2021 02 09

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Apaštalo Pauliaus laiškuose – ir didinga teologija, ir kandi ironija

Giedrius Saulytis. Lino Atgalainio nuotrauka

„Paulius, Kristaus Jėzaus vergas, pašauktas apaštalas, skirtas (skelbti) Dievo Evangeliją, kurią jis iš anksto pažadėjo per savo pranašus šventuosiuose raštuose“ (Rom 1, 1–2)

Šitaip prasideda lietuviškai naujai išversti apaštalo Pauliaus raštai – konkrečiai, Laiškas romiečiams. Bent kiek akylesnis skaitytojas jau šiame pačiame pirmame sakinyje iškart pastebės vieną „naujovę“: dabartiniame, plačiausiai paplitusiame, kun. Česlovo Kavaliausko vertime vartojamas žodis „tarnas“. O štai čia Paulius save vadina Jėzaus „vergu“. Kur kas stipresnis posakis! Ką tuo norima pasakyti?

To paties puslapio išnašose pateikiamas išsamus paaiškinimas, štai sutrumpinta jo ištrauka: „[…] laiško įžangoje Paulius renkasi [graikišką žodį – red.] doulos […] pabrėždamas savo, kaip vergo, priklausomybę ir pasišventimą Viešpačiui Kristui. […] Tikėtina, jog Paulius seka ST [Senojo Testamento] tradicija, vadinusia pranašą Dievo vergu, tarnu (hbr. ‘ĕvĕd). Taip vadinami Abraomas (Pr 26, 24), Mozė (Joz 1, 2) ir pranašai, pradedant Amosu (Am 3, 7; Iz 20, 3). Tyrėjai pastebi, kad semitinėje kultūroje, priešingai nei graikų, vergo statusas nebuvo gėdingas: ištikimi vergai sulaukdavo savo šeimininko pagarbos, palaikymo, apsaugos ir turėjo teisę naudotis namų ištekliais.“

Tai – tik viena iš daugybės „staigmenų“ ir įdomybių, skaitytojo laukiančių atsivertus naujai išverstus Pauliaus laiškus. Juose apstu naujų formuluočių, o komentarai puslapiuose užima netgi daugiau vietos nei paties apaštalo tekstai – tad jau po pirmojo laiško pasijutau kaip po geros teologinės-filologinės-istorinės paskaitos.

„Tai yra natūralus poreikis pažinti Dievą, perprasti Jo valią ir mintis. O Šventasis Raštas, kaip Jo Žodis, ypač traukia mus, Dievo vaikus, – sako teologas dr. Giedrius Saulytis, Pauliaus laiškų vertimo iš graikų kalbos ir komentarų autorius. – Kiekviena tikinčiųjų karta pagalvoja apie tai, kad būtų labai gerai turėti naują vertimą.“

Pauliaus laiškai – tik pradžia: Lietuvos Biblijos draugija planuoja iki kitų metų pabaigos palaipsniui išleisti visą naujai išverstą Naująjį Testamentą. Toks laikas pasirinktas neatsitiktinai: būtent 2022-aisiais sueis 50 metų nuo kun. Č. Kavaliausko Naujojo Testamento vertimo pirmojo išleidimo.

Lietuvos Biblijos draugijos nuotrauka

To dar nebuvo (tikrai)

Šiuo metu vykstantys vertimo darbai iki šiol neturėjo precedento Lietuvoje – pirmąkart mūsų šalies istorijoje Naująjį Testamentą verčia ekumeninė komanda, kurią sudaro 8 katalikų ir evangelikų ekspertai:

* evangelikas teologas G. Saulytis, be Pauliaus laiškų, dirba su Evangelija pagal Joną, taip pat – šio apaštalo laiškais ir Apreiškimo knyga;

* katalikų kunigai Algirdas Akelaitis ir Laimonas Nedveckas verčia sinoptines Evangelijas pagal Morkų, Matą ir Luką, Apaštalų darbus ir Jokūbo, Petro bei Judo laiškus. Tuo metu evangelikų pastorius Romualdas Babarskas šiems raštams rengia komentarus;

* šiems žmonėms padeda ir antikinės filosofinės tradicijos tyrinėtoja, vertėja dr. Tatjana Aleknienė, filologė, senosios literatūros tyrinėtoja dr. Ona Dilytė-Čiurinskienė bei katalikų kunigai Mozė Mitkevičius ir Linas Šipavičius.

Pasak G. Saulyčio, ši komanda, viena vertus, tartum „atsigręžia į šaknis“. Pirmąjį lietuvišką Biblijos vertimą (1579–1590) parengė liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas, tačiau jį redaguojant, jam talkino visa bendražygių komanda.

„Tai vyko jau Reformacijos laikais, kai pasirodė pirmieji Biblijos vertimai į gimtąsias kalbas. Martinas Lutheris labai greit, per kelis mėnesius, išvertė Naująjį Testamentą. Bet vėliau, kai ėmėsi Senojo, dirbo jau nebe vienas. Tai liudija istoriografiniai šaltiniai, yra net tapytojų darbų, vaizduojančių, kaip Lutheris polemizuoja su savo artimais bendražygiais, apsikrovę hebrajiškais, graikiškais rankraščiais“, – pasakoja teologas.

Lietuviai evangelikai, kurie Vitenberge studijavo pas Lutherį, bandė lygiuotis į tokį formatą. Kai Bretkūno rankraščio leidyba ėmė strigti, buvo suburta redakcinė kolegija. Prūsijos kunigaikštis pagalbon sukvietė keletą bendražygių kunigų ir pamokslininkų – nes valdovui patiko ne visi Bretkūno sprendimai. Tad pirmoji lietuviška Biblija – visos komandos nuopelnas.

„Šiuo atveju mes galbūt sugrįžtame prie tos tradicijos, kuri buvo pamiršta – ar net praktiškai neįmanoma,  – sako G. Saulytis. – Kad galėtum versti Šventąjį Raštą, reikia pažinti senąsias biblines hebrajų ir graikų kalbas. Reikia išmanyti teologiją, turėti gimtosios kalbos pajautimą ir be galo mylėti Dievą. Tai štai, visas šitas savybes vienas žmogus labai retai turi. Jau seniai suvokta, kad tik komanda gali įkūnyti tas savybes.“

Naujojo Testamento naujojo ekumeninio vertimo komanda. Lietuvos Biblijos draugijos nuotrauka

Tačiau, kita vertus, dabartinė situacija Lietuvoje yra visiškai unikali ir nauja – nes Naujojo Testamento vertimą rengia skirtingų konfesijų krikščionys. „Bretkūnui talkininkavo tik liuteronai – tuo metu buvo tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kad katalikai ir liuteronai drauge parengtų Šventąjį Raštą. Net ir reformatams su liuteronais nepavykdavo susišnekėti – nors Samueliui Bitneriui, parengusiam Naujojo Testamento reformatų „versiją“ (1701), buvo leidžiama naudotis liuterono Bretkūno Biblija“, – pasakoja teologas.

Mano pašnekovas, besidomėdamas lietuviškais Šventraščio vertimais ir skaitydamas įvairius straipsnius, pastebėjo savotišką lenktyniavimą tarp skirtingų konfesijų. Pavyzdžiui, evangelikai mėgsta pabrėžti, kad jų lietuviškoji Biblija net keliais šimtmečiais aplenkė katalikus; tuo metu katalikai atsiliepia, kad jų darbai nešė didesnių vaisių ir labiau prigydavo (štai kun. Č. Kavaliausko Naująjį Testamentą skaito ir savo pamaldose naudoja kone visos krikščionių bendruomenės Lietuvoje).

„O naujasis mūsų vertimas jau yra nugalėjęs tą konkurencijos dvasią, – džiaugiasi G. Saulytis. – Komanda, kuri dirba, neturi net minčių apie tai. Mes esame vieno Tėvo vaikai, pašaukti šitam darbui – atskleisti mūsų dangiškojo Tėvo valią per Jo žodį. Tai atveria naujų galimybių. Tad žodį „ekumeninis“ galime suprasti plačiau – pirmiausia, vienybės dvasia. Ir net teologiškai, rašant komentarus, vengiama konfesinių interpretacijų, gerbiamos skirtingos tradicijos, paliekama vieta kiekvienai konfesijai toliau vystyti jai svarbias teologines gijas. Pateikiame tą pamatą, ant kurio kiekvienas tegu jau stato savaip. Čia yra visiškai naujas dalykas.“

Išgelbėjimas vietoje išganymo ir kitos įdomybės

Kaip vyksta šis komandinis darbas? Kaip minėta, nėra taip, kad visi darytų tą patį. Kiekvienas atskirai atlieka savo užduotis, verčia paskirtus tekstus. Giedriui Saulyčiui, dirbant su Pauliaus laiškais, talkino graikų kalbos ir kultūros specialistė T. Aleknienė. O kartą per mėnesį ar dažniau visi susirenka (dabar – nuotoliniu būdu) aptarti, keldami klausimus, diskutuodami apie reikšmingas ar vieningos nuomonės reikalaujančias Naujojo Testamento vietas, teologines sąvokas.

Kun. Algirdas Akelaitis ir kun. Mozė Mitkevičius. Lietuvos Biblijos draugijos nuotrauka

Pavyzdžiui, daugybę diskusijų ekumeninio vertimo komandoje sukėlė vadinamieji makarizmai, arba palaiminimai, kuriuos Jėzus išsako savo mokiniams Kalno pamoksle: „Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3) ir t. t. Naujajame vertime palaiminti keičiama į laimingi. „Palaimintas yra įpareigojantis, grynai religinis žodis. Bet iš tiesų graikiškasis makários turi kur kas platesnę prasmę, jis sutinkamas ir klasikinėje literatūroje. Tad galime drąsiai sakyti, jog Jėzus sako, kokie žmonės bus laimingi“, – pažymi G. Saulytis.

Pašnekovas kitą pavyzdį pateikia iš Pauliaus laiškų, kuriuose labai svarbus kenozės – savęs išsižadėjimo, praradimo dėl Evangelijos – nuostata. Veiksmažodį kenoō apaštalas priskiria ir pačiam Jėzui, prisiminkime šią ištrauką iš kun. Č. Kavaliausko vertimo: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“ (Fil 2, 6–7). Ekumeninei komandai užkliuvo frazė „apiplėšė pats save“ – kaip tai įmanoma? Tuo labiau kad kenoō pagrindinė reikšmė – ištuštinti, išeikvoti, padaryti tuščią, nusiaubti. Galų gale, kolegialiai svarstant atėjo toks sprendimas: „Jis nemanė pasiglemžti lygybės su Dievu, bet padarė save nieku prisiimdamas vergo pavidalą.“

„Mes siekiame nuoseklumo, – pasakoja teologas. – Žiūrime, o kaip tas kenoō atrodo kitose vietose? Šį žodį atrandame ir Pirmajame laiške korintiečiams, 1, 17: ‚[…] kad Kristaus kryžius nebūtų paverstas nieku‘. Iki šiol turėjome tokį vertimą: ‚[…] kad Kristaus kryžius neliktų be galios‘, nors ir čia pavartotas tas pats graikiškas veiksmažodis kenoō. Smagu, kadi pavyksta tuo pačiu lietuvišku žodžių junginiu perduoti graikišką atitikmenį ir tikslią prasmę. Tai atneša didelį džiaugsmą vertėjui – štai, pagaliau!“

Pauliaus laiškų skaitytojas turėtų nustebti ir dėl to, kad kai kurių mūsų ausiai įprastų teologinių terminų čia nebesutiks. Vienas iš tokių – žodis „išganymas“ (gr. soteria) kuris naujajame vertime dingsta. Vietoje jo įrašyta tikroji reikšmė – „išgelbėjimas“.

Naujojo Testamento naujojo ekumeninio vertimo komanda. Lietuvos Biblijos draugijos nuotrauka

Tačiau kai kurių naujų sprendimų ekspertai nesiryžo priimti. Pavyzdžiui, nuspręsta „vyriausiojo“, „aukščiausiojo“ kunigo nepakeisti naujadaru „arkikunigas“. „Versdamas Pauliaus laiškus, atradau frazę „archierėjus“, kas pažodžiui išvertus reikštų „arkikunigą“. Tačiau lietuvių kalboje tokio žodžio neturime, nors būtent taip Jėzus pristatomas Laiške hebrajams (žr. Hbr 4, 14–16). Nusprendėme, kad nereikia tų bangų sukelti tiek, kad valtis jau imtų linguoti, nes „arkikunigas“ labai jau rėžtų ausį lietuviui. Nors neturėtų – Senojo Testamento laikais buvo arkikunigų – rodydamas į tuos provaizdžius, Laiško hebrajams autorius Jėzų pristato kaip Dievo tautos naująjį arkikunigą. Bet konservatyvus požiūris nugalėjo, ir mes pasilikome prie „aukščiausiojo kunigo“, – sako G. Saulytis.

Paulius ar ne Paulius?

Skaitydami Naująjį Testamentą originalia graikų kalba, vertėjai gali kur kas geriau įžvelgti, suprasti tekstų autorių kalbėseną, stilių, vartojamas literatūrines priemones. Mano pašnekovas teigia, kad vienas iš jo ir kolegų užsibrėžtų uždavinių – būtent perteikti autentišką autoriaus stilių. Tačiau, kalbant apie apaštalą Paulių, čia prasideda labai įdomūs dalykai.

Šventojo Rašto tyrinėtojai iškart susiduria su autorystės klausimu. G. Saulytis pasakoja, kad trylikos Pauliaus laiškų stilius – nevienodas, todėl dalis egzegetų daro išvadą, kad jie ne visi rašyti mūsų minimo apaštalo. Šių dienų teologai ir biblistai sutaria dėl septynių laiškų – Romiečiams, Pirmojo ir Antrojo korintiečiams, Galatams, Filipiečiams, Pirmojo tesalonikiečiams ir Filemonui. Bet abejojama, ar Paulius pats parašė pastoracinius laiškus Timotiejui ir Titui, taip pat laiškus Efeziečiams, Kolosiečiams ir Antrąjį tesalonikiečiams.

„Šitos diskusijos yra įdomios, nemažai argumentų randame į vieną ir kitą pusę. Tačiau kiekvienas rašantis žmogus pripažins, kad ir jo stilius kinta priklausomai nuo poreikio, aplinkybių, adresato, nuotaikos ir t. t. Tad vien šituo kriterijumi vadovaujantis būtų sunku pasakyti, kiek laiškų parašė pats  Paulius, o kiek – kuris nors iš jo mokinių“, – sako G. Saulytis.

„Iš tiesų pritrenkia, tarkim, paėmus Laišką efeziečiams ir Pirmąjį tesalonikiečiams. Sakytum, du skirtingi autoriai. Pastarasis laiškas – labai paprastas, aiškus, konkretus. O Efeziečiams – labai teologiškas, kosmologiškas, turintis religinių sąsajų. Ir tai labai gilus filosofinis laiškas.“

Visgi, pasak teologo, šiandien turime ganėtinai ankstyvas nuorodas į Pauliaus laiškus, todėl ekumeninio vertimo komanda laikosi „konservatyvesnio“ požiūrio, kad trylika laiškų tikrai priklauso Pauliui – ir tik Laiškas hebrajams parašytas kito autoriaus.

Vertėjų darbo kasdienybė: ta pati Evangelijos eilutė, pateikta skirtinguose įvairių autorių lietuviškuose vertimuose nuo 1590 m. iki naujausių tekstų. Lietuvos Biblijos draugijos nuotrauka

Šlovė – ne visai ten, kur turėtų būti

Pauliaus laiškai įdomūs ne tik dėl skirtingų stilių. G. Saulytis su susižavėjimu kalba apie tai, kad šis apaštalas – ne tik puikus teologas, bet ir kalbėtojas, pasitelkiantis daug vaizdingų išraiškos priemonių. Viena tokių – žodžių žaismas, kurį Paulius panaudoja tiek įtaigiam poetiškam kalbėjimui, tiek ir… aštriai ironijai. Pradėkime nuo poetinių priemonių.

Laiške efeziečiams lig šiol skaitome: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje…“ (Ef 1, 3). O naujajame vertime turime kiek pakeistą pradžią: „Palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje dvasine palaima dangaus aukštybėse…“ Kodėl „Garbė Dievui“ virto į „Palaimintas Dievas“? Lietuvių kalboje tai galbūt skamba keistokai, tačiau, skaitant graikišką tekstą, tame pačiame sakinyje matome tris bendrašaknius žodžius: eulogētos (palaimintas), eulogēsas (kuris palaimino) ir eulogia (palaima).

„Šitaip siekiame parodyti, kad Paulius sąmoningai pasirenka tokią ritmiką, sąskambį – kad skaitytoją iškart „įtrauktų“. Įprastai vertimuose tokie sąskambiai pasislepia“, – paaiškina teologas, pridurdamas, kad visas tokias subtilias detales Pauliaus laiškų skaitytojas galės matyti ir suprasti.

„Dar viena mūsų užduotis – tekstų komentaruose parodyti temines gijas. Ne tik paaiškinti graikiškus  žodžius, jų reikšmes ir kilmę – bet ir atskleisti temas, kaip jos vystomos ir kaip progresuoja. Sakyčiau, kad tokių teologiškai pagrįstų lietuvių autorių komentarų iki šiol dar nebuvo. Kartais apžvelgiamos net ir penkios galimos pozicijos dėl vienos ar kitos frazės. Skaitytojas supažindinamas ir su šiandieniu teologiniu diskursu poleminiais klausimais.“

Giedrius Saulytis. Lino Atgalainio nuotrauka

Na, o kalbant apie Pauliaus ironiją – jo laiškuose yra vietų, kurias skaitydamas gali prisijuokti ar net paraudonuoti. Vieną ryškesnių pavyzdžių G. Saulytis pateikia iš Laiško filipiečiams. Kaip žinome, skelbdamas Gerąją Naujieną, Paulius teigė, kad tiems, kurie įtikėjo Kristų, nebereikalingas žydų religinis paprotys apipjaustymas – o tuos tikėjimo mokytojus, kurie apipjaustymą sureikšmino, apaštalas kandžiai pašiepia. Štai ką apie tokius žmones Paulius sako kun. Č. Kavaliausko vertime: „Sergėkitės šunų, sergėkitės netikrų pranašų, saugokitės apsipjaustėlių!“ (Fil 3, 2). O naujasis vertimas yra toks, atkreipkite dėmesį į sakinio pabaigą: „Saugokitės šunų, saugokitės netikusių darbininkų, saugokitės pjaustymo!“ Čia vėl bus kai kas nauja.

„Visų pirma, apie šunis. Mišna, interpretuodama Toros draudimą valgyti sudraskytą gyvulį (Iš 22, 31), teigia, jog tokia mėsa turi būti atiduoda šunims arba pagonims. Taigi pagonys, kitataučiai judėjų buvo prilyginami šunims. Kad toks požiūris vyravo to meto judaizme, žinome ir iš Evangelijų. Kai prie Jėzaus prisiartino kitatautė moteris ir meldė stebuklo jos dukrai, Jėzus atsakė, kad nevalia imti vaikų duoną ir mesti ją šunims (žr. Mt 15, 21–28). Taigi, Paulius tų netikrų mokytojų požiūrį ir žargoną apie šunis staiga „grąžina“ jiems patiems. Dabar jau tie mokytojai atsiduria šunų vietoje“, – pasakoja G. Saulytis.

Pašnekovas taip pat kviečia atkreipti dėmesį į Pauliaus įspėjimą saugotis „pjaustymo“. Ne religinio apipjaustymo (gr. peritomē), o būtent pjaustymo (katatomē) – brutalaus veiksmo, kai kas nors tau gali nupjauti kūno dalį ar sužaloti. Pasak G. Saulyčio, šį raginimą galėtume versti ir šitaip: „saugokitės luošintojų!“ Tuo apaštalai su ironija nori pabrėžti, kad nebereikalingas apipjaustymas gali virsti tiesiog pjaustymu, kuris žmogaus tikėjimui nieko neduos, netgi atvirkščiai – atneš tik žalos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir tai – dar ne viskas. „Kontrolinį šūvį“ Paulius pasilieka pabaigai. Naujajame vertime skaitome: „Daugelis – dabar tai sakau verkdamas – gyvena kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų pabaiga – pražūtis, jų pilvas – dievas, o jų šlovė – gėdoje“ (Fil 18–19). Tuo metu ligšioliniame vertime matome tokią sakinio pabaigą: „… ir jų garbė – gėda“. Kuo gi skiriasi „jų šlovė gėdoje“ nuo „jų garbė – gėda?“ Pastarasis sakinys kaip ir aiškus. Tačiau ką reiškia naujai atsiradęs vietininkas – gėdoje?

Ogi tai, kad tų netikrų mokytojų šlovė – vyro lytiniame organe.

„Paulius, būdamas kovotojas už tiesą, mato jai iškylančią grėsmę – kad, jeigu sureikšminsime apipjaustymą, Kristus pasislėps, nueis į antrą planą. Tad apaštalas ir čia pasitelkia ironiją, sakydamas, jog tie žmonės mąsto tik apie tai, kas žemiška – ir kad jų šlovė yra tik vienoje vietoje“, – juokiasi G. Saulytis.

Atrodo, vos vienas žodelis, linksnio pakeitimas – ir iškart atsiveria naujos prasmės, galima geriau pajusti autentišką Pauliaus kalbėjimo stilių. Pasak teologo, toks ir buvo vienas iš naujojo vertimo tikslų – „priartinti“ apaštalą prie šių dienų skaitytojo. Tačiau kiek tai pavyko padaryti ir ar visada įmanoma – jau kitas klausimas. Tad G. Saulytis visus, kurie turi klausimų, pastebėjimų ar pasiūlymų dėl Lietuvos Biblijos draugijos darbo, kviečia prisijungti prie feisbuko grupės „Įspūdžiai apie naują ekumeninį vertimą“.

Vertėjų komanda viliasi sulaukti grįžtamojo ryšio ir, kaip minėta, jau kitąmet išleisti visą Naująjį Testamentą. Ar jis ateityje galėtų pakeisti kun. Č. Kavaliausko vertimą ir bus naudojamas pamaldose, G. Saulytis kol kas nesiryžta spėlioti: „Žiūrėsim, ar tekstas natūraliai prigis. Jeigu taip – kada nors tikrai tai bus skaitoma pamaldose. Jeigu ne – tai bus savotiška alternatyva studijoms.“