Apie brandą

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Kelionė“ (2022 m. Nr. IV (24)

Maždaug prieš dešimtmetį su drauge vaikščiodama parke ir stebėdama voveres radau kelis beskylančius giliukus. Buvau sužavėta minties, kad iš tokios mažos sėklos išauga ąžuolas.

Parsinešiau keletą namo ir pasodinau vazonėlyje. Po kurio laiko du iš jų išaugo, pavasarį pasodinau juos draugų kieme. Bet jie atrodė labai netvirti. Netikėta, bet netoliese pievoje augo ąžuolas, po kuriuo buvo daug pridygusių mažų daigelių. Ir jie atrodė kur kas tvirtesni už manuosius – sveikesni, brandesni. Mano pasodintieji taip ir netapo ąžuolais – turbūt neišmoko, neprisitaikė augti tokiomis sąlygomis.

Medį dar kada nors pasodinsiu, gal ir ne vieną, bet, kalbant apie žmogiškąją brandą, visi susiduriame su iššūkiu subręsti, suaugti, tapti brandžiu žmogumi. Kartais girdžiu apie jaunimą kalbant, kad jie nebrandūs. Bet tai juk procesas, ir visi į brandą einame savo tempu, savais keliais. Vienam būti brandžiam reiškia visišką savarankiškumą, o kitam tai – gebėjimas kurti kokybiškus santykius, kai kam branda yra pasirinkti gyvenimo kelią, o kažkam – užsiregistruoti pas gydytoją, nes to dar niekada nedarė pats. Mes bręstame iššūkiuose, susidurdami su sunkumais – kaip ir augantys jauni medeliai tampa medžiais tik tada, jei atlaiko vėjus ir audras.

Kartais bręsti nemalonu, vargina, skauda – nes turime išeiti iš savo komforto, išmokti gyventi ir siekti tikslų nepatogiose situacijose. Nors ir norisi, kad viskas vyktų lengvai, be įtampos, iš pirmo karto – „koja duris atidarinėti“, bet dalykai, kuriuos pasiekiame didelėmis pastangomis, ištikimai bandydami keturiasdešimt trečią kartą pratęsti tikslo siekimą – visada daug brangesni, svarbesni nei pasiekti be pastangų.

Dėl to norėjau jaunuolius, kuriuos ugdau, išmokyti džiaugtis savo augimo procesu, iškylančiais iššūkiais – kad matytų, kaip jie auga, kai ne itin lengva studijuoti, kai daryti mokslinius tyrimus reikia pastangų, kai pirmas darbas yra ne toks romantiškas, kaip galėjai tikėtis, kai santykiai tampa nemalonūs ir reikia ieškoti išeities iš konfliktų. Kad ne iš knygų ir tuščio svaičiojimo, bet iš gyvenimo ir jo situacijų mokosi ir taip auga, tampa brandžiais žmonėmis.

Net ir Jėzus turėjo subręsti savo misijai – kaip žmogus, kaip asmenybė – turėjo nugyventi daugybę paprastų dienų, pilnų eilinių reikalų ir kasdienių situacijų. Kad galėtų būti Mokytojas. Kad mylėtų kiekvieną sutiktą. Kad darytų ženklus. Kad mirtų ant Kryžiaus. Ir apaštalai turėjo subręsti savo misijai. Turėjo nueiti daug mylių su Jėzumi ir kojomis, ir savo širdimis. Matyti stebuklus ir jais abejoti. Degti tikėjimu ir skelbti Dievo Karalystę. Patirti atmetimą ir Mokytojo praradimą. Pažinti savo silpnumą ir tikėjimo trapumą. Patikėti Prisikėlusiuoju ir savo misija. Išmokti likti ištikimiems.

Kartais jaunuoliai klausia, ar jie brandūs. Nėra tokio testo. Yra bendrų būdingų bruožų, bet kiekvieno gyvenime jie skirtingai įsišaknija. Pavyzdžiui, vienuolinės bendruomenės turi įžadams reikalingos brandos apibrėžimą, bet drauge supranta, kad tai – kelionė ir viso gyvenimo procesas. Normalu tam tikrose situacijose daryti klaidų, jaustis ir net elgtis nebrandžiai – nes bręstant kinta mūsų brandos suvokimas, jis irgi. Kartais patys klysdami iš kitų reikalaujame brandumo. Net Dievas leidžia mums augti mūsų tempais – klysti, bandyti vėl, kartoti klaidas, patirti skubotų pasirinkimų pasekmes, išgyventi savo trapumą.

Kartais, kai matau kito žmogaus trapumą, labai jautriai išgyvenu, kad tai ir yra jo augimo kelionė – per silpnumą, neviltį, vidinius plyšius. Vieną po kito įveikiant ar atlaikant audras, nesėkmes, netektis. Nes taip iš giliukų užauga ąžuolai. Ir taip mūsų gyvenimuose įsišaknija Dievo Karalystė. Kad būtume brandūs joje.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.