2022 01 22

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Apie gerovės valstybę ir augančias eiles prie labdaros valgyklų. Pokalbis su E. Leontjeva ir B. Gruževskiu

„BNS Foto“ nuotrauka

Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) 2021 m. I–III ketvirčiais kilo 4,9 proc., palyginti su 2020 metais. Augo atlyginimai, pensijos, mažėjo bedarbių skaičius. Atrodytų, ši ekonomikos pažanga galėtų naikinti skurdą ir atskirtį, tačiau matome didėjančias eiles prie labdaros valgyklų, augantį skaičių žmonių, gaunančių „Maisto banko“ paketus. Be to, girdime, kad pastaroji jo organizuotoji akcija nebuvo itin vaisinga: mažiau aukota produktų vargstantiesiems.

Tad ar galime teigti, jog augantys ekonominiai rodikliai garantuoja ir augančią gerovę visiems gyventojams? Ar galime būti tikri, kad darbdaviai sąžiningai dalinasi su savo darbuotojais jų sukuriamu finansiniu gėriu? Ar tūkstančio eurų atlyginimas yra vis dar labai aukštas, kaip teigia kai kurie darbdaviai? Ar, norėdami spręsti darbo rinkos problemas, turėtume rūpintis pirmiausia savo bedarbiais, ar įsivežti darbuotojų iš kitų šalių?

Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius dr. BOGUSLAVAS GRUŽEVSKIS, paprašytas pakomentuoti, kaip auganti ekonomika koreliuoja su prastėjančia kai kurių gyventojų būkle, sako, kad Lietuva jau daugelį metų yra pirmose gretose šalių, kuriose vyrauja didžiausia nelygybė.

„Turtingesnių žmonių pajamos auga sparčiau, o apie 50 procentų žmonių teigiamų pokyčių nejaučia. Infliacija smogia pirmiausia maisto ir energetinių išteklių kainoms, kurios nualina šeimas. Prisimenu, kai žmonės daug aukojo, dėžės buvo pilnos produktų, o dabar tų minimalių pajamų augimo nebeužtenka kompensuoti kainų augimą. Žmonės nebeturi lėšų aukoti, ir daugiau žmonių, likę ant egzistencinio minimumo slenksčio, kreipiasi į labdaros valgyklas. Tuo tarpu milijonus eurų išnaudojame paramai.“

Boguslavas Gruževskis. „BNS Foto“ nuotrauka

Pasak B. Gruževskio, nelygybės problemas reikėtų spręsti progresyviau apmokestinant pajamas ir taikant paramos stebėsenos mechanizmus, siekiant, kad kiekvienas paramos gavėjas gautų daugiau dėmesio, o ne būtų paliktas su ta savo didesne pašalpa, kuri greičiausiai bus panaudota neefektyviai.

Tuo tarpu Laisvosios rinkos instituto prezidentės ELENOS LEONTJEVOS nuomone, BVP – tai statistika ir bendrybių bendrybė, todėl ji rodo tik bendrą gerovės lygio kitimą. „Nors šalyje gali būti didelis BVP augimas, iš to negalime daryti išvados, kad kiekvieno žmogaus gerovė būtinai pagerės“, – teigia ekonomistė.

Lietuvos Laisvosios rinkos instituto prezidentė Elena Leontjeva. LLRI nuotrauka

Paklausta, ar Lietuvos darbdaviai sąžiningai dalijasi su samdomais darbuotojais jų sukuriamu finansiniu gėriu, E. Leontjeva teigia, kad, krikščioniškuoju požiūriu, niekas nesuteikia teisės nesąžiningai turtėti. „Tai bendra taisyklė, ir nuosavybė čia nėra jokia išimtis. Krikščioniškuoju požiūriu, visiems yra iššūkis elgtis sąžiningai – ir darbuotojams, ir darbdaviams, tad augti erdvės ir progų turime visi. Visgi, ką būtina pastebėti – praėjusiais iššūkių metais ypač regimas tapo darbdavio, verslininko vaidmuo, kuris įprastu metu lieka mažai pastebėtas.

Organizuoti įmonės darbą, kai trūksta žaliavų ir jos nuolat brangsta, kai sutrikusios logistikos grandinės verčia sukti galvą, kaip organizuoti procesus įmonėje taip, kad ji nesustotų, kai dalis žmonių serga, o kitiems privaloma izoliuotis, o dar kitiems depresija ir darbo našumas krenta. Ir tai – tik bendriausias apibūdinimas problemų, kurias kasdien reikėjo spręsti darbdaviui, verslininkui. Deja, kai kam neretai atrodo, kad, jeigu žmogus nekilnoja dėžių, nelieja prakaito prie konvejerio, tai jo indėlis į įmonės veiklą – simbolinis.

Praėję metai leido įsitikinti, kad įmonės vadovui tenka didžiulis psichologinis krūvis, jis turi nuolat budėti, dėlioti galvoje daugybę dėlionių – o kaip bus, jeigu tas planas nepasiteisins, o jeigu čia kažkas grius? Ir niekas jam negarantuoja atlygio už šią naštą. Jeigu nepasiseks, žmogus praras viską, nes dažnai ir asmeniniu turtu tenka garantuoti paskolas. Ir štai kas mums atsiveria – produkcija gali būti pagaminta, į ją įdėtas darbas, už darbą jau sumokėta, bet jeigu produkcijos nepavyksta parduoti (o priežasčių tam gali būti įvairiausių) arba kaina yra mažesnė negu kaštai, darbdavio laukia nuostoliai. Praėję metai padėjo geriau suprasti unikalios darbdavio misijos naštą“, – teigia E. Leontjeva.

Paprašytas pakomentuoti, ar tūkstantis eurų į rankas yra didelis atlyginimas, B. Gruževskis sako, kad toks atlyginimas šiais laikais tikrai nėra didelis, tik svarbu, už kokį darbą jis siūlomas ir ar žmogus gyvena vienas, ar su šeima. „Vidutinis darbo užmokestis 2021 m. išaugo 10 procentų, ir tai yra sparčiausiai augantis atlyginimas Europos Sąjungoje. Bet problema – didelė diferenciacija: padėtis labai gali skirtis atskiruose regionuose, o ir darbdaviai labai skirtingi. Malonu kalbėti apie darbdavius, sakančius, kad didelis atlyginimas jiems nėra problema, ypač kalbant apie darbuotojų atsakomybę ir kompetenciją, tačiau yra ir tokių, kurie piktnaudžiauja ir nesumoka atlyginimų.“ Pasak mokslininko, neturime tikslios informacijos apie imigrantų darbą ir mūsų darbdavių atsiskaitymą su jais, nežinome, ar piktnaudžiauja darbdaviai, ar imigrantai; taip pat trūksta imigrantų darbo sąlygų ir apmokėjimo sistemos stebėsenos.

Paklausta, kaip vertina mokesčių naštą verslui ir samdomiems darbuotojams, E. Leontjeva teigia, kad pagal Lietuvoje galiojančią tvarką uždirbtas pelnas apmokestinamas du kartus – įmonės lygmeniu ir paskirstant jį dividendais, tad bendra našta siekia 27, 5 proc. Samdomi darbuotojai moka GPM (gyventojų pajamų mokestį), kuris yra 20 proc., o nuo 60 VDU (vidutinis darbo užmokestis) – progresinį 32 proc. mokestį. „Progresinis tarifas aukštesnę vertę sukuriantiems darbuotojams tikrai yra neadekvatus – pirmiausia jis neatitinka pačios Vyriausybės programos nuostatų skatinti perėjimą prie aukštos pridėtinės vertės ekonomikos. Dažnai prie mokesčių prilyginama ir socialinio draudimo įmoka – pensijų – 8,72, ligos – 1,99, motinystės – 1,81 ir sveikatos – 6,98 proc., iš viso – 21,27 proc. Visa tai sumažina „į rankas“ gaunamą atlyginimą, ir dažnai žmogus net nežino, kiek realiai uždirba „ant popieriaus“, neatskaičius mokesčių ir įmokų.“

Leontjeva aiškina, kad skirtingas žmonių, dirbančių samdomą darbą ir veikiančių savarankiškai – užsiimančių individualia veikla (pagal pažymą ir pagal verslo liudijimą) arba uždirbančių pajamų iš turto, kapitalo prieaugio (dividendai, palūkanos už vertybinius popierius) apmokestinimas kyla iš skirtingo jų veiklos pobūdžio ir prisiimamos atsakomybės.

„Savarankiškai veikiančiųjų bei iš kapitalo prieaugio gaunančiųjų pajamos yra negarantuotos ir neperiodinės. Savarankiškai veikiantis asmuo pats prisiima riziką ir atsakomybę skirtingai nuo samdomo darbo, kurio atlyginimas tiesiogiai nepriklauso nuo to, ar pavyko parduoti darbuotojo pagamintą produktą, ar įmonė gavo pelno, ar patyrė nuostolį. Pavyzdžiui, vertėjo (pardavėjo, dažytojo ir pan.), dirbančio vertimų biure, ir to, kuris pats ieško užsakymų, veda apskaitą, parūpina sau darbo priemones ir, svarbiausia, asmeniškai atsako už savo produktą, atsakomybė ir veiklos rizika yra skirtinga, o tai nulemia ir skirtingą apmokestinimą“, – teigia ekonomistė.

Tačiau šiuo metu imigracijos sąlygos yra apsunkintos pertekline biurokratija. Dėl to pirmiausia kenčia Lietuvos gyventojai – mokame mokesčius už bergždžią biurokratiją, vis sunkiau gauti reikalingą paslaugą, ilgėja aptarnavimo laikas, o ateityje nebus kam mokėti mokesčius ir socialinį draudimą, nes vienam pensininkui teks 1,7 dirbantysis.

Nedarbo lygiui Lietuvoje 2021 m. III ketvirtį siekiant 6,7 proc., darbdaviai – ypač statybos ir pramonės sektoriuose – nesusiranda darbuotojų ir nuolat spaudžia Vyriausybę liberalizuoti reikalavimus migracijai. Nors akcentuojama, jog pageidaujami aukštą pridėtinę vertę kuriantys darbuotojai, vis dėlto matome, kad kvotos plečiamos žemesnės kvalifikacijos specialistų sąrašams. Paklausta, kaip vertina tokią situaciją, E. Leontjeva sako, kad šiuo metu trūksta tiek kvalifikuotų, tiek nekvalifikuotų darbuotojų visuose ekonomikos sektoriuose, socialinės rūpybos sferoje, mokyklose, ligoninėse.

„Atsižvelgiant į Lietuvos demografines tendencijas yra svarbu, kad būtų sudarytos sąlygos atvažiuoti dirbantiesiems iš trečiųjų šalių. Tačiau šiuo metu imigracijos sąlygos yra apsunkintos pertekline biurokratija. Dėl to pirmiausia kenčia Lietuvos gyventojai – mokame mokesčius už bergždžią biurokratiją, vis sunkiau gauti reikalingą paslaugą, ilgėja aptarnavimo laikas, o ateityje nebus kam mokėti mokesčius ir socialinį draudimą, nes vienam pensininkui teks 1,7 dirbantysis. Kalbant apie kvotas, jų taikymas nėra logiškas, ypač dėl to, kad šiuo metu trūksta visų profesijų darbuotojų“, – tvirtina pašnekovė.

Gruževskis taip pat įžvelgia neigiamą mūsų migracijos politikos pusę. „Aišku, Vyriausybė turi padėti mūsų darbdaviams apsirūpinti tinkamais darbuotojais, jei ta kvota buvo numatyta, ji turėtų būti iki galo išnaudojama, o žmonės turėtų integruotis. Tačiau daugiau turėtume remti mūsų bedarbių įtraukimą į darbo rinką. Užimtumo tarnyba yra numačiusi priemones, skatinančias darbdavius įdarbinti žmones, o ir bedarbiams numatytos paskatos didinti jų užimtumą. Tad nekvalifikuotų darbuotojų reikėtų atsivežti mažiau, imigracijos politiką orientuoti taip, kad būtų įdarbinama daugiau aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Vyresnioji karta turėtų drąsiau vertinti savo perspektyvas, linkėčiau jai motyvacijos toliau dirbti, o Vyriausybė turėtų suteikti priemones, kurios skatintų ją neiškristi iš darbo rinkos – ypač tose sferose, kur trūksta darbuotojų“, – pabrėžia B. Gruževskis.

Paklaustas, kaip reikėtų spręsti ilgalaikio nedarbo problemas ir ar tinkamas būtų Joniškio savivaldybėje taikomas modelis, organizuojant nuolatinius darbo ieškančių gyventojų, darbdavių ir specialistų, teikiančių informaciją apie įvairias užimtumo galimybes Joniškio rajone, susitikimus, B. Gruževskis teigia, kad Joniškio savivaldybės pavyzdys labai geras, tačiau yra ir daugiau savivaldybių, kurios naudojasi Užimtumo tarnybos iniciatyva didinti individualias paslaugas ilgalaikiams bedarbiams.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Nėra sąžininga juos lyginti su tais, kurie piktnaudžiauja alkoholiu ar piktybiškai vengia darbo. Didesnė dalis ilgalaikių bedarbių yra patekę į sąlygas, ribojančias jų galimybes dirbti – tai apima vaikų, senų tėvų priežiūrą, sveikatos problemas. Tiems žmonėms reikia skirti daugiau dėmesio, individualių paslaugų: pavėžėjimo, specialios socialinio darbuotojo priežiūros, nes žmonės norėtų dirbti.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija jau kelerius metus taiko lanksčias schemas, nemažindama socialinės paramos iškart, kai tik žmogus pradeda dirbti. Norėdami padėti, turime skirti daugiau ekonominių paskatų, kad pradėjęs dirbti žmogus matytų, kaip keičiasi jo materialinė padėtis ir aplinka. Lietuva darbo rinkos politikai skiria mažiausiai lėšų (palyginti su BVP) iš visų ES šalių. Mes žlugdome žmogų, nepadėdami jam įsitraukti į darbo rinką. Žmogui nepakanka išteklių pakilti, o iš valstybės jis negauna pagalbos. Ir tai valstybei kainuoja du tris kartus brangiau, negu jį išsaugoti darbo vietoje. Mums atrodo, kad neapsimoka, ir mes tęsiame tą pasyvią pagalbą, kuri iš tikrųjų yra pražūties pagalba. Ir tai jau seniai pasaulyje žinoma tiesa“, – sako B. Gruževskis.