Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Apie grožį, arba Kaip buvo įveiktas negalėjimas skaityti

tapybos kūrinys, kuriame vaizduojama rožių vaza
Henri Fantin-Latouro paveikslas „Rožių vaza“ (1875). Wikipedia.org nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš trečiojo 2020 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio

Mūsų gyvenamų 2020-ųjų pavasaris į pasaulio istoriją įeis kaip COVID-19 pandemijos laikas, sustabdęs įprastą gyvenimą, judėjimus po pasaulį ir bene pusę jo privertęs sėdėti namuose – tiek karantine, tiek saviizoliacijoje. Asmeninėje darbo ir gyvenimo istorijoje pirmosios karantino dienos jau įsirašiusios kaip laikas, kai gyvenau megztinyje ir visai negalėjau skaityti. Juolab rašyti. Nors verkiant viską reikėjo. Tad minimaliai, tik dedlainėliams ir paskaitoms, skaičiau, bet be jokio džiugesio, azarto, įsitraukimo, deramo susikaupimo, aštraus fokuso – visų tų savybių, kurios apibrėžia skaitymo reikšmingumą.

Karantino pradžioje siaubingai erzino per visus kanalus plūstantis nepamatuotas optimizmas – „pagaliau yra laiko skaityti!“ Aš turėjau laiko tik įdėmiai ir iš toli stebėti knygas, nenorėdama prie jų nei prisiartinti, nei pajudinti, ką jau ten atsiversti. Kai mažu punktyru šią savo negalią išviešinau, pasijutau kaip kolektyvinės terapijos seanse, nes tiek prisipažinimų apie skaitymo sunkumus dar nebuvau skaičiusi. Taigi išvada susiklojo paprasta: profesionalūs skaitytojai karantino pradžioje liovėsi skaitę, t. y. susidūrė su sunkumais dirbti įprastą darbą įprastomis aplinkybėmis (dažnam iš skaitančiųjų darbas namuose nebuvo problema).

Negalėjimas skaityti, kaip ir apskritai susikaupti, pirmosiomis naujosios realybės dienomis tvėrėsi iš daugybės dedamųjų: nevaldomo impulso tikrinti žinias ir skaičius, baugintis apokaliptiniais scenarijais, persiimti kitų baimėmis ir bloga nuotaika, įtempti nuosavus nervus it stygą, kuria sugroja bet kuri gąsdinanti antraštė ar intonacija. Laimei, tai netruko ilgai, nes naujienos ėmė sparčiai nusidėvėti – skaičiai ir žinios nebekėlė emocijų. Būtent tada, kai pajutau šį momentą, ištiko etapas trūksta grožio. Ir tai ne apie tulpių bukietus, dar vieną orchidėją ar kitą džiuginantį mažmožį, ne, tai apie tekstų grožį ir grožį tekstuose. Apie tą Stefano Zweigo prisiminimuose Vakarykštis pasaulis minimą dailiąją literatūrą, kuriai „buvo skirtas išimtinai estetinis grožis“. Apskritai apie grožinę literatūrą, kurios to pamatinio grožio dėmens vis dažniau pasigendu, norėdama, kad literatūra pirmiausia būtų kokybiška, išmoninga ir graži nei kad madinga, aktualios problematikos, kelianti klausimus, kviečianti diskusijai, atverianti traumas, gydanti žaizdas etc. (Šalutinis karantino poveikis: iki kraštutinumo užaštrėjęs nebepakantumas blogai parašytoms, niekuo nebenustebinančioms, daug ką atkartojančioms tiek grafomaniškoms, tiek vidutiniškoms, tvarkingai išpildytoms knygoms.)

Taigi tuo metu, kai literatūriniai naujienlaiškiai vienas per kitą rėkė apie Alberto Camus Maro ar Giovannio Boccaccio Dekamerono išaugusius pardavimus, kai buvo narstomi fantastinės literatūros siužetų virtimai realybe ar prisimenamos visos įliteratūrintos epidemijos, kai paskutiniai kultūros, meno, taigi ir grožio bastionai buvo uzurpuoti koronaviruso isterijos, aš atsigręžiau į savo biblioteką ir susidėliojau greitosios grožio pagalbos uspakajoncinį ir teikiantį paguodos knygų rinkinėlį. Jo komplektaciją lydėjo dvi citatos: Sigito Parulskio „geriausiai šio pasaulio grožį įsimenam / bendraudami su numirėliais“ ir Witoldo Gombrowicziaus „iš gyvenimo išmestas žmogus… ką darys? Gali rasti prieglobstį tik Dvasioje – ji bus Dievas, jeigu žmogus tikintis, Moralė, jeigu nebūdamas tikintis yra moralus, Menas, jei garbina grožį…“

Pirmiausia išsitraukiau tekstą, kurio pasigedau tarp tų per visą pasaulį šluojamųjų, ir kuris man labiausiai teikė godotinos vertybinės ramybės – austrų rašytojo Stefano Zweigo Vakarykštis pasaulis: Europiečio prisiminimai (iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė, Tyto alba, 2014). Juos pirmąsyk skaičiau prieš gerą penkmetį, džiūgaudama, kad skaitau po apsilankymo Vienoje, nes kitaip būčiau išvedusi save iš proto, kad neaplankiau to, nebuvau ten, nepažiūrėjau ano. Dabar naujai skaitinėdama Vakarykštį pasaulį pričiupau save nuolat mintyse nuklystančią ne į Vieną, o į Zalcburgą ir jo kraštovaizdyje slaptingai tūnantį rožinį namelį, kuriame dabar įsikūręs Zweigo centras. Šiuo rožiniu namu grožėjausi nuo Kapucinų kalno, ant kurio penkioliką metų gyveno ir kūrė Zweigas. Bandžiau grožėtis bent kiek panašiai taip, kaip viskuo gyvenime grožėjosi Zweigas ir jo epochos herojai – ir meno kūriniais, ir vieni kitais, giedrais tarpusavio santykiais ir kraštovaizdžiais. Būtent Zalcburge grožėjimasis kraštovaizdžiu, kurį Zweigas yra įvardijęs idealiausiu (kalnai taip arti kultūros), pakilo į kitą kokybės lygį. Jį keistai atskleidė ir karantininis Zweigo skaitymas – ar anąsyk nebuvau pastebėjusi, ar nebuvo aktualu, kad knygos pasakotojas ir jo herojai taip dažnai grožisi? Ir ne tik meno kūriniais, bet ir pačiu gyvenimu? Gal atidą gyvenimo grožiui lėmė ir tai, kad šią paskutiniąją savo knygą, autobiografiją ir kartos biografiją, Zweigas rašė jau siaučiant Antrajam pasauliniam karui, kuris plėnimis vertė viską, kas XX a. pirmaisiais dešimtmečiais simbolizavo Europą ir kas buvo Zweigo tapatybės šerdis? Gal iš šito praradimo skausmo ir radosi toks jautrus ir grožiui atidus pasakojimo tonas, tarsi nuauksintu nostalgijos rūku konservuojantis praeitį, besigrožintis ja, kurią ir taip mūsų atmintys linkusios gražinti?

Galbūt todėl tiek daug atminties ir jos teatro yra Virginios Woolf romanuose, parašytuose po Pirmojo pasaulinio karo? Tose istorijose, kuriose grožis yra kaip atsvara, o gal net vienintelis priešnuodis visoms negandoms? Ne vienąsyk kalbėta, kaip Woolf pasakojimo būdą šlifavo ne tik jos asmenybė, bet ir gyvenamas laikas, ta po karo atsitiesianti Europa. Paskutinysis Woolf romanas Tarp veiksmų (iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, Vaga, 2017), rašytas Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1938–1941 m. (iki jos mirties 1941 m. kovo 28 d.), buvo publikuotas 1941 m. liepą ir kaip po kelių mėnesių New York Times recenzijoje rašė Hudsonas Strode’as – paskutinėje savo knygoje anglų romanistė darsyk pasako nepasakoma, nes romano šerdis slypi tarp eilučių – pagaviose tylos užuominose. „Siužetas egzistavo vien tam, kad sukeltų emociją“, – taip romane atsiliepiama apie visų veikėjų žiūrimą vaidinimą, Anglijos istorijos pastišą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie šį Woolf romaną, kurio siužetas kelia emociją, o žodžiai, aprėpiantys tiek poeziją, tiek dramą, tiek prozą, kuria šį tą daugiau nei jiems lemta.

Tarp veiksmų yra parankinis pastarųjų metų tekstas, ištikus ūmiam grožio trūkumui. Jis grąžina tikėjimą kasdienių veiksmų rituališku grakštumu ir rutiniška ramybe, primena, kad gyvenimui „pakaks gražiai nugyventi“ dieną po dienos, retsykiais pasidomint „ar bus gražu?“, pasigrožint „kambarių šviesa, skaitančiu tėtuku“, arbatine rože, patiriant laiko tėkmę, kurios akivaizdoje Woolf herojai savęs klausia: „Grožis – argi jo nepakanka?“

Žinoma, kad pakanka, juk tai ir dėl jo vieną rytą „Mrs Dalloway said she would buy the flowers herself“. Legendinis Woolf romano Ponia Delovėj pirmasis sakinys man yra ir apie grožį, kiek ir apie laisvę – ponia Delovėj yra viena pirmųjų flâneuse literatūroje, taip grakščiai išėjusi pasibastyti į ryto Londoną ir taip neatsitiktinai pirmąjį sakinį romane ištarusi tokį: „I love walking in London“. Žavingoji moteris vaikštūnė (jei pagal Rolando Rastausko įlietuvintą flâneur įlietuvintume flâneuse), laisvai klajojanti miestu, besigrožėdama jo gyventojais, architektūra, gatvėmis ir jose vykstančiais gyvenimo spektakliais. (Kai įsibėgėjus karantinui apėmė noras „pasileisti plaukus“, aš irgi ištariau frazę „gėlių (ir šparagų) nusipirksiu pati“ ir apsiginklavusi kauke bei pirštinėmis eida­ma pušyno pakraščiu galvojau, kad apsisukus šimtmečiui laisvės judėti ima kartotis, nors ir kitomis formomis.) Woolf romanai moko kasdienių judesių šventiškumo parodydami, kad tikrasis gyvenimas, tad ir jo grožis, tveriasi iš paprastų veiksmų, natūralių judesių, kuriančių užtikrintą laiko judėjimą.

Apie laiką, kaip vieną svarbiausių grožio elementų savo dienoraščiuose įnirtingai svarstė ir Gombrowiczius sakydamas, kad dabarties grožį gali atskleisti tik menas, kuris pasitarnauja ieškant tikresnės gyvenimo prasmės ir grožio. Naujas Gombrowicziaus Dienoraščio perleidimas (vietoj senojo tritomio šįkart pagal naujausią prancūzišką leidimą – du tomai; iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, Odilė, 2019–2020) naujai grąžino ir įklampino į šio autoriaus pasaulį. Ir kadangi karantininio skaitymo fokusas buvo apie grožį, tai ir vėl – nuostaba, kaip įdėmiai ir beveik pastoviai šį klausimą Gombrowiczius kedena per visą dienoraščio rašymo laiką, nuo 1953 iki 1969 m.: jaunystės fenomeno ir jauno grožio kulto apmąstymas, kraštovaizdžio ir urbanistikos gražumas, grožio paslaptingumas ir taisyklingumas, galiausiai grožio taisyklės, kurias, pasak jo, žino kiekvienas menininkas. Kad ir pati pirmoji, pritinkanti jau minėtiems kūriniams: „Grožis meno kūrinyje turi reikštis tarytum nenoromis, kito siekio paraštėje – diskretiškai ir neįžūliai“.

Su naujuoju Dienoraščio leidimu publikuojamas lenkų kritiko Wojciecho Karpińskio tekstas „Gombrowicizaus balsas“ prasideda sakiniu: „Gombrowicziaus „Dienoraštį“ laikau svarbiausiu lenkų prozos kūriniu per visą jos istoriją“. Savo rašomo dienoraščio išskirtinumą pabrėžia ir pats Gombrowiczius, ryškindamas jo visuomeniškumą, viešą savęs kūrimą, kylantį „iš Grožio, Gėrio, Tiesos troškimo“. Savąją atidą grožiui po penkerių metų Gombrowiczius aptars autoironiškai sakydamas, kad „save gerbiantis šiuolaikinis rašytojas stengiasi apsieiti be jauko, yra sunkus ir labiau linkęs atgrėsti, o ne privilioti. O aš? Aš – atvirkščiai, kemšu į tekstą visokius skanius skanėstus, visokius gražius grožius, pabarstau pakilumu ir aromatais, nenoriu rašyti sausai, be žavesio… ieškau pagaviausios melodijos… kad prieičiau, jeigu pasiseks, prie dar labiau „suimančio“ dalyko…“ (t. II, p. 126).

Grožis ir kūryba, grožis ir dorybės, grožis ir bjaurumas – amžinos „suimančios“ dichotomijos, neišskiriamai įaugusios į mūsų sąmonę taip, kad teko kiek ir padirbėti, kad naujausio Undinės Radzevičiūtės romano Grožio ir blogio biblioteka (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020) automatiškai netarčiau „gėrio ir blogio“, ir ne tik dėl Friedricho Nietzsche’s, beje, esančio ir romane, įtakos.

Sausio pabaigoje klausdama rašytojos, kodėl ji nusprendė rašyti apie grožį, tą amžiną ir nuolatines polemikas keliančią temą, išgirdau genialiai paprastą ir teisingą atsakymą: „Todėl, kad mūsų epochoje grožio tema beveik užmiršta, ją literatūroje išstūmė ir prio­ritetu tapo politinės, socialinės ir kovos už kokias nors teises temos“. Štai, ir vėl tas gražios grožinės trūkumas, kurį bent tiek, kiek trunka perskaityti dviejų šimtų puslapių romaną, kompensuoja Grožio ir blogio biblioteka.

Tai istorija apie ekscentrišką paveldėtoją Walterį Schultzą, kuris po senelio Egono mirties paveldi jo namą Berlyne, su namu – visus daiktus, tarnaitę ir biblioteką su Egono pradėta kaupti išskirtine unikalių knygų kolekcija. Aistra toliau plėsti kolekciją dvasiškai jau pasiruošusiam mirti dvidešimt penkerių Walteriui atveria naują ir netikėtą veiklos lauką, kupiną pavojų ir nusikaltimų, lygiai kaip grožio ir meno. Walterio istorija aprėpia beveik visą jo gyvenimą ir kartu labai svarbų Europai ir jos kultūrai pusšimtį metų – romano veiksmas su pertrūkiais plėtojasi nuo 1924 iki 1973 m., bet didžiausias dėmesys skiriamas Veimaro laikų Berlynui, kurio emocinis ir moralinis fonas idealiai tinka Walterio aistros – antropoderminės bibliopegijos – tenkinimui.

Šis romanas yra dekadentiška, eks­centriška ir aristokratiška frazės „grožis reikalauja aukų“ interpretacija, kurią skaitant galima klausti, o ko reikalauja menas? Kiek galima blogio padaryti vardan meno? Plėtodama Walterio Schultzo istoriją Radzevičiūtė jai būdingu taupiai iškalbiu stiliumi apmąsto gėrio ir blogio opoziciją, kurią šiame romane išskleidžia grožio forma: „Grožis yra tuščiavidurė forma, kurią galima užpildyti bet kuo. […] Tiek gėriu, tiek blogiu“ (p. 108). Nors romano struktūra kiek fragmentiška, dėliojama iš skirtingų metų epizodų, turinčių, beje, puikius teminius pavadinimus, vis tik pats pasakojimas labai nuoseklus, ko gero, vienas nuosekliausių Radzevičiūtės kūryboje, nes frag­mentiškumas iš sakinio ir pastraipos yra perėjęs į struktūrinį skaidymą.

Pirmą kartą skaitydama Grožio ir blogio biblioteką brūkštelėjau sau, kad tai romanas apie grožį ir meną, grožį ir bjaurumą, viltį ir (ne)tikėjimą, moralę ir nusikaltimą, galiausiai apie tai, kiek mūsų dabartis panaši į praeitį. Antrą kartą skaitydama supratau, kad išties tai romanas apie literatūrą, grožinę.

Iš 2011 m. Radzevičiūtės knygos Baden Badeno nebus į Grožio ir blogio biblioteką atkeliaujantis Walterio Schultzo gyvenimas pasakoja ne tik apie biblioteką ir jos savininką, bet ir apie kūrėją, apie jį labiausiai. Todėl ir romanas apie ypatingą knygų kolekciją yra ne kas kita kaip kūrybos metafora, dekadansiškai netikėtai klausianti, kiek nuosavos odos nulupa rašytojas, rašydamas kūrinį? (Nietzsche’s Anapus gėrio ir blogio intertekstualumą palieku trečiam skaitymui.) „Drąsa yra viena iš svarbiausių kūrėjo savybių, užsirašė Walteris. Drąsa peržengti ribą. Kur ta riba?“ (p. 83). Sakyčiau, amžinas klausimas – kur ir kokios literatūros ribos, kas ir kaip leistina ar neleistina vaizduoti? Grožio ir blogio biblioteka pirmiausia yra apie grožinę literatūrą (biblioteka, kolekcija, senelis leidėjas, knygos viršelio dermės su turiniu precizika), o paskui ir apie visą meną, nuolatos ieškantį – grožio arba bjaurumo, tvarkos arba chaoso, kūrėjo ir kolekcionieriaus.

Romano pabaigoje, 1972–1973 m. Rytų Berlyne Walteris seseriai Lottai atsidūsta: „man labai sunku gyventi pasaulyje, kurio grožio aš nesuprantu“ (p. 183). Į tai Lotta, be abejo, atkerta: „Tai dėl tokių nesąmonių tu mane pakvietei?“ Jei turėčiau galimybę, Walteriui replikuočiau sakiniu iš Gombrowicziaus Berlyno prisiminimų, nugulusių 1965 m. dienoraštin (jo puslapiuose, beje, minimas ir tas pats Herr Günteris Grassas): „Nepamirškime, kad grožis priskirtinas prie užslėptų, bet galingų Istorijos variklių“ (p. 383).

Baigdama šią kuklią pandemijos kasdienybėje grožio teikiančių knygų apžvalgą susimąsčiau, o kiek dienų dar turės praeiti – kai rašau šiuos žodžius, eina 68-oji asmeninė karantino diena – kol visos koronaviruso sukeltos negandos liks istorijoje? Ir ar kai visa tai jau būsime išgyvenę, norėsime apie tai dar kartą skaityti literatūroje? Pastarasis klausimas vis dažniau sušmėžuoja literatūrinėse naujienose, kuriose, beje, sprendžiamas ir literatūros ateities klausimas – kokia ji bus? Labiausiai norėčiau viltis, kad bus gruntaunai parašyta, šlovinanti vaizduotę, gerą kalbą, ir, žinoma, grožį. Juk jo niekada nebus per daug, ypač tada, kai gerų, negreitus pinigus žadančių knygų leidyba visame pasaulyje lėtėja arba nukeliama į nežinia kokią mums visiems būsiančią ateitį. Kol ji neaiški, vieni renkasi gyvenimo paraleles su Edwardo Hopperio paveikslais, kiti savijautas atpažįsta Ottesos Mosh­fegh Mano miego ir poilsio metuose, o aš toliau renkuosi grožėtis ir laikytis išgyvenimo strategijos, mantriškai parašytos Giedros Radvilavičiūtės Tekstų persekiojime: „tik grožinis pasaulis man atrodo rožinis“.