2021 01 12

Arkivysk. Kęstutis Kėvalas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Apie Bažnyčios krizę ir „vyskupų tylą“

Arkivysk. Kęstutis Kėvalas. Evgenios Levin / žurnalo „Ateitis“ (ateitieszurnalas.lt) nuotrauka

Dėkoju dr. Irenai Eglei Laumenskaitei už „Bernardinai.lt“ svetainėje publikuotus komentarus „Ką mums sako ir kam kviečia Bažnyčios krizė Lietuvoje?“ Dėkoju už autorės laišką ir man, kurį mačiau savo el. pašto dėžutėje prieš Kalėdas tame ilgame sąraše, kuris kiekvieną dieną ateina. Laiškas šiltas, padrąsinantis ir dėkojantis. Reta tokių. Nespėjau dar atsakyti. Labai gerbiu dr. Eglę ir dėkoju Dievui, kad tokių žmonių Lietuvoje turime. Įvertinti tai, ką mums sako ir kam kviečia šis išbandymo laikas, yra širdies bei minties dosnumas iš meilės Bažnyčiai.

Žinau, kad autorė tai darė seseriškai, bet ta keletą kartų paminėta pastaba apie „vyskupų tylą“ tebūna broliškai priimta kalbant ir apie kitą šios krizės aspektą.

Visi drauge džiaugiamės, kad akcija, kviečianti į savanorystę šiuo pandemijos laiku, ligoninėse pavyko. Tačiau reikia pastebėti, kad ji nebuvo nuleista „iš viršaus“ – valdžios, o kilo iš žmonių, kuriems rūpi, tų, kurie ėmėsi iniciatyvos veikti. Kaip rodo patirtis, tik tokios akcijos sėkmingos. Ir ne tik valstybėje, bet ir Bažnyčioje. Dr. Eglė labai gerai pažįsta Bažnyčios socialinį mokymą ir turbūt ne kartą yra pastebėjusi, kaip popiežiai enciklikose kritikuoja „gerovės valstybės“ (welfare state) modelį, būtent kai socialinės programos vykdomos tik valdžios iniciatyva ir dėl to žmonės tampa vangūs imtis atsakomybės. Jei mes tikimės iš vyskupų „nuleistos iniciatyvos“, ar neskatiname to paties modelio veikimo, tik dabar jau Bažnyčios aplinkoje? Ar tik vyskupai yra tie „likusieji“ katalikai Lietuvoje, kuriems turėtų kilti galvoje minčių, kaip iš meilės padėti artimui? Ar meilės darbų nebeįmanoma inicijuoti, organizuoti ir prisiimti atsakomybės, jei to neliepia vyskupai? Bažnyčia, kaip ir valstybė, remiasi žmonių atsakomybe veikti. Jei to nėra, jokie paliepimai eiti ir mylėti artimą neveikia. Ir tą vyskupai gerai žino iš savo praktikos.

Sutinku, kad pastaba yra taikli, ir mes, vyskupai, turbūt galėtume būti garsesni ypač šiuo metu. Visi mokomės, taip pat ir ganytojai. Tačiau mes visi, kaip Bažnyčia Lietuvoje, ir ne tik vyskupai, laikome egzaminą. Kaip pavyks, parodys ir šie metai. Pandemija yra tik vienas egzaminas. Laukia ir kitas. Gerai žinome, kokie įstatymų projektai laukia Seimo narių svarstymų. Ar tik vyskupai turėtų pasisakyti tais klausimais? Ar mes patys „neklerikaliname“ Bažnyčios, sakydami, kad vyskupai atsakingi už meilės ir tiesos iniciatyvas, už „tylą iš Bažnyčios pusės“ arba už gyvybės apsaugą, palankią šeimai aplinką, religijos ir sąžinės laisvės išsaugojimą valstybėje? O kur kiti apie 80 proc. pakrikštytųjų Lietuvoje?

Mindaugo Vaičiulio / Fotobanko nuotrauka

Dar būdamas jaunas seminaristas, drauge su jaunimo sielovados bendradarbiais viešėjome Kelno arkivyskupijoje ir aplankėme vyskupo kuriją. Atsimenu, kokia nuostaba apėmė, kai išgirdau, kad kurijoje dirba apie 500 darbuotojų, o „prieiti“ prie vyskupo yra kelių mėnesių eilė net ir vyskupijos kunigams. Kodėl – ši mįslė turbūt būtų ir likusi neįminta, kol pats netapau vyskupu. Ir Kelno, ir Kauno vyskupai turi tas pačias Bažnyčios direktyvas ir pareigas. Pvz., „Pastoracinės tarnystės vadovas vyskupams“, kurį yra išleidusi Vyskupų kongregacija Vatikane, sudaro apie 250 puslapių teksto, ką vyskupas turėtų daryti, nekalbant apie tai, kas yra rašoma Bažnyčios Kanonų teisės kodekse, kurį sudaro 1752 nuostatos. Ir Kelne, ir Kaune vyskupai yra atsakingi už tų pačių direktyvų vykdymą – viskas turi būti prižiūrėta, atsižvelgta, atsakyta ir išspręsta.

Dėkojame Dievui, kad ir Lietuvoje galime įdarbinti šiek tiek pagalbininkų kurijose ir jos institucijose. Tačiau čia ne Vokietija. Tad jei vyskupas Lietuvoje galvoja apie bet kokias iniciatyvas, jis iš karto prisiima atsakomybę ir už žmones, kas dirbs, kas organizuos savanorius, kaip rasti lėšų darbo vietoms išlaikyti. O ištekliai, kaip žinoma, labai riboti. Pavyzdys galėtų būti tai, kad jau keleri metai Lietuvos Vyskupų Konferencijos galvosūkis yra kaip finansiškai išlaikyti darbo vietą žmogui, kuris, pvz., būtų atsakingas už Bažnyčios Lietuvoje viešosios komunikacijos klausimus.

Daugelis dirbančiųjų Bažnyčioje savęs atiduoda kur kas daugiau, nei vyskupai gali jiems atlyginti. Šiame darbe yra daug aukos. Todėl vyskupo pastangos įgyvendinti naujas iniciatyvas, kad ir kokios gražios jos būtų, be artimiausių bendradarbių ir savo laiką dovanojančių savanorių liktų tik gražios idėjos. Nieko naujo nuo Jėzaus laikų: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.“

Gali susidaryti įspūdis, kad čia vyskupas siūlo daugiau aukoti, kad galėtų savo kurijoje išlaikyti 500 darbuotojų. Ne, to nesiūlau ir to nesiekiu. Juk ir Bažnyčios Vokietijoje situacija, pagal tiek, kiek pastangų ir finansinių išteklių ten panaudojama, atrodytų, turėtų būti geresnė. Vis dėlto norisi aiškiai pasakyti – kol Bažnyčios veikimas laikysis tik ant vyskupų ir kunigų pečių, ji ne tik bus klerikalinė. Svarbiausia – Bažnyčia negalės išpildyti Jėzaus troškimo: „Eikite į visą pasaulį…“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ačiū Dievui, ir Lietuvoje turime pasauliečių veikimo gerų pavyzdžių. Straipsnyje paminėtas „Marijos radijas“ yra viena iš jų. Tai ne vyskupų „nuleista“ programa. Šio radijo transliacijos yra pasauliečių savanoriška širdies, laiko ir išminties dovana evangelizacijai Lietuvoje. O kad ji transliuoja daug maldos, tai tiksliai atitinka Jėzaus žodžius, jog „ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda“. Toks yra Jėzaus atsakymas, kaip kovoti su blogiu. Pajėgos ir pastangos daryti gera kyIa būtent iš maldos. Be šio pagrindo geros idėjos padėti artimui pasmerktos žlugti. Žymus XX a. teologas Karlas Rahneris, SJ, yra pasakęs, jog „ateities krikščionis bus arba mistikas, arba išvis jo nebus“.

Visi turime prisiimti atsakomybę netylėti. Kitas variantas būtų padaryti vyskupus mūsų „lūkesčių kankiniais.“ Tačiau mes visi, būdami katalikai, turėsime Viešpačiui duoti apyskaitą, ką kiekvienas padarėme. Todėl, naudodamasis proga, kviečiu visus ateiti ir padėti taip pat ir kitai gydymo įstaigai – kaip popiežius Pranciškus yra pavadinęs Bažnyčią „karo lauko ligonine“. O joje darbas yra ne mažiau svarbus nei ten, kur dabar kaunamasi su pandemijos pasekmėmis. Bažnyčioje kovojama už žmogaus esmę, jo širdį ir amžinybę. Ir dažnai čia dirbama karo ligoninės sąlygomis. Ar tu būsi tas, kuris padėsi tiems, kurie jau dabar yra mūšyje?