2021 03 15

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Antverpeno galerijoje – V. Žuko tapyba, koliažai, keramika

Vaidotas Žukas, „Moters veidas“ (2007– 2008 m., drobė, aliejus, 100 x 60 cm). Reklaminiai moterų veidai atstovauja nukryžiavimo scenai – Kristui ir latrams. Veidai su ryškaus makiažo cirku, žurnaline drėgme ant veidų. Kompozicija sujungta rytietiškos tradicijos plačių teptukų kirčiais – juodu ir baltu. Šoniniai veidai kiek įžūliai, kiek priekaištingai žvelgia į žiūrovą, centrinis – nuolankus, nudelbęs akis. Šis veidas – rasotas, gal aplytas, aptaškytas, gal prakaituotas. Kompozicija kiek primena nukryžiavimo sceną su Kristumi ir piktadariais iš šalių. Virš centrinio veido – pora raudonų potėpių – lyg kruvinų kirčių. Šoniniai veidai stipriai išdažyti makiažu, todėl plėšikai čia labiau primena pajacus. Šioje evangelinėje scenoje – trys moterys, o tai sukelia minčių apie feministinę teologiją ir poziciją, kad Dievas gali būti moters pavidalo. Parodos organizatorių nuotrauka

Nors Belgijoje muziejų ir galerijų lankymas dėl karantino dar ribojamas, Flandrijos mieste Antverpene kovo 12 d. atidaryta Vaidoto Žuko kūrybos paroda. Galerijoje „Conscience20“ (Hendrik Conscienceplein 20) eksponuojama lietuvių menininko tapyba, keramika, koliažai.

Kai kurie tapybos darbai organizatorių parinkti iš V. Žuko jaunystės 1978–1979 m.: „Kompozitorius su moterimi“, „Sužeistas kareivis“, „Fikusas“. Kita dalis – tai 2008-ųjų drobės, tapytos pagal dailininko sukurtus koliažinius eskizus: „Pamokslininkas“, „Geiša su perlais arba Japoniška taika“, „Moters veidas. Trys veidai“. 

Taip pat rodomas ciklas naktinių Antverpeno peizažų, tapytų 2013–2016 m. Ir galiausiai keli V. Žuko tapybos darbai iš prieš porą metų sukurto didelio ciklo „Įsimylėjėliai“. 

Antverpeno parodoje rodomi ir keli paskutinio dešimtmečio koliažai: „Teisingumo rūmai“, „Pabėgusi nuotaka“, „Modernus kalėjimas“. Taip pat keraminiai reljefai ir pano: „Vijoklinė gėlė ir kūdikio pėda“, „Širdis tarp ornamentų“, „Širdis ant kryžiaus“. Antverpeno parodos organizatoriai sukūrė meno svetainę Zukasgallery.com, išleido didelio formato plakatą. 

Vaidotas Žukas, „Pelkyno gėlė“ (2007 m., drobė, aliejus, 60 x 90 cm). Moters veidas, žvelgiantis pro Rytų tapybai būdingu plačiu teptuku apibrėžtas grotas. Vintažinei nuotaikai atstovauja du laukinių gėlių žiedai, kurių žiedlapių forma atkartoja dažytas moters blakstienas. Tamsiai rudas tonas sukuria vakaro nuotaiką. Šviesi išspausto kremo forma dešinėje kiek primena priešistorinius augalus arba stalagmitus (biblinė sakmė apie Lotą, kurio žmona pavirto druskos stulpu, kai atsigrįžo į degančią Sodomą) – atsigręžiančios paveikslo moters veide įžūlumas, bet ir nerimas, išgąstis. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidotas Žukas, „Surišta užuolaida verandoje“ (2010–2015 m., drobė, aliejus, 50 x 80 cm). Mazgas yra archetipinis ženklas įvairiose kultūrose. Raiščių ir juostų mazgų paskirtis – sujungti, laikyti. Pasak senųjų tradicijų, tvirtai susipynę mazgai galėjo ne tik supančioti demonus, jie galėjo tapti ir meilės kerais. Meilės juostos yra susižiedavimo simboliai. Supintų juostų ornamentika susijusi su idėja apsijuosti dieviška likimo mazgų prijuoste. Ši galia priskiriama Kristui. Dažnas vestuvių apeigose yra jaunojo ir jaunosios drabužių surišimas mazgais. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidotas Žukas, „Teisingumo rūmai“ (2013 m., koliažas). Koliažo ir po jo gimusios tapybos pavyzdys. Fono apačioje – architektūrinis „Palais De Justice“ fasadas, viršuje – Jeruzalės bažnyčia „L’Ecce Homo“ („Štai žmogus“). Koliažo pirmame plane – etaloninė žurnalų gražuolė, o dešinėje – lyg jos šmėkla, lyg teatrinė karikatūra. Kompozicijoje susikerta epochos – klasicistiniai teisingumo rūmai, Rytų bažnyčios sanktuarijus ir XX–XXI a. moteriškos ikonos. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidotas Žukas, „Reljefas su širdimi ornamentuose“ (2020 m., šamotas, glazūros). Širdis – įsimylėjėlių, pasiaukojimo simbolis, žmogaus dvasinis centras. Širdies simbolika gal talpiausia pasaulio kultūrose, žinoma įvairiose civilizacijose – nuo majų žynių drastiško gyvų žmonių širdžių išplėšimo ir aukojimo iki nekruvinosios krikščioniškos aukos su „sursum corda“ („aukštyn širdis“). Parodos organizatorių nuotrauka

2021 m. ir Lietuvoje rengiamos kelios V. Žuko parodos: Siesikų pilyje jau pavasarį bus eksponuoti keraminiai reljefai ir pano; Alantos dvaro galerijoje – tapyba iš aukštaitiško 2010–2020 m. periodo; Vilniaus rotušėje rudens pradžioje – retrospekcinė įvairių periodų V. Žuko paroda, surinkta iš kelių muziejų, privačių kolekcijų ir autoriaus archyvo.  

2020–2021 m. sąvartoje MO muziejus Lietuvoje įsigijo dešimt V. Žuko tapybos darbų, daugiausia – iš sovietinės sistemos atmesto periodo.

Menotyros dr. Vidas Poškus dar neišleistoje knygoje apie V. Žuką rašo: „Jis yra lyg daugiaplanis teatrinis personažas. Iš tikrųjų jis daro, kuria, žaidžia, projektuoja patį savo gyvenimą, kuris, susipindamas su kitomis biografijomis, kitų asmenų istorijomis, veikia ir formuoja šalia vykstančius gyvenimus, kurie savo ruožtu patys veikia šio žmogaus gyvenimą kaip tam tikrą meno formą. Žinant V. Žuko visuomeniškuosius pradus, politinis sluoksnis jo kūryboje buvo ir yra ryškus. Politiškas yra ir jaunuolių figūrų uždarymas ankštose erdvėse be jokios sprendimų laisvės – totalitarizmo, diktatūros fone tai yra daugiau nei iškalbinga.

Politiška galima laikyti ir religinę V. Žuko tapybą – sakralinės temos taip pat yra ne kas kita kaip politinė pozicija. Tokia ji buvo sovietinio ateizmo epochoje, tokia buvo ir pirmaisiais visuotinio religinio entuziazmo ir atsivertimų metais Lietuvoje. Tokia ji yra ir dabar, kai religiškai išsakytas apsisprendimas yra daugiau nei vien pasaulėžiūros deklaracija. Ir vis dėlto, nors ir ką jis darytų, visa tai vyksta remiantis intuicija ir tapybine logika. Čia svarbiausias yra teisingas spalvų derinimas. Jis naudoja achromatines juodą ar baltą ir dažnai tarpinį – pilką variantą, lyg cementą, tarytum rišamąją kitų spalvų medžiagą, vieną šalia kitos siejant kontrastingais ir įvairiausiais atspalviais kibirkščiuojančias spalvas (mėlyną, geltoną, raudoną), suteikiant taurų rusvą arba rausvą, arba raudonai rudą, atkeliavusį iš senosios tapybos, viską panardinant Danajos aukso lietuje.“ 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Belgų Flandrijos regiono miestas Antverpenas jau kelis amžius yra meno, Europos finansų ir deimantų centras. Šia įsikūrusi didžiausia Europoje chasidų – pamaldžiųjų žydų – bendruomenė. 

Antverpeno senamiesčio galerija „Conscience20“ įkurta buvusioje auksakalio dirbtuvėje, esančioje šalia Šv. Karolio Boromėjaus bažnyčios, kuri dar vadinama Meno šventykla arba flamandų dailininko Peterio Paulio Rubenso (1577–1640) vardu, nes šį barokinį šedevrą – architektūrą, lipdybas ir bažnyčios tapybą sukūrė P. P. Rubensas – Antverpene gyvenęs, kūręs ir čia palaidotas flamandų dailininkas ir diplomatas. 

Vaidoto Žuko kūrinių ekspozicija Antverpene. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidoto Žuko parodos Antverpeno galerijoje „Conscience20“ plakatas
Vaidoto Žuko kūrinių ekspozicija Antverpene. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidoto Žuko kūrinių ekspozicija Antverpene. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidoto Žuko kūrinių ekspozicija Antverpene. Parodos organizatorių nuotrauka
Antverpeno galerija „Conscience20“. Vitrinoje – Vaidoto Žuko drobė „Sužeistas kareivis“ ir keraminiai reljefai. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidoto Žuko kūrinių ekspozicija Antverpene. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidoto Žuko kūrinių ekspozicija Antverpene. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidoto Žuko kūrinių ekspozicija Antverpene. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidoto Žuko kūrinių ekspozicija Antverpene. Parodos organizatorių nuotrauka
Vaidoto Žuko kūrinių ekspozicija Antverpene. Parodos organizatorių nuotrauka
Dailininkas Vaidotas Žukas sūnaus abstrakcijų parodoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Organizatorių informacija