Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Apie filosofiją mokykloje

Pixabay.com nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš pirmojo 2021-ųjų metų žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio

Apie filosofijos dėstymą mokykloje prieš kelis dešimtmečius Naujajame Židinyje-Aiduose kalbėjo prof. Rita Šerpytytė ir prof. Tomas Sodeika („Kaip mokyti filosofijos?“, in: NŽ-A, 1998, nr. 4). Šis pokalbis paskatino ieškoti sąsajų su dabartimi: kodėl filosofija Lietuvos mokyklose iki šiol nėra įsitvirtinusi, kokia būtų jos reikšmė šiuolaikinėse ugdymo programose, kokia mokymo metodika būtų tinkama moksleiviams ir kokia yra filosofinės literatūros vaikams pasiūla? Apie šiandieninę filosofijos reikšmę Lietuvos bendrojo ugdymo programose, apie prancūzų požiūrį į filosofijos mokymą mokykloje ir filosofinių knygų vaikams seriją Mažieji Platonai svarsto filosofinių knygų vertėja, Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė Daina Habdankaitė ir Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos doktorantas, leidyklos Jonas ir Jokūbas vadovas Tomas Šinkūnas.

Papasakokite plačiau apie savo projektą – Mažųjų Platonų knygų seriją vaikams. Kaip kilo mintis leisti šiuos filosofinius skaitinius? Ar iš šių knygelių būtų galima mokytis filosofijos mokykloje?

Tomas Šinkūnas:Mažųjų Platonų seriją yra atsakinga Daina, būtent iš jos sužinojau apie šias knygas, bet dar iki tol galvojau, kad būtų naudinga turėti edukacinę priemonę vaikams, tik kilo klausimas, kokia metodika būtų tinkama. Yra profesorių, kurie sako, kad vaikai gali nuo aštuonerių metų skaityti Platono Valstybę, pažįstu keletą tokių ekstremalų, kurie iki 16 metų perskaitė visą filosofinę klasiką. Vis dėlto manau, kad didžioji dauguma žmonių tokie nėra, ir kai kalbame apie filosofinį išsilavinimą, svarbu galvoti apie prieinamesnes formas. Mažieji Platonai mane užbūrė, nes man labai patinka jų matymas: filosofiją vaikams perteikti per istorijas. Jei vaikams pateiki wikipedinį dalykų pristatymą, jie mažai ką atsimena, o jeigu sugebi papasakoti istoriją ir ji yra įsisavinama, tada vaikas gali pats orientuotis, suvokti save tame naratyve.

Daina Habdankaitė: Jei Mažųjų Platonų serijos knygeles skaito vaikai, tai norint išsiaiškinti vieną ar kitą istoriją, veikiausiai reikia dar ir pašnekovo. Knygelės yra pretekstas, impulsas tėvams arba mokytojams susėdus su vaikais skaityti ir kalbėtis. Jose yra labai daug sluoksnių, istorinių kontekstų, faktų. Skaitant svarbu padėti mąstyti, atpažinti dalykus, aiškintis tokias sudėtingas temas kaip, pavyzdžiui, mirtis.

Tomas Šinkūnas: Mažųjų Platonų privalumas yra tas, kad užuot pristatę biografijas ar faktus, jie sukuria fikcinį pasakojimą, bet kartu yra arti tos filosofinės problemos, kurią norima užčiuopti. Pirma mūsų leista knyga buvo Dieviškoji Sokrato mirtis, joje analizuojama vaikui labai svarbi tema: ką reiškia, kiemo žargonu kalbant, atsakyti už savo žodžius? Kiek man svarbūs mano žodžiai? Kiek toli aš galiu eiti tikėdamas savo tiesa? Tikslas yra įvesti žmogų į tą probleminį lauką ir leisti jam pamatyti daugiau, nei jis pats gali šiuo metu pamatyti. Man atrodo, kad filosofija, lyginant su literatūra, gali aiškiau artikuliuoti esminius žmogaus egzistencijos klausimus. Mano, kaip leidėjo, tikslas yra parodyti jauniems žmonėms, kad gyvenimas yra platesnis ir turtingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Daina Habdankaitė: Mane šios knygelės labiausiai patraukė savo kultūriniu aspektu. Prancūzijoje filosofija yra kultūros dalis, kaip ir literatūra, kinas. Tam, kad filosofija taptų plačiosios kultūros dalimi, turi būti įgyvendinta pakankamai daug faktorių, visų pirma, jos reikia mokyti mokykloje, filosofiją reikia pradėti vartoti, pajusti jos skonį. Man atrodo, kad filosofijos mokykloje reikėtų mokyti visų pirma kaip formalaus, griežto mąstymo, argumentavimo metodo, o tokia literatūra kaip Mažųjų Platonų serija galėtų būti papildomi skaitiniai. Pati atsimenu iš savo mokyklos laikų, kai mes argumentuodavome rašinyje, tik formaliai žinodami, kas yra argumentas, nes per lietuvių kalbos pamokas tam galėjome skirti tik labai mažai laiko. Jei būtų filosofijos pamokos, kuriose būtų mokoma argumentavimo įgūdžių, tai nuimtų krūvį nuo lietuvių kalbos ir literatūros pamokų. Mano supratimu, filosofijos mokymas visų pirma turėtų būti analitinio mąstymo ugdymas.

Pakalbėkime plačiau apie filosofijos naudą mokykloje. Ar filosofiją matytumėte kaip integruotą į kitus mokomuosius dalykus, ar kaip atskirą pamoką? 

Tomas Šinkūnas: Pamoka turėtų būti atskira. Filosofijos nauda labai plati, šiose pamokose galima mokytis viešojo kalbėjimo, turtinti žodyną, kelti klausimus. Ką reiškia ginčytis su žmogumi? Ką reiškia, kai aš sakau viena, o pašnekovas atsako kita? Elementarūs dalykai gyvenime, pavyzdžiui, derėtis dėl kokio nors pirkinio ar sąlygų, – filosofija irgi to moko. Filosofija padeda įsisavinti ir valdyti žodžius, minties struktūras, analizuoti įvairias temas: tiek praktines, tiek egzistencines, tiek abstrakčias. Filosofija yra labai patogi, daug patogesnė nei etika ar tikyba, nes ji turi ir plotį, ir gylį. Žinoma, labai svarbus ugdytojo vaidmuo, mokyklose galėtų mokyti filosofai, tai padėtų kurti šviesesnę, kritiškai mąstančią kartą.

Daina Habdankaitė: Aš irgi matyčiau filosofiją kaip atskirą discipliną. Mano manymu, visi dalykai turėtų būti integruoti, tačiau kalbant apie tokį integruotą ugdymą, pradeda vyniotis be galo didelis problemų kamuolys: kokia tai turėtų būti sistema, kaip vertinti, kaip ruošti mokytojus? Sistemoje, kurią turime šiandien, turbūt geriausiai veiktų filosofijos, kaip atskiros disciplinos, mokymas. Kalbant apie mokytojus, iš Tomo supratau, kad jis turi omenyje filosofijos bakalaurus, dėstančius mokykloje. Prancūzijoje taip ir yra daroma, tik jiems papildomai reikia baigti vienerių ar dvejų metų kursus. Dėstyti filosofiją kartu reiškia ir filosofuoti, o tai yra didelis iššūkis ir atsakomybė. Norima, kad filosofiją dėstytų asmenybės, kurios padėtų formuotis kitoms jaunoms asmenybėms, bet tada kyla problema, nes filosofija tampa labai neinstituciška. Filosofai turi savo domėjimosi sritį, ir jei aš, pavyzdžiui, esu kantininkė, tai filosofijos mokysiu per šią prizmę, tad ar tokiu atveju turėčiau nusišalinti nuo mokytojos pozicijos? Universitete jauti, kai filosofas kalba iš savo pozicijos, taip ir turi būti. Idealiu atveju tai būtų tik į gera, bet kaip tai sudėti į mokyklinę programą?

Ar reikia mokinius mokyti skaityti filosofinius tekstus? 

Daina Habdankaitė: Man teko vesti estetikos seminarus studentams kaip bendrą universitetinį dalyką, kai studentai ateina iš įvairių mokslo sričių. Kai skaitydavome ištraukas, matydavau, kaip yra sunku skaityti tekstus tiems, kurie nėra humanitarinių sričių studentai, o kartais sunku ir jiems. Filosofinis tekstas retai kada yra lengvai skaitomas. Būtų labai naudinga mokyklose supažindinti su filosofiniais tekstais, nes jei mokiniai rinksis universitetines studijas ir, atėję į pirmą kursą, nebus dirbę su tekstais, jau bus per vėlu. Pradėti skaityti tekstą mažais gabalėliais, kurie iš pirmo žvilgsnio tau nieko nesako, ir pajusti džiaugsmą, kai tekstą išnarplioji ir jis pradeda tau kažką kalbėti, yra labai geras pratimas. Kitu atveju, jei sunku ir nesinori skaityti tekstų, gal irgi nėra taip blogai, galima ir pačiam kelti klausimus, diskutuoti, bet tam reikia, kad už rankos vestų mokytojas. Bent jau pradžioje, kol išmokstama griežto argumentavimo. Prancūzijoje filosofija yra privaloma paskutiniais mokyklos metais ir tik pasirinkusiems humanitarinį profilį. Mokydamiesi filosofijos mokykloje, jie skaito filosofinius tekstus, bet svarbu paminėti tai, kad didelė dalis į programą įtrauktų filosofų yra prancūzai, todėl mokiniai juos gali skaityti sava kalba, jiems nereikia vertimų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pamokose gali būti sunku susitelkti į filosofinį tekstą, nes šiuolaikiniai vaikai labiau linkę mokytis iš vaizdinių, interaktyvių mokymosi priemonių. Kaip spręsti šią problemą?

Tomas Šinkūnas: Mano giliu įsitikinimu, raštas mokymosi procese turi nepalyginamai daugiau naudos. Juk yra priežastis, kodėl kai kurie tekstai skaitomi ir po kelių tūkstančių metų. Jei man reikėtų rinktis būdą, kaip mokyti filosofijos, man atrodo, būtų geriausia pasirinkti semestrui vieną esminį veikalą, Aristotelio Nikomacho etiką ar Descartes’o Samprotavimą apie metodą, ir tą tekstą aktualizuoti.

Daina Habdankaitė: Studijuodama magistrantūroje, pusmečiui išvažiavau į Lioną, o ten filosofijos dalykų atsiskaitymas beveik visur atrodydavo taip: keturių valandų egzaminas, kurio metu rašai rašinį viena iš trijų temų. Rašiniui būdinga smėlio laikrodžio struktūra: pradedi nuo plačiausio klausimo pristatymo, tada siaurini, atsiranda konkreti tema, kuria rašai, tada griežčiausia dalis, tezė, antitezė, sintezė, tada iš jos vėl tezė, jai antitezė ir sintezė, galiausiai apibendrinimas. Prancūzų studentams tai yra labai paprasta, nes jie tokius rašinius mokykloje rašė daugybę kartų. O man buvo sunku, supratau, kad aš visiškai kitaip esu išmokyta dirbti ir tokių įgūdžių kaip prancūzai neturiu. Galbūt kažkas sakys, kad tai yra scholastinė praktika, bet tokiu būdu mes mokomės struktūruotai kalbėti.

Tomas Šinkūnas: Manau, kad čia ne rašto ir vaizdo problema, o nenoras mokytis, manymas, kad tokių įgūdžių neprireiks. Gyvenime reikia sugebėti ir parašyti ataskaitą, ir sklandžiai dėstyti mintis. Nemanau, kad moksleiviams turime duoti tik tai, ko jie nori. Į mokyklą einama ne vien maloniai praleisti laiko, mokymasis irgi yra darbas.

Daina Habdankaitė: Mokiniai trumpai išlaiko dėmesį, nuolat reikia kažką pakeisti, tai vaizdą, tai tekstą, negali visą pamoką tik kalbėti. Puikus įgūdis gebėti vienu metu daryti kelis darbus, paskirstyti dėmesį, gal tai galima ugdymo procese kažkaip išnaudoti. Į šią situaciją būtų galima pažiūrėti kaip į galimybę. Jei matai, kad tavo mokiniams geriau žiūrėti filmą ir diskutuoti, galima pradėti ir taip, tačiau čia ir vėl iškyla klausimas, koks yra mokytojo vaidmuo, ar jis turi padėti vaikams domėtis tuo, kas jiems ir taip įdomu, ar turi juos treniruoti?

Gal reikėtų aukso vidurio ieškoti? Vesdama filosofijos pamokas mokykloje pastebiu, kad mokiniai dažnai ieško filosofijos sąsajų su kasdienybe. 

Daina Habdankaitė: Tai yra įtampa tarp konkretumo ir abstraktumo, kuri kyla ir garbiems filosofams, ne tik mokiniams. Vieno tekstai abstraktūs, atitrūkę nuo kasdienybės, kito tekste labai daug pavyzdžių. Pradėjimas nuo gyvenimiškos patirties ir ėjimas link abstraktaus mąstymo yra vertingas iš pedagoginės pusės, bet jei reikalausime, kad visi dalykai būtų apie gyvenimą, kils pavojus, nes ką aš šiandien naudoju iš matematikos, tai, pavyzdžiui, kaip apskaičiuoti plotą, kai reikia keisti grindis, arba kaip sudaryti kryžminę proporciją. Matematikos dalyko nauda yra ne ta, kad man gyvenime reikės trigonometrinius skaičiavimus atlikti, o ta, kad juos atlikdama, aš lavinu abstraktų mąstymą, nes tai nėra konkretūs, lengvai įsivaizduojami dalykai. Tokiu būdu lavinu atidumą, minties tvarką, logines sekas. Lygiai taip pat yra ir su sunkiai skaitomais filosofiniais tekstais, jų analizė irgi yra treniruotė, kuri nėra maloni. Kaip mokiniui paaiškinti, kad šitas nemalonus teksto analizės procesas yra savaime naudingas? Turi paslėpti kartesnius momentus po saldesniais.

Kokia diskusijos svarba filosofijos pamokose ir ko ji galėtų išmokyti?

Daina Habdankaitė: Tam, kad išmoktum argumentuotai apginti savo nuomonę, turi nemažai treniruotis ir išmokti ginti ne tik savo nuomonę, bet ir pozicijas, kurioms nebūtinai pritari. Gebėti diskutuoti temomis, kurios tavęs asmeniškai neliečia arba neturi aiškios pozicijos, bet ieškoti argumentų, girdėti kito argumentus ir juos paneigti, nepuolant kito asmeniškai, yra didžiulė vertybė, ir šito reikia mokytis.­

Gal domėjimasis filosofija turėtų tapti madingu dalyku?

Tomas Šinkūnas: Nematau didelės tragedijos, kad filosofija nedėstoma mokykloje. Galimi du kalbėjimo būdai: vienas, kad viskas yra blogai, švietimo sistema yra sugriuvusi, reikia viską sprogdinti, kitas – esam dabar tokioje situacijoje, yra tokios problemos, filosofija padėtų šias problemas spręsti. Filosofija turėtų tapti gero tono ženklu, bet tai sunku pasiekti.

Daina Habdankaitė: Filosofijos mokykloje klausimas yra politinis. Jei šiandien filosofija yra dėstoma tik keletoje mokyklų, kurios laikomos prestižinėmis, tai reiškia, kad su filosofija mokykloje susipažįsta tik tie, kurie eina į tam tikras mokyklas. Ar tai yra blogai, priklauso nuo pažiūrų. Taip, tai nėra prieiga prie vandens, maisto ar oro, bet tai yra prieiga prie labai didelių minties klodų, prie kurių anksčiau ar vėliau būtų gerai visiems prieiti. Manau, kad filosofija turi būti kuo labiau demokratizuotas dalykas. Aišku, profesionaliai filosofija užsiima tik tie, kas siekia mokslinių aukštumų, bet visi turėtų turėti galimybę susipažinti su filosofija. Prancūzijos ar Italijos kios­kelyje, pirkdamas autobuso bilietą, gali nusipirkti ir Kanto tomą. Mums dar toli iki to, kad filosofija taps tokiu kioskeliniu dalyku, bet per mokyklą ji galėtų tapti žymiai labiau prieinama, ir visiems tai būtų tik į gera.

Tomas Šinkūnas: Politine, geopolitine prasme, Lietuva yra, buvo ir bus sudėtingoje situacijoje. Toks jau mūsų likimas. Kad sugebėtume net iš labai prastos situacijos surasti išeitį, išspręstume dar neišspręstas problemas, mums prireiks filosofinio lavinimo. Kaip mažos valstybės piliečiai, turime mokėti priimti kitokius sprendimus. Filosofija galėtų mus to išmokyti.