Apie du brangius perlus iš atminties lobyno – Antaną ir Ramunę Kmieliauskus

Palydėjome mes jį, genialų kūrėją, į Vilniaus Antakalnio kapines, Menininkų kalnelį. Atgulė Antanas prie mylimos žmonos Ritos. Prie kitų poetų, dailininkų, rašytojų, literatūros kritikų, esančių netoliese…

Kasdien prisimenu Antaną, nes jo paveikslai puošia mano namų sienas. Atkeliavo Antano grafika į mano namus netikėtai. Kaip dovana man už organizuotą kelionę į Švediją. Tą kelionę į Švedijos galerijas organizavau 1994 metų pavasarį.

Negaliu nepasidalinti švedų, meno gerbėjų, mintimis ir nuomone apie Antano grafikos darbus.

Galerininkas Torbenas Kragas sakė apie A. Kmieliausko kūrybą: „Antano grafika skiriasi nuo mano matytų švedų ir danų dailininkų darbų. Jo kūryboje dominuoja religinė tema, kas dabar nebūdinga švedų menininkams, o jeigu ir kuriama šia tema mūsų krašte, tai darbai daugiausia abstraktūs, subjektyvūs. Iš Švedijos į Lietuvą tik apie pusantros valandos kelio lėktuvu, ir kitas, unikalus meno pasaulis atsiveria… Įdomios man Antano kūrinių idėjos, spalvos.“

Kitas švedas, Vetlandos muziejaus tuometinis direktorius Charlesas Petrussonas, paklaustas, kodėl jis pasirinko parodai Antano grafiką, 1994 metais man aiškino: „Mūsų muziejus iki šiol nieko panašaus neeksponavo. Antano grafikos technika unikali, jungianti skulptūrą, grafiką, tapybą. Tai – dailininko paslaptis ir originalumo ženklas. Esame įpratę prie juodos ir baltos grafikos, o čia kažkas fantastiška! O dėl Antano paveikslų „kalbėjimo“ – esame kaimynai, turime ateityje daugiau susipažinti ir pažinti vieni kitus pasitelkę meną.“

Vartau savo archyve esančias Antano ir Ramunės Kmieliauskų nuotraukas, laikraščių iškarpas, tekstus, skirtus Švedijos ir Lietuvos žiniasklaidai. Prisimenu Tėvą ir Dukrą. Įdomias ir fantastiškas asmenybes. Tokie žmonės tarsi sniegas netikėtai ištirpo laike – Antanas pernai, o šiais metais – Ramunė. Gegužės 13-ąją, per patį gražiausią metų laiką, pavasarį, atvėrė vartus į TEN ir… išnyko.

Kai pagalvoju šiandien apie juos, menininkus, apie juos abu, kuklius ir nuoširdžius, lieka geras jausmas ir ilgesys, kad kažko svarbaus netekome gyvenime. Taip pat ir žmogiškai graudu, kad niekada nebesusitiksime šioje gyvenimo kelionėje.

Dar pagalvoju ir apie tai, kad Antanas yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Tikras laureatas. Gavęs premiją už titaniškus savo kūrybos darbus, už originalų kūrybos stilių, jautrumą mene. Mano giliu įsitikinimu, būtų labai įdomi Kmieliauskų retrospektyvinė paroda „Titanike“ arba Nacionalinėje dailės galerijoje. Dar pagalvoju, kad būtų labai gerai, jog pagaliau būtų baigiama VU knygyno rekonstrukcija. Juk šio knygynėlio lubas ir sienas puošia Antano Kmieliausko freskos. LKT ištaškė pinigus be jokios naudos ir aiškaus tikslo, skirdama didelius pinigus kažkokiems „cvirkiniams architektams“.

Deja, sąžinės balsas gudriųjų „menininkų“, projektų rašytojų, yra kaip Čepkelių raistas… Drumzlinas.

Gerai, kad yra toks dalykas žmoguje – atmintis. Prisimenu Antaną ir Ramunę šviesiai. Prisimenu mūsų žemišką kelionę į Švediją ir dvasinę – mūsų bendrą darbą kartu su Ramune, mūsų knygą, be jokių LKT paramų, projektų… Šviečia man tie du perlai mano atminties lobyne, o jų kūriniai ant mano namų sienų spinduliuoja liūdesį, tiesą, meilę, gyvenimo trapumą.

Ačiū JIEMS, Antanui ir Ramunei, kad gyveno ir kūrė mums.