Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 04 18

Valdas Kilpys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Apie barbarus iš Ukrainos

EPA nuotrauka

Vis paskaitau religijotyrininko ir rašytojo Gintaro Beresnevčiaus knygas. Tai pabudina, kelia ūpą ir verčia keisti žiūros kampą. Užėjus karui Ukrainoje vėl griebiausi mylimiausio dėstytojo raštų. Kad atauštų galva ir sulėtėtų mintys. Šviesiau taptų.

Žymiojo religijotyrininko tekstų rinkinyje „Ant laiko ašmenų“ (2002 m.) yra esė „Barbarai“. Nors skaityta ne kartą, šiuo metu ji blykstelėjo kitoje šviesoje. Kūrinys skirtas mūsų, t. y. baltų, arba iš dalies visų „Rytų europiečių“ barbariškumui, su kuriuo anuomet atėjome į Europos Sąjungą. G. Beresnevičius mano, kad būtent mes, rytiečiai, galime įnešti šviežio kraujo į aptingusios ir krioštelėjusios Vakarų Europos kūną.

Gintaras Beresnevičius. Kęstučio Vanago / „BNS Foto“ nuotrauka

Dingojasi man, kad principas teisingas, tik tikrieji, pozityvieji barbarai, kurie šiuo metu gaivina Europos idėją, yra ir dar ilgai bus ukrainiečiai. Per trisdešimt nepriklausomybės metų mūsų barbariškumas išsivadėjo, nuseko ir liko vos juntamas. Tampame (-ome) tingiais europiečiais, abejingai stebinčiais demografinės krizės, senėjimo ir „mirties kultūros“ upės krantus pro savo nedidelio laivelio iliuminatorius (ukrainiečiai, kaip žinome, priešo laivus priversti skandinti).

Dėl aiškumo — daugiau autorinio teksto. G. Beresnevičius teigia: „Šiandienos politikoje ar kultūroje vyrauja barbariškas mąstymas (barbaras tai ne keiksmas), išlikimo ideologija. Ji tikrai įsisiurbusi į lietuvišką mentalitetą <…>. Turėkime vilties, kad mums pavyks dar vienas istorinis ėjimas žirgu — daryti ir gyventi savaip dabartinėje kosmopolitinės Romos versijoje, Europos Sąjungoje. Antra vertus, greta valstietiškos išlikimo psichologijos mes turime ir kitą atvejį — viršaičio psichologiją. Turiu omenyje tam tikrą skirtį: mat valstietis, nusiėmęs kepurę prieš administratorių, po to nusispjaus ir darys tai, ko jam iš tiesų reikia.“

Regis, Lietuvos atveju tai nebegalioja: gyventi savaip ES mums tiesiog nebesinori. Išaugo gaji eurobiurokratinė paklotė, kuri storu sluoksniu uždengė gimstamumo didinimo, šeimos ir atsakomybės skatinimo bei savarankiškų politinių aspiracijų žemę. Išlikimo ideologija šiuo metu visa jėga veikia Ukrainoje. Šis proeuropietiškas reaktorius artimiausiu metu tikrai nesustos.

Būtent todėl esė autoriaus teiginys jog „kosmopolitinės Romos imperijos jėgos išsekusios“ ir kad tokiai Romai reikalingas šviežias barbarų kraujas, įgyja naujų prasmių dabarties karo akivaizdoje. Visi suprantame, kad ukrainiečiai kaunasi už Europos (tai netapatu ES) ateitį. G. Beresnevičiaus teigimu, „barbarai paskutiniosios Imperijos gyvavimą gali pailginti keliasdešimčia ar net visu šimtu metų“. Tenka pripažinti, kad tai – Ukrainai, bet ne mums skirta misija.

Norėdamas patvirtinti savo hipotezę apie „ukrainietiškuosius barbarus“ pateikiu dar vieną citatą iš minimos esė. Dabarties kontekste, mano galva, geriau nepasakysi: „barbarystė kol kas vienintelis įmanomas žmogiško gyvenimo, žmogiškojo išlikimo, galų gale autentiškumo išsaugojimo būdas. <…> Šiuo metu „barbaro“ terminą keičia „rytų europiečio“ terminas, reiškiantis kol kas tą patį, t. y. „už sienų“ esantįjį. Tačiau barbarai sienas pereina visada, tokia jų prigimtis, ir sudaro sanitarinį kordoną, civilizacijos erdvę skiriančią nuo kitų, kiek tolimesnių barbarų arba nuo kitų civilizacijų.“

Dieve apsaugok Ukrainą, nes ji saugo mus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien