Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Apie emocijas dabar ir sovietmečiu. Kai aš dar buvau „homo sovieticus“

Gedeminas Paškevičius, milicininkas (apie 1975 m.). Lazdijų krašto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. spalio 29 d., Nr. 39)

Štai klausimas – kur nuo sovietmečio viešojoje erdvėje nepakito išorinės emocijos? Užguitos krautuvėlės su nusiminusiom pardavėjom prasmego kaip ir gazuoto vandens automatai su storo stiklo stiklinėm, šlykščiai geltonai dažytos giros ir alaus bačkos, taupomosios kasos, kur pelyčių urveliuose moterėlės niūriai stumdydavo įvairiaspalves leninų galvas. Kas dar dingo? Draugovininkai kraujo spalvos raišiais, gegužės ir kt. paradai, voronokai ir kita ne itin miela homo sovieticus aplinka.

O kur nepakito? Pirmoji smegeninėn dingtelėjusi vieta – turgus, švystelinti kaip nepaneigtina socialinės apleisties vieta su savais optimizmo inkliuzais. Anuomet ten nematydavai tiek daug jaunų, tvarkingų, guvių žmonių, versliai prekiaujančių mėsa, daržovėm, dar balažin kuo. Viena aišku, emocija – turgaus teatras – labai panaši. Ne man vienam gaila andainykščio turgaus (Vilniuje – Halės ar Kalvarijų). Po dengtu stogu jis jau seniai tapo kone parodine institucine erdve, primenančia šaltas, nepykit, kartais morgu atsiduodančias Vilniaus ŠMC parodų sales. Suprantama, šiuolaikiška, patogu, lengviau kontroliuojama. Išvaloma, sutvarkoma, pristatoma. Efektinga, greita, nors ir ne liaudžiai (ŠMC, turgus – dar vis).

Turgus turgum, o kaip emocijos, kurias atvirai / uždarai išreiškė visuomenė, buvo susijusios su valdžia, ideologija, bendrąja atmosfera? Žinoma, kad tiesiogiai. Pacituosiu Tomą Vaisetą: „Sovietmečio kasdienybę galėtume įvardinti kovo arena, kurioje grūmėsi ideologijos peršama „tikresnė tikrovė“ (Hannah Arendt terminas) ir kasdienybės „aukščiausia tikrovė“ (Peterio L. Bergerio ir Thomo Luckmanno terminas).

Čia noriu kryptelti ne tiek į skonių ar prigimties kaitą bei reakcijas, kiek į emocingojo ar emociškojo laiko žymes viešojo ir uždarojo gyvenimo paradigmoje.

Ar kaukių dabar daugiau nei tuomet? Kaukių, kurios priversdavo keistis tiek, kad iš žmogaus likdavo tik mechaninis epochos pilietis? Tą iki šiol puikiai atspindi kasmetiniai gegužės devintosios paradai Maskvoje – dar išlikę Antrojo pasaulinio karo veteranai, kuriems šitiek metų vietoj smegenų vis dar burzgia tanketės, Reichstago link rėplioja išsiskėtę tankai, neslūgsta neapykanta (iš dalies suprantama dėl iliuziškai prarasto prabėgusio laiko) ir pulsuoja vidinės didybės, tariamos vienybės su utopine sovietine liaudimi likučiai. Ar po kaukėmis įmanu išsaugoti autentiškumą?

Perkūnsargiai, Ezopo kalba, draudimai. Perspėjimai, protokolai, smerkimai. Įrašai į charakteristikas, svarstymai susirinkimuose, įmantrūs linčiavimo būdai. Čia apie anuomet. O kiek kitokių, bet disciplinine prasme panašių dabar? Iškrypusių (taip, norėčiau panaudoti būtent šį žodį) draudimų, negatyvizmų, tariamų „šviesos ir tiesos“ reglamentų. Neteisingų, apgailėtinų.

Pavyzdžių? Prašom. Edukacinis: mokykloje negali paliesti vaiko jį paskatindamas. Estetiniai: vaikiškose knygose šiukštu negalima vaizduoti vyno butelio (netgi tuščio), vadovėliui piešiamas vyras negali būti su ūsais, nes tai tiesioginė asociacija į pedofilus, etc, etc. Apie ES ribojimus tegul paporina ūkininkai.

Nežinomas fotografas, parduotuvėje (XX a. 4 deš.). Alytaus kraštotyros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Vienos Vilniaus pašonėje esančios vidurinės mokyklos, kur vyko mano literatūros vakaras, sodas buvo toli gražu ne be priekaištų: aukšta nešienauta žolė, kažkokie mediniai lentgaliai, šiukšlės: daugiausiai pernykščiai lapai, šakos, nors nieko stebėtinai masyvaus ar neįveikiamo. Sodas – nedidelis. Dvidešimt mitologinių ar nemitologinių nykštukų, dukart padarę žavius plie, apsisuktų per pusvalandį ir obelims su kitais vaismedžiais beigi žmogiškosiom būtybėm tiesiog kitaip nušvistų dangus.

Pietaujant mokyklos direktoriaus naiviai paklausiau, kodėl vaikai negali sutvarkyti vietos, kurioje mokosi. Tinkamai aplinkybių subalansuotas direktorius, jau ir ne palengva besiruošiantis pensijai, nustėro: „Ką Jūs? Ką Jūs? Negalima, tėvai apskųs ministerijai.“ Gaila pasidarė direktoriaus. Gėrėme kavą ir slapta džiaugiausi, kad jo šnicelis, po itin nekorektiško mano klausimo, buvo jau ne lėkštėje.

O jei be ironijos, pagalvojau, o jei vaikai, kokie ten vaikai – jau beveik suaugėliai – dvyliktokai, sprogstantys nuo įtampos muskuluose, patys kažkaip? Negi nėra aktyvių moksleivių, metančių iššūkį – padarom, chebra? Juk tai mūsų mokykla. Čia labai tinka „deja, deja“ – priežodis, kurį anuomet prieš n metų atsidusdama mėgdavo ištarti desperatiška, beveik viskuo nusivylusi angeliškoji Onė Baliukonytė.

Toms pozityvioms, geranoriškoms jų emocijoms atverti būtų pakakę kad ir vieno iš kurio nors tėvų žodžio – gal padėkime mokyklai, padėkime savo aplinkai, padėkim gamtai. Galiausiai sau. Ekologija juk madinga, net ir nesuvokiant jos esmės. Galop tas (minimalus) sąmoningumas būtina asmenybės augimui – ne vien daugybos lentelės, fizikos lygtys ar iki šiurpų neaiški, tarsi svetimųjų piktybiškai suvarpyta lietuvių literatūros paruošties metodologija, nuolat reformuojama, jau nebesuprantama nei mokytojų, nei mokinių, išskyrus išdidžias ekselio lenteles, už kurias ministerijos klerkai atlyginami paskatinimais.

Kiekviena valytoja, užuot puikiai atlikusi savo darbą, gali mestis valdyti valstybę, jei laiku pasirinks tinkamą partiją, išmoks būtiną frazių rinkinį bei įvaldys teisingą žiūrėjimą tiesiai į TV kameros akį.

Ar skiriam toleranciją, visuomenės lūkesčius ir (savo) emocijas? Mazgas? Taip, mazgas. Magiškas. Paprasčiau sėst į savo „Mazdą“ ir paimt kebabus. Du. Vieną veganišką. Tą daryti būtina, užsidėjus ausines su muzika. Jei klaustumėt manęs, tiesiog nenoriu, kad kas nors verstų mane turėti to pono ar tos ponios Occidentalis pažiūras. Pavadinti žmogų, ne savo valia gyvenusį anoje epochoje, anoje erdvėje, postsovietiniu ar sovietiniu drąsos nereikia. Konkrečiam žmogui tai skamba kaip įžeidimas, nors tūlas, o ypač labai jaunas, nieko nežinantis apie tuos reikalus, galėtų pamanyti, jog tai muzikinio kūrinio pavadinimas ar citata iš Šventojo Rašto.

Intelektualaus rusų žurnalo „Snob“ skiltininkas Oleg Batlug interpretuoja iki šiol sklindantį postsovietinėje erdvėje kelių sovietinį kartų geną, neleidžiantį atsiskleisti emocijoms. O. Batlug apibrėžia jį kaip kaip norą disciplinuoti, kontroliuoti kito emocijas, pajungti jas savo valiai. T. y. pasakyti – tu niekas, nes neatitinki mano skonio, kanono, kartelės, reikalavimų. Tavo emocijas galima taisyti, ir aš, ponia ar ponas Occidentalis, šiuos reikalus išmanau geriau.

Sovietinė pedagogika mokė vaikus, kokių emocijų išgyventi nereikia, tad vaikai augo nuo nuolat juntama ranka ant peties. Kontrolė, nuolatinė kontrolė. Sekso SSSR nebuvo, švarkai ir kelnės privalėjo būti visiškai užsegioti, o veidai akmeniniai. Juk idealus žmogus pagal sovietinę sistemą – paminklas.

Ir visgi už trigubai užvertų durų galėjome kalbėtis apie Kalėdas, tarpukarį, slaptas krikštynas, išeivijos spaudą.

Pamenu, kai pirmąsyk 1986 m. į Lietuvą iš JAV atvažiavo mamos dėdė Juozas Kojelis, išeivijos politinis aktyvistas, skėtyje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“ įvežęs itin plono kopijavimo popieriaus. Emocijų būta daug – baimės, džiaugsmo. Nedidelio baliuko metu mano namuose Antakalnyje dalyvavo ir Sigitas Geda, su kuriuo bičiuliavausi. Priešais langus nežinia iš kur atsirado dvi juodos volgos, išbuvusios visą laiką, kol svečias buvo pas mus. Sigitas su Juozu balsu nesikalbėjo. Diskusija vyko raštu. Gaila, saugumiečiai taip nieko ir nepešė – nei popierių kronikai atėmė, nei sužinojo, apie ką diskutavo svečiai.

Pamenu, baudžiausi išnešti sumuštinių tiems, mašinistams, juk dirba, tačiau mamos buvau sulaikytas. Ir gerai. Pasiduoti tada tokioms emocijoms galėjo reikšti negandą. Po kelerių metų Juozas savo seseriai Elzei (ne, ji niekada neturėjo vairuotojo pažymėjimo) prabangų paskutinio modelio žiguliuką, kurį gal du mėnesius pavairavo mano mama. Ne tam jis buvo skirtas. Pinigai, pardavus mašiną, atiteko Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai.

Vaclovas Straukas, rugsėjo 1-oji (1950–2000 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas

Baimė ir virpulys – nedingstantys, kaip tos juodos volgos, homo sovieticus palydovai. Jie, paklusdami „tikresnei tikrovei“, tobulai dirigavo kolektyvizmo orkestrui, kur visi be išimties privalėjo groti vienu instrumentu. Vienodu garsu ir tą pačią melodiją. Individualizmas buvo baudžiamas ir žiauriai. Dabar grojame ką norim ir kada norim, ypač jei nusisuka kitas Didysis ar Mažasis brolis. Juk frakcija privalo balsuoti vieningai, nepaisydama, koks tavo vidinis būvis ar poreikis. Esi organizmo dalis – paklusk, tarnauk, vykdyk.

Kad ir kaip ten būtų ir ką sakytų šiais skaitmeniniais apoteozės laikais konservatyvus visažinis ponas Occidentalis iš Niujorko ar liberalios puikybės pilna ponia Occidentalis iš Čikagos, niekada nesutiksiu, kad mano močiutė, jos sesuo, gimusi ir mirusi Sibire, močiutės vaikai, dalį vaikystės praleidę Irkutsko krašte, būtų vadinami homo sovieticus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.