Apie gėrio pasaulį, kylantį iš griuvėsių. 2021 m. Nobelio taikos premijos laureatės M. Ressos paskaita

Garbingas taikos apdovanojimas (kartu su Rusijos žurnalistu Dmitrijumi Muratovu) jai skirtas už pastangas ginti žodžio ir saviraiškos laisvę, kuri yra būtina demokratijos ir tvarios taikos sąlyga.

2018 m. žurnalas „Time“ M. Ressą įtraukė į Metų asmenybių sąrašą – kaip vieną iš pasaulio žurnalistų, kurie kovoja su melagienomis. M. Ressa yra ir viena iš 25 svarbiausių narių Informacijos ir demokratijos komisijoje, įsteigtoje „Reporterių be sienų“.

2014 m. kažkas iš filipiniečių portalo „Rappler“ redaktorių pataisė klaidą 2012 m. straipsnyje – pakeitė vieną raidę su klaida parašytame žodyje. Ši korekcija tapo motyvu pradėti baudžiamąjį procesą prieš „Rappler“ steigėją Marią Ressą. Teismo nuosprendis, nuskambėjęs 2020 m. – šešeri metai kalėjimo. Dabar M. Ressa išleista į laisvę už užstatą, o jos advokatė nuosprendį apskundė. Prieš Nobelio taikos premijos laureatę iškelta dar apie dešimtį baudžiamųjų bylų, tarp jų – kaltinant vengimu mokėti mokesčius ir pažeidus įstatymą dėl užsienio nuosavybės. M. Ressa kaltinimus atmeta, tačiau jeigu būtų pripažinta kalta pagal visus punktus, jai grėstų 100 metų kalėjimo.

Minimame straipsnyje su nuoroda į gautą iš nepriklausomų šaltinių Nacionalinės tarybos ataskaitą buvo tvirtinama, kad įtakingas filipiniečių verslininkas Wilfredo Kengas yra prisidėjęs prie žmogžudystės ir įtariamas prisidėjęs prie prekybos žmonėmis ir narkotikų kontrabandos. Po keturių mėnesių nuo publikacijos pasirodymo buvo priimtas Kibernetinių nusikaltimų prevencijos įstatymas, ir dėl to šis straipsnis buvo įvertintas kaip šmeižtas. Pagal įstatymą, teisimas už veiklą, įvykdytą iki jo priėmimo, negalimas. Tačiau klaidos korekcija 2014 m. buvo išaiškinta kaip pakartotinis visos medžiagos publikavimas – prieš M. Ressą ir jos kolegą, parašiusį straipsnį, buvo iškelta byla. Šio nuosprendžio absurdiškumas nekėlė abejonių – kad visa tai turi politinį motyvą. Apie tai bylojo ir sena M. Ressos ir Filipinų prezidento Rodrigo Duterte’ės priešiškumo istorija.

M. Ressa gimė 1963-iųjų spalio 2-ąją Maniloje. Jos tėvas mirė, kai mergaitė buvo vienų metų. Motina antrą sykį ištekėjo už amerikiečio, todėl kurį laiką M. Ressa gyveno JAV, ten baigė Prinstono universitetą. Į tėvynę grįžo 1986-aisiais, įsidarbino televizijoje ir kitąmet tapo viena iš prodiuserinės kompanijos įkūrėjų. 1988 m. kreipėsi į CNN tarnybą ir 1995 m. jau vadovavo dviem CNN padaliniams – Maniloje ir Džakartoje.

M. Ressa rašė apie etninius valymus ir separatistinius judėjimus. Rengė reportažus iš Rytų Timoro, kai 1999 m. ten po referendumo įsiplieskė prievartos aktai. Tyrė teroristinės organizacijos „Al-Qaeda“ veiklą Pietryčių Azijoje, rašė apie rinkimus ir politines krizes, darė interviu su prezidentais ir ministrais pirmininkais. 2000 m. M. Ressa jau buvo garsi, apdovanojimų pelniusi žurnalistė. Netrukus ją persiviliojo stambiausia filipiniečių medijos kompanija ABS-CBN, ir čia M. Ressa vadovavo naujienų tarnybai. Išėjusi iš jos kartu su penkiais buvusiais kolegomis įkūrė portalą „Rappler“.

Filipinai laikomi viena pavojingiausių šalių žurnalistams. Nuo 1992 m. čia nužudyti 88 žurnalistai, devyni iš jų – valdant R. Duterte’ei.

2021 m. Nobelio taikos premijos laureatės Marios Ressos paskaita, skaityta įteikiant premijos medalį ir diplomą ceremonijoje Norvegijoje, Osle, gruodžio 10 d.

Ačiū.

Jūsų didenybės, Jūsų karališkosios aukštybės, gerbiamieji Norvegijos Nobelio komiteto nariai, Jūsų ekscelencijos, gerbiamieji svečiai.

Stoviu priešais jus atstovaudama kiekvienam žurnalistui visame pasaulyje, kuris verčiamas aukoti daugelį dalykų tam, kad gintų mūsų poziciją, kad liktų ištikimas mūsų vertybėms ir misijai: paskelbti jums tiesą ir paraginti valdančiuosius prisiimti atsakomybę. Aš prisimenu žiaurų Jamalo Khashoggi sukapojimą, Daphne’ės Caruanos Galizios nužudymą Maltoje, Luz Mely Reyes Venesueloje, Romaną Protasevičių Baltarusijoje (lėktuvas, kuriuo jis skrido, tiesiogine žodžio prasme buvo užgrobtas, kad jį būtų galima suimti), Jimmy Lai, besikamuojantį nelaisvėje Honkongo kalėjime, Sonny Swe, kuris išėjęs į laisvę po daugiau kaip septynerių metų kalėjimo įkūrė kitą naujienų grupę… o dabar yra priverstas bėgti iš Mianmaro. Mano šalyje 23 metų prancūzė Mae Cumpio kali beveik dvejus metus, o vos prieš 36 valandas atėjo žinia, kad mano buvusi kolegė Jess Malabanan buvo nušauta.

Kiek daug žmonių yra nusipelnę padėkos už tai, kad padeda užtikrinti mūsų saugumą ir dirbti savo darbą. #HoldTheLine koaliciją sudaro daugiau kaip 80 globalių grupių, ginančių spaudos laisvę, ir žmogaus teisių gynėjų grupių, kurios padeda mums byloti apie tai, kas vyksta. Jums irgi tai nemažai atsieina: Filipinuose nužudyta daugiau advokatų – mažiausiai 63, palyginus su 22 žurnalistais, nužudytais po to, kai prezidentas Rodrigo Duterte pradėjo eiti pareigas 2016 metais. Nuo tada organizacijoje „Karapatan“, kuri yra mūsų teisių gynėjų koalicijos #CourageON narė, nužudyta 16 asmenų, o senatorė Leila de Lima kali penktus metus – už tai, kad pareikalavo prisiimti atsakomybę. Arba ABS-CBN, mūsų stambiausia televizijos kompanija, kurioje kadaise vadovavau naujienų tarnybai, praėjusiais metais prarado teisę tęsti veiklą.

Padėjau įkurti startuolį „Rappler“, sausį jis minėjo savo dešimtmetį – tai mūsų mėginimas sujungti dvi monetos puses, monetos, kuri atskleidžia visas mūsų šiandienio pasaulio negeroves: įstatymo ir demokratinės vizijos XXI amžiuje nebuvimą. Ši moneta – tai mūsų informacinė ekosistema, nulemianti visa kita mūsų pasaulyje. Žurnalistai, senieji vartų sergėtojai – viena medalio pusė. Kita pusė – technologija ir jos „dieviška“ galia, sukūrusi galimybę melo virusui užkrėsti kiekvieną iš mūsų, kurstydama mus vieną prieš kitą, apnuogindama mūsų baimes, pyktį ir neapykantą, išpurendama dirvą autoritarinės valdžios klestėjimui ir diktatoriams visame pasaulyje.

Labiausiai, ko mums šiandien reikia – tai transformuoti šią neapykantą ir prievartą, nuodijantį purvą, besisunkiantį per mūsų informacinę ekosistemą. Visam tam pirmenybę teikia amerikiečių interneto kompanijos, susikraunančiоs milžiniškus pelnus iš to, kad platina šią neapykantą ir sėja mumyse blogio grūdus… na, tai tiesiog reiškia, kad turime dirbti kur kas nuoširdžiau (rodo marškinėlius). Kad būtume geri, turime TIKĖTI tuo, kad pasaulyje YRA GĖRIS.

Žurnalistė esu daugiau kaip 35 metus: esu dirbusi Azijoje konfliktų ir karinių veiksmų zonose, esu rašiusi apie šimtus negandų – ir nors esu mačiusi tiek daug siaubingų dalykų, užfiksavau ir daug gerų, kai žmonės, nieko neturintys, pasiūlo viską, ką turi. Mes „Rappleryje“ pastaruosius penkerius metus su valdžios išpuoliais, nukreiptais prieš mus, išgyvenome nepažįstamųjų dėka – esame dėkingi jiems už gerumą, kad padeda mums nepaisydami pavojų ir daro tai nelaukdami stambaus atlygio. Tai geriausia, kas mes esame, toji mūsų žmonijos dalis, kuri kuria stebuklus. Ir tai, ko netenkame gyvendami baimės ir prievartos pasaulyje.

Pastarąjį kartą ši premija dirbančiam savo darbą žurnalistui buvo įteikta 1936 metais, o Carlui von Ossietzkiui taip ir nepavyko atvykti į Oslą, nes buvo įkalintas nacių koncentracijos stovykloje. Todėl mums, viliuosi, pavyko žengti dar vieną žingsnį, nes mes iš tiesų čia esame!

Skirdamas žurnalistams šią premiją Nobelio komitetas deklaruoja panašią istorinę akimirką, dar vieną egzistencinį demokratijos momentą. Mudviem su Dmitrijumi pasisekė, nes galime dabar su jumis kalbėtis, tačiau kiek daug žurnalistų yra slapta persekiojami, nematant tikrosios tiesos, netekę palaikymo, o valdantieji neteisėtai dvigubina savo nebaudžiamumą. Pagreitį tam duoda technologijos, veikiančios laikais, kai rezgama destrukcija įgauna naują prasmę.

Stovime ant kadaise buvusio pasaulio nuolaužų, ir mums reikia būti toliaregiškiems bei drąsiems, kad įsivaizduotume, kas gali nutikti, jeigu nesiimsime veikti dabar. Turime sukurti pasaulį tokį, koks jis ir turi būti – kur kas gailestingesnį, tolygesnį, tvaresnį.

Kad galėtumėte tai padaryti, užduokite sau tą patį klausimą, kokį mūsų komanda iškėlė prieš penkerius metus: ką esate pasirengę paaukoti Tiesos vardan?

Papasakosiu apie atrastą atsakymą trimis punktais: visų pirma tai mano kontekstas ir tai, kaip panašūs išpuoliai mane suformavo; antra, problema, su kuria mes visi susiduriame, ir pagaliau problemos sprendimas – todėl, kad mes privalome!

Per mažiau nei dvejus metus Filipinų valdžia palaimino dešimt leidimų mane suimti. Man teko dešimtkart duoti užstatą vien todėl, kad galėčiau dirbti savo darbą. Praėjusiais metais aš ir mano buvęs kolega buvome nuteisti už kibernetinį šmeižtą istorijoje, apie kurią straipsnį publikavome prieš aštuonerius metus, kai įstatymas, kurį mes neva pažeidėme, netgi neegzistavo. Visi šie kaltinimai, nukreipti prieš mane, galėjo man atsieiti šimtą metų už grotų.

Tačiau kuo labiau buvau puolama už savo žurnalistinį darbą, tuo daugiau ryžto įgaudavau. Turėjau surinkusi liudininkų parodymus iš pirmų rankų apie piktnaudžiavimą valdžia. Tai, kas turėjo mane ir „Rappler“ įbauginti, padarė mus kur kas stipresnius.

Žurnalistikos pamatą sudaro garbės kodeksas. O maniškis paremtas įvairiais pasauliais – tuo, kaip aš augau, kai sužinojau, kas yra gerai ir blogai; koledžu ir ten išmoktu garbės kodeksu; mano reporterės darbu ir standartų bei etikos kodeksu, kurį išmokau ir padėjau parašyti. Dar pridėkite filipiniečių idėją utang na loob – vidinės duoklės – kurią geriausiai atskleidžia skola, sumokama iš anksto.

Tiesa ir etinė garbė pervėrė kaip strėlė neapykantos, melo ir susiskaldymo akimirką. Kadangi paskaičiavus esu tik aštuoniolikta moteris, pelniusi šią premiją, turiu papasakoti, kaip su lytimi susijusi dezinformacija kelia naują grėsmę ir kokį rimtą poveikį tai turi moterų, mergaičių, translyčių ir LGBTQ+ atstovų visame pasaulyje psichinei sveikatai bei fiziniam saugumui. Moterys žurnalistės atsidūrė rizikos epicentre. Su šia mizoginijos ir neapykantos pandemija reikia kovoti būtent dabar. Ir netgi šioje kovoje galėsime rasti pastiprinimą. Galiausiai jūs nežinote, kas esate iš tikrųjų, kol nebūsite priversti už tai kovoti.

O dabar leiskite man nukrypti, kad galėtume aiškiai įsivaizduoti problemą, su kuria visi susiduriame, ir aptarti tai, kaip čia atsidūrėme.

„Rapplerio“ puolimas prasidėjo prieš penkerius metus, kai pareikalavome nutraukti nebaudžiamumą dviem atvejais: Duterte’ės narkotikų kare ir Marko Zuckerbergo „Facebooke“. Šiandien padėtis tik dar blogesnė – Silicio slėnio nuodėmės sugrįžo namo ir apsireiškė Jungtinėse Valstijose sausio 6-ąją minios prievarta Kapitolijaus kalvoje.

Tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, nelieka vien socialiniuose tinkluose.

Prievarta tinkluose – tai ir prievarta realiame pasaulyje.

Socialiniai tinklai – tai mirtinas žaidimas dėl valdžios ir pinigų, tai, ką Shoshana Zuboff vadina sekimo kapitalizmu, išgaunančiu mūsų privatų gyvenimą tam, kad įmonės galėtų susikrauti milžinišką pelną. Mūsų asmeninę patirtį susiurbia dirbtinio intelekto sukurta duomenų bazė, o tada ši patirtis parduodama tam, kas už ją pasirengęs sumokėti daugiau. Itin didelį pelną nešantys smulkaus nusitaikymo į auditoriją veiksmai užprogramuoti taip, kad struktūriškai palaužtų žmogaus valią – tai elgesio keitimo sistema, kurioje mes visi – Pavlovo šunys, su kuriais eksperimentuojama realiu laiku, ir tai turi katastrofiškus padarinius mano šalyje, Mianmare, Indijoje, Šri Lankoje bei daugelyje kitų valstybių. Šios destruktyvios korporacijos išsiurbė pinigus iš naujienų grupių ir dabar kelia rimtą grėsmę rinkoms ir rinkimams.

„Facebookas“ – stambiausias pasaulyje naujienų platintojas, ir, negana to, tyrimai parodė, kad melas, persunktas pykčio ir neapykantos, socialiniuose tinkluose plinta kur kas greičiau ir toliau nei faktai.

Šios amerikiečių kompanijos, kontroliuojančios mūsų globalinę informacinę ekosistemą, nusiteikusios prieš faktus ir žurnalistus. Jos – toks sumanymas – mus skaldo ir radikalizuoja.

Be faktų negali būti tiesos. Be tiesos negalime įgyti pasitikėjimą. Be pasitikėjimo neturime bendros realybės, neturime demokratijos, ir tampa neįmanoma susidoroti su egzistencinėmis mūsų pasaulio problemomis: klimato, koronaviruso, kovos už tiesą.

Kai pirmą kartą buvau suimta 2019 metais, policininkas man ištarė: „Ma’am, trabaho lang po“ („Ponia, aš tik darau savo darbą“). Po to, pažeminęs balsą, kone pakuždom paaiškino man mano teises. Akivaizdu, jautėsi nekaip, ir man beveik pasidarė jo gaila. Tačiau jis mane suėmė, nes aš esu žurnalistė!

Tas policininkas buvo valdžios ginklas – ir pavyzdys to, kaip geras žmogus gali tapti blogu – ir kaip tarpsta protu nesuvokiami žiaurumai. Hannah Arendt yra rašiusi apie blogio banalumą, kai aprašinėjo žmones, vykdančius Hitlerio įsakymus, ji rašė, kaip karjeristai biurokratai gali veikti be sąžinės, teisindamiesi tuo, kad tik vykdo įsakymus.

Taip valstybė – ir pasaulis – praranda savo sielą.

Jūs turite žinoti, už kokias vertybes kovojate, ir turite nusibrėžti brūkšnį iš anksto. Jeigu to dar nepadarėte, padarykite dabar: kur yra jūsų gėrio pusė, o kur – blogio. Kai kurioms valdžioms gali nepasisekti, ir jeigu dirbate technologijų srityje, aš kreipiuosi į jus.

Kaip galima būti tikram dėl sąžiningų rinkimų, jeigu neturite patvirtintų faktų?

Tai problema, su kuria susidurs šalys, kuriose kitais metais vyks rinkimai: tarp jų Brazilija, Vengrija, Prancūzija, Jungtinės Valstijos ir mano Filipinai – kur mums prieš akis iškilęs gyvenimo ir mirties klausimas, kalbu apie prezidento rinkimus gegužės 9-ąją. Praėjus 35 metams nuo Tautos valdžios revoliucijos, kai nuverstas ir ištremtas Ferdinandas Marcosas bei jo šeima, jo sūnus Ferdinandas Marcosas jaunesnysis lyderiauja – ir sukūrė platų dezinformacijos tinklą socialiniuose tinkluose, apie kurį „Rappler“ paskelbė 2019 metais. Istorija keičiama mūsų akyse.

Kad parodytume, kokia lokali ir globali problema yra dezinformacija, imkime Kinijos informacinę veiklą, užkardytą „Facebooko“ 2020 m. rugsėjį: buvo sukurtos netikros paskyros panaudojant dirbtinio intelekto sugeneruotas nuotraukas JAV rinkimams, nupoliruojančios Marcosų įvaizdį, agituojančios už Duterte’ės dukrą ir puolančios „Rappler“ bei mane.

Tai ką gi mes darysime?

Nematoma atominė bomba sprogo mūsų informacinėje ekosistemoje, ir pasaulis turi veikti taip kaip po Hirošimos. Kaip ir anąsyk, mums reikia kurti naujas organizacijas, tokias kaip Jungtinės Tautos, ir naujus kodeksus, deklaruojančius mūsų vertybes, pavyzdžiui, tokius kaip Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kad neleistume žmonijoje tarpti blogiui. Informacinėje ekosistemoje vyksta ginklavimosi varžybos. Norint tai sustabdyti, reikia veikti iš visų pusių, to dalimi turime būti mes visi. Ir šis poveikis prasideda nuo faktų atkūrimo.

Mums reikalingos informacinės ekosistemos, kurioms faktai yra gyvenimo ir mirties klausimas. Mes tai darome keisdami socialinius prioritetus, norėdami atkurti žurnalistiką XXI amžiuje, ir kartu reguliuodami, skelbdami apie įstatymus pažeidžiančią sekimo ekonomiką, kuri pampsta iš melo ir neapykantos.

Mums reikia padėti išgyventi nepriklausomai žurnalistikai, visų pirma pasirūpinant kur kas rimtesne žurnalistų apsauga, ir priešinantis valstybėms, kuriose žurnalistai tampa jauku. Mums reikia išspręsti žurnalistikos reklamos modelio kolapso problemą. Tai toji problemos dalis, dėl kurios pritariu Tarptautinio žiniasklaidos viešųjų interesų fondo vienam iš pirmininkų, kuris stengiasi užtikrinti fondo plėtrą pasitelkęs užsienio fondų finansavimą. Šią akimirką, kai žurnalistika atakuojama iš visų pusių, jai tenka vos 0,3 proc. oficialios paramos vystymuisi. Jeigu kilstelėsime iki 1 proc., galėsime gauti 1 mlrd. dolerių per metus naujoms organizacijoms. Tai bus ypač svarbu globaliam Pietų regionui.

Žurnalistai turi aktyviai naudoti technologijas. Būtent todėl, pasitelkęs „Google News Initiative“, prieš dvi savaites „Rappler“ įkūrė naują platformą veikiančioms bendruomenėms. Žurnalistų rankose technologija netaps virusine, tačiau, kaip kad daržovės, bus naudingesnė mums, nes kelrodė šiaurinė žvaigždė – tai ne tik pelnas, bet ir faktai, tiesa bei pasitikėjimas.

Dabar apie teisės aktus. Ačiū ES už lyderystę parengiant Demokratijos veiksmų planą. JAV tai reiškia reformą arba 230 straipsnio atšaukimą, įstatymo, kuriame socialinės medijos platformos aptariamos kaip priemonė teikti paslaugas. Tai nėra universalus sprendimas, tačiau jis išjudina reikalus. Nes šios platformos prisidėjo prie sklaidos. Kol kas viešieji debatai susitelkę žemesniame lygyje – į turinio moderavimą, tačiau tikrasis rankų miklumas demonstruojamas aukštesniame lygyje, kur sklaidos algoritmus užprogramavę savo išankstinių nuostatų turintys žmonės. Jų redakcinę darbotvarkę lemia naudos siekimas plačiai naudojant techniką. Tai globalus poveikis, kai pigios armijos socialiniuose tinkluose taršo demokratiją mažiausiai 81 pasaulio šalyje. Šis įstatymų nepaisymas ir nebaudžiamumas turi liautis.

Demokratija tapo individualia – moteriška ir vyriška – mūsų vertybių apsauga. Mums reikia rinktis – tebeeiti ta pačia kryptimi grimztant į fašizmą, arba kiekvienas iš mūsų gali rinktis kovą už geresnį pasaulį.

Todėl paklauskite savęs – ką JŪS paaukotumėte dėl tiesos?

Nebuvau tikra, ar galėsiu čia šiandien dalyvauti. Gyvenu kasdien žinodama apie realią grėsmę praleisti likusią savo gyvenimo dalį kalėjime vien už tai, kad esu žurnalistė. Grįždama namo nežinau, kokia ateitis manęs laukia, tačiau rizikuoti verta.

Griūtis jau įvyko. Atėjo laikas statyti – kurti tokį pasaulį, kokio norime.

O dabar užsimerkite kartu su manimi. Ir įsivaizduokite pasaulį tokį, kokiam jam dera būti. Taikos, pasitikėjimo ir atjautos pasaulį, pažadinantį mumyse visa geriausia, kokie mes galime būti.

Dabar eikime ir padarykime tai. Atremkime savo poziciją. Kartu.

2021 m. Nobelio taikos premijos laureatės Marios Ressos paskaita anglų, norvegų ir rusų kalbomis – čia.