Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Apie anglus keliautojus, Romą ir bibliotekos kolekciją

Étienne'as (Stefano) du Péracas, Roma (1575 m., vario raižinys). Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninės kolekcijos eksponatas

Visuomenei atsiveriančiame Vilniaus universiteto bibliotekos suskaitmenintų išteklių lobyne – daugybė dokumentų, nuotraukų, knygų, rankraščių, grafikos darbų. Norisi atkreipti dėmesį į vertingą ir įdomų grafikos, piešinių rinkinį, sukauptą dviejose skaitmeninėse kolekcijose: grafikos ir rankraščių. Šiose kolekcijose kviečiame atkreipti dėmesį į kelionių, užsienio ir LDK miestų, gamtos, žmonių vaizdus, užfiksuotus užsienio ir Lietuvos menininkų kūriniuose.

Kalbiname Istorijos fakulteto dekanę dr. LORETĄ SKURVYDAITĘ, norėdami sužinoti daugiau apie istorinius žmonių keliavimo įpročius, kryptis, populiarias vietas ir jų atvaizdus meno kūriniuose.

Kada prasidėjo tos kelionės į užsienį, ypač į Romą? Kodėl ir kada Roma sulaukė tiek dėmesio? Gal tai tik atsitiktinumas?

Ne, tikrai ne atsitiktinumas. Roma yra vienas niekad neišnykstančių traukos taškų, kur keliaujama nuo antikos laikų – Caput Mundi. Visi keliai vedė į Romą antikiniame pasaulyje, tapusi krikščionišku miestu ji tampa vienu pagrindinių piligrimystės centrų. Viduramžių piligrimystė susijusi su įvairiomis vietomis Europoje ir už jos ribų. Tai ne tik Jeruzalė, bet ir Santjago de Kompostela, Kentenberis ir, be abejo, Roma. 

Piligriminiai keliai tinklu užklojo Europą, o jais keliavo piligrimai. Tai naujas keliautojo tipas – puikiai atpažįstami, trokštantys atgailos, o kartu smalsūs pasaulio stebėtojai. Keliautojai iš Anglijos, kirtę sąsiaurį, keliavo Via Francigena – keliu, vedančiu į Romą, toliau į Apuliją, iš kurios uostų plaukdavo į Jeruzalę. Tačiau kelionė iš Anglijos į Italiją yra ne tik piligrimystės patirtis, vėliau ją papildo vadinamas Didysis turas, savotiška edukacinė kelionė. Šioje kelionėje į Romą pagrindinis dėmesys krypo į mokymąsi, pažinimą, kelionės turinys buvo užpildomas nauju žinojimu, nauja patirtimi. Roma skleidžiasi ne tik krikščionišku tikėjimu – tai kultūros ir istorijos visuma, joje matomi ir atpažįstami antikinės kultūros amžiai.

Didysis turas turi keletą apibūdinimų, bet plačiąja prasme dažniai suprantamas kaip jaunimo edukacinė kelionė į Italiją, pakeliui aplankant Prancūziją, Vokietiją, Austriją, kitas šalis. Pagrindinis tokios kelionės tikslas – įgyti žinių; tai studijos kelionės metu, kelionės universitetas, investicija į keliautojo ateitį. Jaunieji Anglijos aristokratai keliauja su mokytoju į Italiją mokytis kultūros, elgesio, bendravimo, plėsti pasaulio pažinimą. XVI a. keliautojo akiratin patenka universitetai, Frankfurto knygų mugė, Venecijos arsenalas, antikinė Roma, maistas, drabužiai ir t. t. Tokios kelionės patirtis – tai smalsaus žvilgsnio kaleidoskopas. XVII a. keliaujama su mokytoju, Anglijoje vadintu bear-leader – meškavedžiu. Jaunasis aristokratas suvokiamas kaip nerangus meškinas, kurį reikia išauklėti ir išmokslinti. 

Italija yra svarbiausias tikslas – antikinės kultūros, universitetų, etiketo, kalbėsenos, dvaro papročių šalis. Čia svarbus XVI a. pradžios Baldassare Castiglione veikalas apie tobulą dvariškį, Il Cortegiano, kuris tampa etiketo ir moralės vadovu. Greta – ir visi kiti mokslai, kurių mokomasi universitetuose, pokalbiuose, dvaruose, rūmuose. Lietuviškai išleisti Chesterfieldo, Didžiosios Britanijos politiko, diplomato, publicisto (po tėvo mirties tapusio 4-uoju Chesterfieldo grafu ir nuo to laiko vadinamo šiuo vardu) „Laiškai sūnui“ yra labai gražus pavyzdys. Juose matomas tėvo rūpestis, stengiantis padėti keliaujančiam sūnui suprasti, kur ir kokių žinių reikia įgyti. Tai noras, kad sūnus keliautų prasmingai, kad jo patirtys užtikrintų sėkmingą ateitį. Didysis turas, manau, yra viena iš patirčių, kurias mielai išbandytų ir dabarties žmogus.

Mokytis keliaujant, o kelionė gali trukti ir dvejus metus, turbūt atsisakytų retas jaunas žmogus. Nors, kita vertus, ilgalaikės dabarties kelionės paliekant namus ir ieškant naujų patirčių turbūt ir yra tolimas Didžiojo turo aidas.

O vokiečiai ir prancūzai taip nekeliavo?

Keliavo, tačiau Didysis turas visų pirma yra siejamas su jaunaisiais anglų aristokratais. Tų kelionių patirtys formavo angliškų sodų kultūrą, į salą atkeliavo itališko stiliaus architektūra, pavyzdžiui, Christopheris Wrenas ir šv. Pauliaus katedra Londone, Robertas Adamsas ir jo neoklasicizmas Anglijoje ir Škotijoje, interjeras, mada, vadinamieji macaroni, kurie provokuojančia apranga ir elgesiu tapo pašaipos objektais. XVIII a. Diletantų sąjunga ne tik jungia tuos, kurie keliavo į Italiją (toks yra oficialus narystės apibūdinimas), bet ir remia mokslines ekspedicijas, keliones, teikia stipendijas, spausdina ekspedicijų medžiagą ir t. t. Didysis turas neapsiriboja Italija, tačiau be Italijos ir be Romos jis yra neįsivaizduojamas.

Étienne’as (Stefano) du Péracas, Roma (1575 m., vario raižinys). Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninės kolekcijos eksponatas
Hansas Fincke, Berlynas (1833 m., plieno raižinys). Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninės kolekcijos eksponatas

Kada pradėti piešti kelionių vaizdai? Ar jie atsirado kartu su kelionėmis?

Visų pirma kelionės buvo piešiamos žodžiu. Kelionių raštija suklesti kartu su piligrimyste. Pavyzdžiui, magistras Grigalius iš Oksfordo XII a. antrosios pusės tekste „Pasakojimas apie Romos miesto nuostabiausius dalykus“ mums paliko antikinės Romos vaizdų aprašymą. Autorius nori keliautoją supažindinti su nuostabiais Romos meno ir architektūros paminklais. Raitelio skulptūros aprašyme ir dabar lengvai atpažįstame imperatorių Marką Aurelijų, ir, nors Grigalius suklysta įvardindamas Spinario – rakštį traukiančio jaunuolio – skulptūrą, tačiau aprašo taip vaizdžiai, kad ją lengvai gali atpažinti ir dabartinis žiūrovas.

Piešiniai pasipila su Didžiuoju turu XVIII amžiuje – fiksuojama kelionė, miestai, gamta, keliautojas. Tam ypač tiko raižiniai, kurie buvo daug pigesni nei tapyba, jie buvo prieinamesni ir greičiau pagaminami. Jei teisingai pamenu, Johannas Wolfgangas von Goethe yra minėjęs, kad jo svajonę nukeliauti į Italiją įkvėpė matyti Romos vaizdų raižiniai. 

Kada LDK piliečiai pradėjo daugiau keliauti?

LDK nepasiekė piligrimystės tinklas, jungiantis Europą piligriminiais keliais ir keleliais, tačiau tai nereiškia, kad piligrimystė ar Didysis turas buvo svetimas LDK piliečiui. Turbūt vienas geriausiai žinomų keliautojų yra Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ir jo kelionė į Jeruzalę. Tačiau jis tikrai ne vienintelis. Tai liudija ir lietuviškai išleisti kelionių tekstai, pavyzdžiui, Jurgio Radvilos „Kelionė į Italiją: 1575 dienoraštis“, Teodoro Jevlašausko „Atsiminimai“.

Kazimieras Jonas Vaišnoravičius buvo kunigas, Vilniaus kapitulos narys, mecenatas, Vilniaus universiteto alumnas, padovanojęs universiteto bibliotekai savo knygų kolekciją, universitete jis įsteigė Etikos katedrą. K. J. Vaišnoravičius Vilniaus universitete gavo filosofijos laipsnį, o vėliau studijavo Romoje ir, anot Ingės Lukšaitės, buvo vienas žymiausių XVII a. panegirininkų. Vėliau jau kaip palydovas keliavo po Italiją su jaunuoju kunigaikščiu ir rašė kelionės dienoraščius „Kelionė į Europą su jaunuoju kunigaikščiu Ostrogiškiu“.

Jaunasis Aleksandras Ostrogiškis išsiruošė į riterišką turą tai dar vienas edukacinės kelionės pavadinimas, kuriame turėjo įgyti naujų patirčių, mokytis karo meno, užmegzti pažintis, o šioje kelionėje jį lydėjo patyręs vadovas J. K. Vaišnoravičius. Žemaičių bajoras Teodoras Bilevičius savo kelionių dienoraštyje „Kelionės vokiečių, čekų ir italų žeme“ aprašo senųjų Europos miestus. Žinoma, visa ši literatūra neišvengiamai kalba panašiai. Juk keliautojai ne tik keliavo tomis pačiomis vietomis, bet rašydami neretai rėmėsi kitų keliautojų paliktais kelionių aprašymais. Tačiau šie tekstai kalba ne tik apie kelionę, bet ir kiek praskleidžia paties keliautojo asmenybę, be abejo, fiksuoja dabar jau neegzistuojančią tikrovę.

Kada LDK dailininkai pradėjo piešti kelionių vaizdus?

Vienas ryškiausių, matyt, būtų Pranciškus Smuglevičius. Studijavęs ir ilgą laiką gyvenęs Romoje, P. Smuglevičius tapė tai, ką puikiai pažino. Įsimintini jo Romos, Italijos vaizdai, o jo susidomėjimas miestų vaizdais mums paliko ir įamžintus Vilniaus architektūros paminklus. P. Smuglevičiui turime būti dėkingi už Vilniaus universiteto dabar jo vardu pavadintos salės dekorą, už neišlikusio Vilniaus architektūros vaizdus.

Pranciškus Smuglevičius ir Vilniaus universiteto Dailės katedra – visa dailininkų karta apmąstė savo aplinką vaizdais. Tai svarbus šaltinis, leidžiantis mums patirti tai, ko rašytiniai šaltiniai negali aprašyti. Tačiau tai tikrai ne mano sritis, todėl nenorėčiau labiau plėtotis.

Nežinomas autorius, Kremeniecas, Paryžius (1856 m., litografija). Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninės kolekcijos eksponatas
Raimondas Cabanis, Maskva (XIX a., tušas, akvarelė). Vilniaus universiteto bibliotekos skaitmeninės kolekcijos eksponatas

Kas keitėsi bėgant amžiams? Kaip plėtėsi kelionių geografija?

Roma, Italija išlieka visų epochų kelionėse – tai turbūt pati reikšmingiausia, jei kalbėtume turizmo terminais, vykimo vieta, neišnykstantis kelionių traukos centras. Pagrindiniai centrai formuojasi antikoje, grakščiai su krikščionybe pereina į viduramžius, atlaiko Apšvietos išbandymą, randa savo vietą modernybėje ir dauguma išlieka iki dabar. 

XIX a. – modernaus turizmo aušra. Anksčiau išmoktos keliavimo pamokos, nauji atradimai transporto srityje pamažu sudemokratina kelionę, bet svarbiausia, kad visi jie leidžia valdyti kelionių laiką ir erdvę. Tiesa, tai buvo priimtina ne visiems. Johnas Ruskinas, žymus XIX a. anglų meno kritikas, dailininkas, mąstytojas, žvelgdamas į savo laikotarpį, yra pasakęs: „Tik kvailys nori sumažinti erdvę ir sutrumpinti laiką, protingas žmogus nori visa tai ištęsti.“

Jo nuomone, kelionė tapo tiek nuobodi, kiek ji sutrumpėjo. Tačiau laikas ir smalsumas nelaukė. Tuo metu, beje, keliautojas neretai buvo asocijuojamas su anglais. 1870 m. prancūzų žodyne galima rasti, kad „turistas – keliautojas, kuris apkeliauja užsienio šalis vien iš smalsumo ir neturėjimo ką veikti, o kartais vien tam, kad pasakytų, jog jis tai padarė“. Žodynas pateikė ir žodžio „turistas“ sinonimą – „anglas“.

Nuo XIX a. Thomas Cookas ir kiti turizmo pradininkai masiškai organizuoja anglų keliones, ir jų geografija yra labai plati. Tai senos kelionių vietos Europoje, naujoji Egipto egzotika, dar daugumai neatrasta Amerika, Skandinavija. Gamta tampa vis įdomesnė ir lankytina – Reinas, Tiuringija, Alpės, Šveicarija ir t. t. Bet Roma niekada nedingsta iš žemėlapio, kaip, beje, ir Jeruzalė. Pramintais keliais toliau keliauja piligrimai. O greta atsiranda miesto turizmas, įžymybių ir naujovių lankymas – Paryžiaus kanalizacijos, katakombos tampa lankytinais objektais. Raižinius palengva keičia fotografija, o smalsumui turbūt niekada nebus gana.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

VU bibliotekos kolekcija formavosi lemiama istorinių įvykių. Jai įtaką darė istorinės aplinkybės, karai, todėl, matyt, viso vaizdo susidaryti negalime. Bet Romos vaizdų tikrai netrūksta ir joje. Universitete XIX a. dirbo nemažai užsieniečių, profesoriai ir patys keliaudavo – pakanka paminėti patį Pranciškų Smuglevičių. Uždarius universitetą ir įkūrus Senienų muziejų į kolekciją pateko krašto šviesuolių, dvarininkų dovanos. Loretos Skurvydaitės nuomone, kelionių atmintis, įamžinta atvaizduose, kelionių dienoraščiuose, buvo svarbi kelionių dalis. Šie vaizdai ir tekstai leidžia ne tik prisiminti, vėl išgyventi patirtą kelionę, bet ir pagauti kelionių jausmą.

Tad kviečiame pakeliauti vaizdais – ypač dabar, sėdint namuose ir neturint galimybės keliauti realiai. Galbūt čia rasite, kur norėtumėte nuvykti, ką pamatyti, kai tik vėl turėsite galimybę.