Apie elektros kainas ir laimės revoliuciją

Šis ekonominis sunkmetis yra maža našta, kurią turime pakelti tam, kad Ukrainoje sustabdytume agresorę Rusiją ir jos ginklai neatsigręžtų į kitus kaimynus. Juk Kremliaus režimas savo energetinį karą prieš Europą vykdo būtent įtikėjęs, kad Vakarų demokratijos yra silpnos, kad pilvo reikalai ten iš tiesų dominuoja prieš vertybes. Todėl ilgalaikėje perspektyvoje esą pavyks palaužti Vakarus ir jie ims spausti Ukrainą bet kokia kaina siekti paliaubų, kad būtų galima grįžti prie pigiais energetiniais ištekliais varomo ekonomikos augimo. Ukrainos sąjungininkai kol kas demonstruoja, kad Kremlius klysta ir kad pamatinės Vakarų vertybės – žmogaus teisės, valstybių suverenumas – nėra derybų ir mainų objektai.

Šalia visų šių dėmenų, plačiai aptarinėjamų žiniasklaidoje, norėčiau pridėti dar vieną. Manau, kad žmonių nerimas dėl ateities slepia kai ką daugiau nei tik susirūpinimą finansine gerove. Priešingai, susitelkimas vien tik į piniginę reikalo pusę neleistų giliau pažvelgti į problemą, o kartu ir imtis galimų sprendimų, prie kurių, kaip paaiškės, gali prisidėti ne tik valdžia, bet ir kiekvienas pilietis.

Tai, kad pasauliniame laimės indekse atsiliekame nuo pirmaujančių valstybių, tokių kaip Suomija, Danija, Islandija ar Šveicarija, nėra tik materialinės gerovės išdava. Ekonomistas Johnas Helliwellas yra atskleidęs, kad šeši faktoriai kartu gali paaiškinti net 76 proc. laimės indekso variacijos, o BVP, tenkančio vienam asmeniui, rodiklis tėra tik vienas iš tų faktorių. Tad kokie gi yra kiti penki?

Helliwellas kalba apie pasitikėjimo indeksą, kuris indikuoja, kokia dalis piliečių mano, kad dauguma žmonių galima pasitikėti. Dosnumo rodiklis nurodo per pastarąjį mėnesį labdarai aukojusių žmonių dalį. Trečias faktorius – socialinė parama – kalba apie tai, kiek žmonių mano turintys giminių ar bičiulių, kuriais jie galėtų kliautis nelaimės atveju. Laisvės faktorius indikuoja dalį žmonių, kurie mano, kad yra pakankamai laisvi kurti savo gyvenimą taip, kaip jie nori. Galiausiai sveikatos rodiklis rodo ne vidutinę gyvenimo trukmę, o tai, kiek metų žmonės vidutiniškai išgyvena nesusidūrę su rimtomis sveikatos problemomis. Trumpai tariant, laimė nėra vieno paskiro faktoriaus išdava, o veikiau visų jų kombinacija.

Šis faktorių sąrašas leidžia svarstyti, kad mūsų visuomenės nerimas gresiančio ekonominio sunkmečio akivaizdoje yra nulemtas ne tik susirūpinimo, ar pakaks pinigų išsilaikyti, tačiau ir nerimo dėl to, ar sunkmečiu turėsiu giminių ir draugų, kuriais galėsiu kliautis. Galime patys savęs paklausti, kas mums patiems būtų maloniau: sulaukti pagalbos, bendradarbiavimo iš artimo žmogaus? Ar vis dėlto kreiptis pagalbos į valstybines institucijas ar nevyriausybines organizacijas, kurios vien dėl turimų atvejų skaičiaus paramos gavėją traktuoja kaip statistinį vienetą?

Maža to, socialinės paramos faktorius veikia ir mūsų pačių savivertę. Ar saitų stygius ir priklausomybė nuo institucinės pagalbos neprivers manęs save laikyti nevykėliu, išlaikytiniu ir pan.? O juk dar yra ir visuomenės nuomonė bei ją formuojanti žiniasklaida, kuri ne visada paiso kiekvieno žmogaus orumo ir kartais lengva ranka klijuoja etiketes, uždarančias asmenį jam priskirtame burbule.

Šis faktorių sąrašas taip pat leidžia kelti hipotezę, kad pasitikėjimo kitais asmenimis ir institucijomis stygius tik didina nerimą numanomos bėdos akivaizdoje. Kartu galėtume svarstyti ir apie mūsų visuomenės nepakankamą dosnumą. Tačiau pastarąją hipotezę paneigė ne tik Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje įvykęs susitelkimas padedant pabėgėliams ir ukrainiečių kariams fronte. Ją paneigė ir pandemijos metu veikusios įvairiausios pilietinės iniciatyvos, raginusios nepamiršti vienišų žmonių, senolių, žmonių, turinčių  specialiųjų poreikių ir pan. Ateityje taps aišku, kaip visos šios pilietinės iniciatyvos ilgalaikėje perspektyvoje pakeitė mūsų tarpusavio pasitikėjimą ir prisidėjo stiprindamos pilietinės visuomenės raumenis.

Tačiau šiandien akivaizdu viena – iššūkių kupinos žiemos akivaizdoje savo darbus turi atlikti ne tik Vyriausybė, bet ir pilietinė visuomenė. Pastaroji negali suteikti mokestinių lengvatų, negali reguliuoti mokesčių ar pašalpų skyrimo, tačiau gali žengti kitus svarbius žingsnius, kurie padėtų žmonėms lengviau pakelti sunkmetį. Kiekvienas mūsų galime prisidėti ne tik aukodami, tačiau ir megzdami socialinį audinį, kuris įtrauktų ir iki šiol atskirtį bei vienatvę kentusius asmenis. Taip būtų skatinamas ne tik tarpusavio pasitikėjimas, bet ir žmonių viltis, kad šie tinklai suteiks atramą bei pagalbą sunkmečiu.

Londono ekonomikos mokyklos profesorius lordas Richardas Layardas savo knygoje „Ar galime būti laimingesni?“ skaitytojams akcentuoja, jog labai daug žmonių nelaimingi pasijaučia ne dėl to, ką mes jiems padarome, o dėl to, ko nepadarome. Knygoje jis kalba apie būtinybę vykdyti laimės revoliuciją, kuri pakeistų tai, kaip mes vertiname pažangą ir tai, kokiais principais remiamės formuodami politiką. Galbūt pažangos rodikliu turėtų būti laikomas ne BVP, o tai, kad žmonės būtų patenkinti savo gyvenimu, ypač atsižvelgiant į nelaimingiausiųjų situaciją.

Kiekvieno mūsų pasirinkimus, anot Layardo, turėtų lemti etinis siekis kurti laimę ne tik sau, bet ir kitiems, ypač nelaimingiausiems. Kitaip tariant, kiek ir kaip aš galėčiau prisidėti prie to, kad kiti, ypač daugiausiai problemų patiriantys, taptų laimingesni. Šios gairės neišspręstų elektros ar šildymo kainų problemos, nesustabdytų infliacijos, nes tam reikalingi kiti instrumentai, tačiau neabejotinai prisidėtų prie to, kad iššūkių kupiną laiką pakeltume lengviau ir turėdami daugiau vilties.