Apie anglišką „cool“ ir švarią lietuvių kalbą

Grėsmė, jos nuomone, kitur – Lietuvoje vis dar paplitęs ir jaunosios kartos kalbai meškos paslaugą iš dalies darantis gąsdinimas, esą jeigu prasižioji ir kalbi netaisyklingai – vadinasi, kalbi blogai, vadinasi, esi blogas žmogus: „Taip, toks mąstymas vis dar yra, ir jo padariniai taip greitai, kaip norėtųsi, neišnyks. Nors jau ir panaikintas didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, ir už klaidas neskiriamos baudos, vis dėlto tokie dalykai į žmonių sąmonę įsodinti giliai ir smarkiai išvešėję.“

Toks gąsdinimas, kontroliavimas, dr. J. T. Ramonaitės nuomone, sukuria priešingą efektą, tad nėra ko stebėtis, kad jaunimas atbaidomas kalbėti gimtąja kalba.

Svarbi požiūrio į kalbą sklaida žiniasklaidoje

Lituanistė, juostų audėja AURELIJA GRAŽINA RUKŠAITĖ, paprašiusi ją pristatyti tiesiog kaip žmogų, su viltimi žvelgiantį į Lietuvą, oponuodama psicholingvistės nuomonei, teigė, kad jeigu kiekvienas laisvai vartosime savo žargoną ir reikšime mintis kaip tik norime: neskirdami viešosios ir privačios erdvės – bet kaip elgdamiesi su lietuvių kalba ir viešumoje, ir žiniasklaidoje, ir televizijoje – ilgainiui nesusikalbėsime.

„Aš tikrai nesuprasiu jaunų žmonių, jeigu jie su manimi kalbėsis savo žargonu, o jie nesupras manęs, jeigu nutarsiu šnekėti, kaip man šauna į galvą. Dėl tos pačios priežasties tarpusavyje nesusikalbės ir skirtingų sričių specialistai, socialinių sluoksnių žmonės. Tam ir yra bendrinė, grynoji, tvarkinga kalba, kad ir kaip ją vadintume – kad Lietuvoje galėtų susikalbėti dzūkas su žemaičiu“, – sakė A. G. Rukšaitė.

Kalbėti privačioje erdvėje tarp saviškių yra viena, o visai kas kita – viešai, kai natūraliai deriname savo kalbą taip, kad mus suprastų pašnekovas: su vyresniu žmogumi, gerbdami jį, kalbėsime vienaip, su vaiku – kitaip. Vis dėlto, lituanistės A. G. Rukšaitės manymu, šio natūralaus pojūčio dabartinei jaunajai kartai trūksta. Kaip ir pastangų formuoti požiūrį, kad gražiai lietuviškai kalbėti yra geras dalykas.

„Prisiminkime, kad nepriekaištingas lietuvių kalbos vartojimas, kaip ir norėti būti tobulam bet kurioje kitoje srityje, yra siekiamybė, – tikino kaunietė juostų audėja. – Tačiau jeigu nuo mažens formuotume požiūrį, kad mes, lietuviai, lietuviškai taisyklingai kalbėdami esame „cool“, kaip angliškai mėgstama sakyti – ir būsime tokie. Ne po metų, dvejų, bet po dešimties tikrai.“

Dėl to, jos nuomone, labai svarbi tokio požiūrio į kalbą sklaida viešojoje erdvėje, ypač žiniasklaidoje, televizijoje: „Toks požiūris kyla gerbiant save, kaip lietuvį – ir kalba yra natūrali to vertinimo dalis. Neretai skaitai kokį naujienų portalą – gramatikos klaidos tiesiog akis bado. Ir tada man kyla klausimas: ar taip rodoma visiška nepagarba kalbai, ar neišgalima turėti kalbininkų, ar ten dirba visiški analfabetai? O juk tokius portalus skaito nemažai žmonių, ir nelabai praprusęs dar gali pamanyti, kad taip rašyti ir reikia.“

Netikslumų sąrašai turi išliekamąją vertę

Ką reiškia – esu gimtakalbis, moku lietuvių kalbą ir šneku kaip noriu? Ir bendrinės kalbos man nereikia?

„Gal tuomet nesimokykime lietuvių kalbos mokykloje? – retoriškai klausė lituanistė. – Kuriems galams tada mokytis „ąžuolą“ rašyti su nosine ar kitų rašybos, skyrybos, tarties, stiliaus taisyklių? Kodėl mokantis matematikos niekam nepikta, kad dukart du – ne penki? Kodėl niekam nepikta mokytis užsienio kalbos gramatikos? O kai prabylame apie lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jau kyla pykčių?“

Tokių nesutarimų priežastis A. G. Rukšaitė įžvelgia galiojusiame sprendime skirti baudas už netaisyklingą lietuvių kalbos vartojimą. Tai, lituanistės manymu, buvo viena didžiausių kalbininkų klaidų. „Imkime bet kurios srities specialistą. Jeigu ką nors ne taip padarys ir jo elgesys bus griežtai sukritikuotas, visada kils pasipriešinimas – ar kalbėtume apie statybininką, ne taip plytą padėjusį, ar žurnalistą, ne taip žodį pavartojusį. Tai žmogiška. Todėl baudos, draudimai nėra gerai. Tačiau klaidų sąrašas turėtų būti, tik galbūt jį reikėtų vadinti ne „klaidų“, kaip kad buvo – Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, bet švelniau, ne taip bauginamai – galbūt „netikslumų“, – aiškino pašnekovė.

Jai, kaip specialistei, atrodo privalumas po ranka turėti tokį sąrašą ir juo vadovautis ar paskambinti, pasiteirauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijos. Nes tokie dalykai, pasak jos – kaip ir tinkamo požiūrio į kalbą formavimo sklaida – turi išliekamąją vertę.

Mes skurdiname savo kalbą vartodami svetimžodžius. Man teko redaguoti įvairių specialybių žmonių tekstų, ir dažnai sulaukdavau pastabos, kad nėra tikslaus lietuviško atitikmens svetimžodžiui pakeisti – kad, tarkime, angliškas žodis tikslesnis, aiškesnis, trumpesnis, kad lietuviškai jo išversto nesupras. Palaukite – kas nesupras? Ar anglas skaitydamas lietuvišką tekstą su tuo „tikslesniu“ anglišku žodžiu? O kiek sekundžių sutaupysi pavartojęs trumpą anglišką žodį, o ne ilgesnį lietuvišką?

Save laikome žemesniais už kitus?

Svarstydama, kodėl lietuviams taip būdinga įsileisti į savo kalbą svetimžodžius – jaunajai kartai anglicizmus, vyresniajai – slavizmus, A. G. Rukšaitė mano, kad, viena vertus, taip yra dėl masinių kultūrų prieinamumo, kita vertus – dėl lietuvių būdo save laikyti žemesniais už kitus.

„Galbūt iš sovietmečio pasąmoningai persidavusi prieinamumo skaityti literatūrą kita kalba tendencija, – sakė specialistė. – Sovietmečiu prieinamesnės buvo knygos rusų kalba, dabar – anglų. Tačiau abiejų kalbų vartojimo priežastys visiškai skirtingos: sovietmečiu daugelis knygų rusų kalba buvo vienintelis žinių šaltinis, o dabar su literatūra anglų kalba yra kitaip.“

Sovietmečiu buvo populiarūs rusiški anekdotai, tačiau rusiškai jie būdavo pasakojami, nes negalėdavai tiksliai išversti į lietuvių kalbą tam tikrų pasakymų. Kita vertus, A. G. Rukšaitės tikinimu, sovietmečiu rusų kalbos vartojimas tarp lietuvių inteligentų buvo suvokiamas kaip paniekinamas, o šiandien anglicizmai vartojami ne paniekinamai, bet atvirkščiai – išaukštinant.

Galbūt priežastis, jos manymu – lietuvių būdas save laikyti ir vertinti žemiau už kitus. Kadaise lenkai buvo „geresni“ už lietuvius, užtat tiek daug jų, net nemokėdami lenkų kalbos, sulenkėjo, svarstė kaunietė. Nepriklausomybės pradžioje blogi buvo rusai, o užsieniečiai tapo geri, užtat taip pulta vartoti anglų kalbą. Tačiau kartais tie angliški žodžiai buvo vartojami taip, kad nesuprastų nei lietuvis, nei anglas, nei šnekėtojas, nei klausytojas.

„Mes skurdiname savo kalbą vartodami svetimžodžius. Man teko redaguoti įvairių specialybių žmonių tekstų, ir dažnai sulaukdavau pastabos, kad nėra tikslaus lietuviško atitikmens svetimžodžiui pakeisti – kad, tarkime, angliškas žodis tikslesnis, aiškesnis, trumpesnis, kad lietuviškai jo išversto nesupras. Palaukite – kas nesupras? Ar anglas skaitydamas lietuvišką tekstą su tuo „tikslesniu“ anglišku žodžiu? O kiek sekundžių sutaupysi pavartojęs trumpą anglišką žodį, o ne ilgesnį lietuvišką? Komedijos, – svarstė A. G. Rukšaitė. – Anglų, o ne lietuvių kalba pasižymi žodyno skurdumu. Ir jeigu atsiverstume „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, ką ir kalbėti apie didįjį, ir netingėdami pavartytume – pamatytume, kiek daug žodžių nežinome.“

Jeigu jau ima stigti lietuviškų terminų, lituanistė įsitikinusi, kad labiau padirbėti tuomet reikia terminologams, o žmonėms, kurie be angliškų terminų negali išsiversti, ji siūlo kurti savų lietuviškų atitikmenų: „Tik noro čia reikia. Juk pažiūrėkime – vietoj „medijos“ kuo puikiausiai prigijo „žiniasklaida“. Ar kam trukdo? Vietoj „fake news“ – „melagiena“. Dar pusmetis, metai, ir visi pamirš, kad tas „fake news“ išvis egzistavo. O koks pasipriešinimas iš pradžių buvo kilęs. Manau, visa tai dėl to savęs, kaip lietuvio, blogesnio vertinimo.“