus pripažinimas. Kaip tas pripažinimo poreikis konvertuojamas į politinius pasirinkimus?

Anot filosofo Jacques‘o Rancière‘o, pripažinimo siekis – vienas iš svarbiausių politinių mechanizmų. Jo siekia neturintieji balso, negalintieji kalbėti apie savo patirtis. Pripažinimas buvo svarbus Rolando Pakso 2003 metais ar Arūno Valinsko 2008 metais rinkėjams. Poreikis būti išgirstiems ir pripažintiems gali formuotis daugelį metų, niekada taip ir neiškilti į paviršių, kol neatsiranda politikų,  mobilizuojančių ir reprezentuojančių tuos žmones. Kai sakoma, kad tam tikrų politinių jėgų pasirinkimas yra protesto balsai, taip atrodo tik žiūrint iš pagrindinių partijų ir oficialiai pripažįstamos politikos pozicijos. Iš tiesų žmonės balsuoja ne prieš, o už kažką. Minėjau, jog Pakso rinkiminė kampanija pripažino žmonių patirtis ir jausenas, jų posovietinę marginalizaciją. Valinsko atveju rinkėjai balsavo už naują moralią politiką, kurią Valinskas siūlė savo humoristinėje kampanijoje, šaipydamasis iš valdžios „durnių laivo“, korupcijos, nevykdomų pažadų. Vietoj rimtos rinkiminės programos Valinskas  pateikė populiariai vadinamus „Dešimt įstatymų“— moralinį populistinį manifestą. Jo humoras teikė viltį, kad bus kitaip. Kai kurie rinkėjai sakė: gal niekas ir nepasikeis, bet bent bus linksma.

Dažnai interpretuojant rinkimus Rytų Europoje sakoma, kad žmonės už populistus balsuoja iš pykčio ar iš baimės. Tai supaprastinimas, kartais net rinkėjų karikatūrizavimas, yra kur kas gilesnių dalykų nei minėtos emocijos. Filosofės Chantal Mouffe nuomone, demokratijoje turi būti konfliktas – jei žmonės turi galimybę išreikšti skirtingas nuomones, tuomet nebus pilietinio karo. Pasak jos, reikia rimtai vertinti populistinį diskursą, į jį atsižvelgti, atsakyti, integruoti.

Galvojant apie tam tikro politinio pripažinimo siekį, nepasitenkinimo raišką, ryškiausias pastarojo laiko pavyzdys – Didysis šeimos gynimo maršas ir vėlesni Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingai. Mano nuomone, viešojoje erdvėje užuot bandžius jo dalyvius ar palaikytojus suprasti, tiesiog šaipomasi arba pritaikomi iš anksto paruošti paaiškinimai, kaip antai, „populistiniai sentimentai“, „homofobija“ ar pan. Žinau, kad tai nėra jūsų tyrimo objektas, bet jei tirtumėte šį masinį politinį veiksmą kaip antropologė, nuo ko pradėtumėte?

Marxas skelbė, kad komunizmas bus istorijos pabaiga, paskutinė žmonių vystymosi stadija. Po Sovietų Sąjungos sugriuvimo Francis Fukuyama teigė, jog liberalizmas yra paskutinė istorijos stadija. Sugrįžtantis autoritarizmas Rusijoje ir Europoje rodo, kad ir Fukuyama klydo. Vis giliau yra suvokiama liberalizmo krizė ir, manau, Lietuvoje taip pat matomi šios liberalizmo krizės padariniai. Man Didžiojo šeimos gynimo maršo rėmėjai visų pirma yra demokratinio proceso dalyviai, norėčiau tikėti, kad jie nėra nusiteikę prieš mažumų ir žmogaus teises. Mačiau maršo dalyvių plakatus prieš Stambulo konvenciją, LGBTQ, bet man nėra aišku, koks jų asmeninis santykis su šiais klausimais, kodėl jie dalyvavo renginyje. Įsivaizduojame, kad dalyvių grupė monolitiška, bet tikriausiai ji labai įvairi. Jei galvočiau apie tyrimą, pirmiausiai gilinčiausi į jų atskirtį ir pripažinimo siekimą, gal tai paaiškintų jų pasirinktą dalyvavimą mūsų politinėje istorijoje.