2020 11 12

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Apie dezinfekciją ir saviizoliaciją nuo nuodėmės

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Šiuo laiku kiek įmanoma stengiamės viską dezinfekuoti – arba apdengti paviršius ir dezinfekuoti juos periodiškai. Jaunimas sakė, kad labiausiai erzinantis garsas yra informatikos pamokoje ar tiksliųjų mokslų paskaitose besigirdintis keliolikos rankų porų krebždėjimas į plėvele apdengtą klaviatūrą. Dar sako, kad prie tvyrančio dezinfekantų spiritinio kvapo baigia priprasti – nors tėvai ir primena, kad „ruginuke“ kvepia. O ir nuo pašnekovo sklindantis spirito kvapas dabar kelia pasitikėjimą.

Šiame kontekste, panašu, kad tikrai daug daugiau dėmesio skiriame tam, ką liečiame, ir mąstymui, ar būtina tai liesti. Kaip dezinfekuoti paviršius, gana aišku – o kaip dezinfekuoti savo širdį ir gyvenimą nuo visokiausių priemaišų: teisimo, nepasitenkinimo, pavydo, pranašumo jausmo, dorybių imitavimo ir kitų?

Ar galime būti atidūs saugodamiesi ne tik ligų, bet ir to, kas užnuodija širdį? Kad ir apkalbų, tuščių konfliktų, sarkazmo malonumo? Saviizoliacija siekiama išvengti ligos plitimo. Ar įmanoma saviizoliacija nuo nuodėmės?

Yra tekę matyti, kaip Dievą sutikę jaunuoliai nepasirenka Jo sekti, gyventi tikėjimu – nes mano, kad per daug turės atsisakyti, jog tokio gyvenimo kaina per didelė. Ta kaina – pirmiausia troškimas radikaliai atsisakyti nuodėmės, keisti gyvenimą, kreipti jį nauja kryptimi. Norėtųsi kompromiso – pasilikti kai ką iš senojo gyvenimo, kai ką, kas patinka, – kad ta kaina nebūtų tokia didelė, kad gautume nuolaidą. Kad būtume ir – ir: ir sektume Jėzų su visais Jo pažadais ir dovanomis, ir galėtume gyventi kaip gyvenę, kaip esame pratę.

Tuo tarpu šioje kryžkelėje reikalinga izoliacija nuo to, kas užteršia mano širdį nuodėme, kas nukreipia mano žvilgsnį nuo Jėzaus – ir tam nepakanka 14 dienų. Reikia labai kryptingai ir nuosekliai formuoti naujus įpročius, kad jie taptų savastimi. Jaunuoliai, kurie šalia mokėsi melstis, yra pasakoję, jog ant riešo užsirašydavo „malda“ – kad nepamirštų pasimelsti, kad to laiko nepavogtų įprotis žvalgytis socialiniuose tinkluose. Arba užsirašydavo „Jėzus“ – kad atsimintų, jog yra Dievo Akivaizdoje, yra apgaubti Dievo tikrovės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kita vertus, norisi ne tik izoliuotis nuo nuodėmės, bet ir visai jos atsisakyti. Mergina sakė, kad nuodėmės vis kartojasi – kunigas ją paguodė, kad privalumas, jog naujų neišmoko… Su nuodėme, netvarkingais savo polinkiais ir įpročiais mes kaunamės. Ne visada galime tas kovas galutinai laimėti – kartais pasiseka kai kuriuos įpročius pakeisti, o kiti mus lydi. Bet pamažu einame į tai, ko siekiame, vis kartodami apsisprendimą – kaip ir dezinfekuojame daiktus žinodami, kad vėl tai darysime. Nes negalime pasimelsti, pasirinkti, pabūti su Dievu į ateitį – net ir padarę ilgalaikius apsisprendimus kasdien renkamės iš naujo, kasdien ieškome naujų būdų įtvirtinti savo pasirinkimus ir likti jiems ištikimi.

Labiausiai širdį dezinfekuojame Dievo Žodžiu – tuo, kuris malonės, meilės ir švelnumo pilnas, kuris guodžia ir stiprina mūsų kovose, sunkumuose ir nuopuoliuose. Žodžiu, kuris įsikūnijo, kad su mumis būtų, kad rūpestingai pasilenktų prie mūsų per visas klaidas ir kasdieną. Kuris myli net tada, kai dėl nuodėmės nuo Jo paties izoliuojamės – nes yra ištikimas.