Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 04 03

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie Dievo tylą

Vaidotas Žukas, „Nukryžiuotasis“, 1987 m. Autoriaus nuotrauka

Mano atsivertimas įvyko Didįjį tridienį, prieš 15 metų. Viena iš ryškiai atsimenamų to laiko patirčių – tyla ir besismelkiąs jausmas, kad kažkas apvogė bažnyčią.

Tada viskas buvo nauja, viskas įgavo naujas prasmes, bet labiausiai sukrėtė ta tuštuma – nudengtas altorius, nukabintas kryžius, išneštas Švenčiausiasis Sakramentas. Tabernakulis buvo atidarytas, tuščias, atrodė lyg išplėštas – negalėjau atsikratyti jausmo, kad kažkas pavogė mano Dievą. Ir buvo labai tylu.

Apie Dievo tylą kalbėti sunku. Sunkios patirtys, kai atrodo, kad Dievas tyli, o gal Jo ir nėra – ne tik Didįjį šeštadienį, bet ir kasdienoje. Kai atrodo, kad nebeturi į ką remtis, nebeliko atramos – esi beviltiškai viena. Kai didelio skausmo, sielvarto akivaizdoje nėra atsakymų į klausimus – yra tik tyla. Ir nebeguodžia: „Štai vargšas šaukės ir Viešpats išgirdo, iš visų bėdų išvadavo.“ Apaštalai tokią slegiančią tylą patiria Jėzaus mirties fakto akivaizdoje. Kai sudūžta visos viltys. Kai žūsta tas, dėl kurio visko atsisakė. Kai nebelieka atramos. Kai netenka prasmės visa, ką lig šiol darė.

Kartą su jaunimu Didįjį šeštadienį atlikome užduotį, kurios tikslas buvo neturėti tikslo, nueiti į niekur. Eiti mieste ir, kai tik supranti, kad turi tikslą, eini į konkrečią vietą – eiti kitur. Kaip mokiniai, kurie po Jėzaus mirties nebeturi pas ką eiti. Nebeturi tikslo, prasmės, neturi į ką įsižiūrėti. O Dievas tyli. Dievas tyli ir Jėzui esant ant kryžiaus. Šią dieną Dievas tyli, nėra žodžių, nes mirė pats Žodis, jį prarijo tyla ir tamsa.

Vaidotas Žukas, „Pieta“ (freska), 1996 m. Autoriaus nuotrauka

Dabartyje, žmonių sutikimo tarnystėje, tenka sutikti daug žmonių, kurie turi Dievui klausimų ir laukia atsakymų. Jie ateina prašyti maldos – paprastai didelio skausmo, nevilties, nežinios situacijose (dėkoti ateina kur kas rečiau). Ir manęs klausia, koks Dievo atsakymas. Tų klausimų labai daug, kartais nebylių. Klausia vyras, kuris kas savaitę ateidavo melsti žmonai išgydymo, – dabar ateina melstis už mirusiąją. Klausia pora, kurių devynmetis sūnus žuvo avarijoje, – jie ateina klausytis tylinčio Dievo atsakymo. Klausia tie, kurie ateina melstis už sunkiai sergančią dukrą – jų buvimą prislėgė ne tik diagnozė, bet ir Dievo tyla. Klausia žmonės, kurių artimieji serga visomis įmanomomis ligomis, o jie negali jų lankyti, negali būti kartu – ir net kunigo jiems pakviesti negali. Ir daugybė kitų klausia, kodėl Dievas neatsako, kodėl neišklauso, kodėl tyli. Jie visi ateina pas tą mirusį tylintį Dievą, kabantį ant kryžiaus. Paskui Jį nuims ir paguldys į kapą, ir net kryžius liks tuščias ir nebylus – be atsakymo.

Jis tyli prieš pasakydamas savo Žodį. Prieš prisikeldamas iš mirties ir dar kartą taip pasakydamas, kad myli. Myli taip, kad nužengė į visus mūsų pragarus, į visą mūsų tikrovę – kad būtų kartu mūsų skausme, sielvarte, netektyse. Nužengė į visą mano būties neviltį, kad net tyloje girdėčiau, kaip Jis mane myli. Sunku būti tokioje tyloje. Sunku tikėti tokioje tyloje. Guodžia tai, kad niekas negali išvogti, išplėšti mano Dievo – net kai Jis tyli. Ir niekas negali manęs išplėšti iš Jo rankos.