Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

18 min.

Apie gudų karius Lietuvos kariuomenės istorijoje. Pokalbis su karo istoriku G. Surgailiu

Lietuvos centrinio valstybės archyvo iliustracija

Dažnai pabrėžiama – Lietuva nuo seno išsiskiria tolerancija čia įsikūrusioms religijoms ir tautoms. Tačiau kalbėdami apie savo valstybės istoriją kartais pamirštame paminėti, kad ją kūrėme ne vieni. Lietuvos karininkas ir karo istorikas GINTAUTAS SURGAILIS pasakoja apie gudų karius Lietuvos kariuomenės istorijoje.

Humanitarinių mokslų daktaras, karo istorikas ir Lietuvos karininkas G. Surgailis vienoje iš savo knygų rašo: „Atsižvelgiant į kaimyninių valstybių santykius ir susiklosčiusias politines sąlygas, vieni gudų kariniai daliniai buvo likviduojami ir vietoj jų formuojami nauji. Tad galima teigti, kad Lietuvos kariuomenės nacionalinių gudų karinių dalinių istorija – nors nuolat kito jų dydis ir pavadinimai – yra vientisa nuo jų įkūrimo pradžios Vilniuje iki pat 1923 m. vidurio, kai Lietuvos kariuomenėje jų buvo visiškai atsisakyta.“

Istorikas sako, kad gudų kariai paliko svarbų pėdsaką Lietuvos nepriklausomybės kovų laikotarpiu, todėl apie tai reikia kalbėti kuo daugiau ir garsiau.

Pirmasis baltgudžių pėstininkų pulkas

Politiniai santykiai tarp gudų ir lietuvių buvo gana sudėtingi. Kai bolševikai likvidavo Baltarusijos Liaudies Respubliką, dalis politinių veikėjų atvyko į Lietuvą. Paskelbusi apie savo nepriklausomos valstybės atkūrimą Lietuva konkrečiai nenustatė sienų, todėl dalis baltarusiškų žemių pretendavo tapti Lietuvos valstybės teritorijos dalimi.

1918 m. sausį įvyko gudų konferencija, kurioje buvo išrinkta Vilniaus gudų taryba. Ji nutarė, kad gudai bendrai veiks su lietuviais ne tik kuriant valstybę, bet ir kariuomenę. Paskelbus įsakymą dėl pirmo lietuviško pėstininkų pulko formavimo, netrukus išėjo krašto apsaugos ministro įsakymas ir dėl Pirmojo baltgudžių pėstininkų pulko formavimo. Jis buvo pradėtas formuoti Vilniuje, tačiau tuo metu situacija mieste buvo sudėtinga ne tik gudams, bet ir lietuvių kariniams daliniams. Vokiečių okupacinė administracija tokių organizacijų nepripažino, buvo jaučiama didelė bolševikų įtaka, o lenkai agitavo stoti į lenkiškus karinius dalinius.

Gruodžio pabaigoje situacija komplikavosi. Tuo metu Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras išvyko į Vokietiją, tikėdamiesi gauti paramos Lietuvos kariuomenei. Krašto apsaugai vadovauti liko viceministras baltgudis Kiprijonas Kondratovičius. Jis pasiūlė vykti į Gardiną ir toliau formuoti Lietuvos karinius dalinius ten. Buvo nuspręsta, kad Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariniai daliniai kelsis į Kauną, o gudų kariniai daliniai ir ministras Jazepas Varonka vyks į Gardiną ir ten formuos Pirmąjį baltgudžių pėstininkų pulką.

Situacija Gardine

Karininkai į Gardiną vyko padrikai, kas kaip galėjo. Vokiečiai jiems neleido persivežti šeimų, o nuvykę ten nerado nei kareivinių, nei kur apsistoti, nei ką daryti. Kai kurie apsistojo viešbutyje, kai kurie privačiai. Situacija buvo sudėtinga dar ir dėl to, kad Gardino gyventojų sudėtis buvo nepalanki Baltgudžių pulkui – artėjant frontui, stačiatikiai pasitraukė į Rusiją, ir čia iš esmės liko žydai ir lenkai.

Situacija pasitaisė, kai A. Smetonai pavyko gauti finansinę paramą kariuomenei, ir sausio mėnesį pulkas gavo nemažą piniginę injekciją. Prasidėjo spartus pulko formavimas. Iš pradžių vokiečių pozicija pulko formavimui buvo nepalanki, buvo reikalaujama išsikelti kitur. Tačiau vasario pradžioje buvo gautas leidimas, pradėtos statyti kareivinės, sukurti keturi batalionai, ėmė ryškėti tarnybų užuomazgos.

Atrodė, kad pulkas ir toliau bus formuojamas tačiau pagal Antantės reikalavimus Vokietija turėjo išvežti savo kariuomenę, ją pagal sutartį su Lenkija turėjo pakeisti lenkų kariuomenė. Prie Gardino artėjo lenkų kariuomenė, vyko derybos, buvo pasirašytas susitarimas, kad lenkai netrukdys pulko formavimui, o gudai nesipriešins lenkams. Lenkams užėmus Gardiną, vokiečiai buvo atsiuntę sąstatą Baltgudžių pulkui evakuotis, tačiau iš Kauno atėjo įsakymas pulkui likti Gardine.

Istoriko manymu, tai buvo krašto apsaugos ministro Antano Merkio ir generolo Silvestro Žukausko esamos politinės padėties nesupratimas ir klaida.

Baltarusių kariai. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Baltarusių kariai. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Antrojo artilerijos pulko kariai per pratybas kareivinių kieme Kėdainiuose XX a. 3–4 dešimtmetyje. Kėdainių krašto muziejaus nuotrauka
Atskiro baltarusių bataliono kariai. Daugelis šaltinių Lietuvoje šiuos karius įvardija kaip baltarusius, nors jų uniforma skiriasi nuo tikrų baltarusių. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Lietuvos kariuomenės 6 pėstininkų pulko 2 kuopa kovose su bermontininkais ir bolševikais 1919–1922 m. Kėdainių krašto muziejaus archyvo nuotrauka
Antrojo artilerijos pulko paradas Didžiosios rinkos aikštėje Kėdainiuose 1922 m. Kėdainių krašto muziejaus archyvo nuotrauka
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Pulko nuginklavimas ir likvidavimas

Lenkai šį pulką nuginklavo, o birželio viduryje jis jau buvo likviduotas. Įdomu, kad Lietuvos karinė vadovybė pulko likvidavimo nepripažino, tik lapkričio mėnesį išėjo įsakymas, kad pulkas išformuotas 1919 m. birželio 15 d.

Taip baigėsi Baltgudžių pirmojo pėstininkų pulko istorija. Tai, kad pulkas nesugebėjo iki galo įvykdyti savo tikslo – kovoti už Lietuvos nepriklausomybę – buvo ne pulko, o Lietuvos karinės vadovybės kaltė.

Pulkas nuginklavimas vyko labai netaktiškai: lenkai demobilizavo žydus ir stačiatikius, nurengė jų uniformas ir liepė jas atiduoti katalikams, šie ginkluoti stojo į lenkiškus karinius dalinius. Toks žiaurus baltgudžių nuginklavimas sugadino santykius tarp gudų ir lenkų. Tačiau taip baigėsi šio pulko, bet ne gudų karinių dalinių istorija.

Nuo biuro iki bataliono ir atgal

Sausio mėnesį Kaune buvo įkurtas Baltgudžių biuras Kaune. Pagrindinė jo užduotis buvo rinkti kareivius gudus ir siųsti juos į pulką. Kai Gardinas buvo užimtas lenkų, iš Baltgudžių biure mobilizuotų kareivių buvo pradėta formuoti atskiroji Baltgudžių kuopa Kaune. 1919 m. vasarą ši kuopa buvo išsiųsta į frontą netoli Obelių, kur susitiko su bolševikais. Buvo formuojama ir antroji Baltgudžių kuopa, ji po kiek laiko taip pat buvo išsiųsta į frontą. Šios dvi kuopos kartu su Lietuvos kariais ėjo iki pat Dauguvos ir saugojo Dauguvos fronto barą.

1920 m. pradžioje buvo įkurtas Baltgudžių batalionas, kuris taip pat saugojo tam tikrą fronto barą prieš bolševikus, paskui prieš lenkus, tačiau iki kovo mėnesio šis batalionas buvo išformuotas. Tai lėmė tam tikros politinės priežastys: nors batalionas nebuvo drausmingas, buvo fiksuojamas net broliavimasis su raudonarmiečiais, pagrindinė priežastis buvo ta, kad Lietuvos žvalgyba sulaikė Gudų reikalų ministerijos siųstą kurjerį į Maskvą deryboms su bolševikais dėl atskiros Baltarusijos valstybės įkūrimo. Tai labai prieštaravo lietuvių siekiams ir ankstesnėms sutartims. Nusprendus, kad baltgudžių kariuomenę reikia sumažinti iki atskiros kuopos, batalionas buvo išformuotas.

Vasarą situacija vėl pasikeitė: kai raudonoji armija sutriuškino Lenkijos kariuomenę ir Lietuva atgavo Vilnių bei dalį gudiškų žemių, buvo nuspręsta vėl kurti batalioną. Šį kartą jis pradėtas formuoti Vilniuje, puolant Želigovskiui perkeltas į Kauną, o iki galutinai suformuotas prie demarkacinės linijos su Lenkija.

Batalionas saugojo demarkacijos linijos barą iki pat 1923 m., kai buvo likviduotas. Dabar tai nebuvo nukreipta prieš gudus: „Prasidėjus taikos metui buvo nuspręsta mažinti Lietuvos kariuomenę ir tai pradėta daryti likviduojant atskiruosius batalionus, tarp jų – ir Baltgudžių. Batalionas buvo performuotas į atskirąją kuopą, o liepos mėnesį buvo likviduota ir ji.“

Pagrindinė to priežastis tikriausiai buvo ta, kad ambasadorių konferencija pripažino Lenkijos rytines sienas, todėl nebebuvo reikalo laikyti gudų karinių dalinius, nukreiptus prieš lenkus.

Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Bendras gudų ir lietuvių istorijos puslapis

Karo istorikas G. Surgailis pabrėžia: „Nors gudų kariniai daliniai nuolat keitė pavadinimus – pulkas, komendantūra, batalionas, kuopa – jų istorija yra vientisa ir tęstinė.“ 1919 m. pradžioje net 17 proc. Lietuvos kariuomenės sudarė gudai, vėliau šis procentas stipriai krito, tačiau tai parodo bendro politinio aspekto buvimą – kartu kuriamos Lietuvai numatytos gudiškos teritorijos, kuriose veikė Baltgudžių kariniai daliniai.

Istoriko teigimu, gudų kariai paliko gana ryškų pėdsaką Lietuvos kariuomenės istorijoje. „Tai buvo bendra kova dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Lietuvos žemė ties Zarasais, Švenčionėliais, Turmantu, Molėtais, Dubingiais, Merkine, Druskininkais, Latvijoje – nuo Červonkos iki pat Daugpilio apšlakstyta gudų karių krauju. Nepriklausomybės kare daugiau kaip 30 gudų savanorių žuvo, apie dvi dešimtys buvo sužeisti, 51 apdovanotas Vyčio Kryžiumi. Visi jie įrodė savo ištikimybę demokratinei Lietuvos Respublikai, nesulaužė duotos priesaikos pačiu sunkiausiu jai metu“, – rašoma istoriko monografijoje „Lietuvos kariuomenės gudų kariniai daliniai, 1918–1923 m.“

G. Surgailis siūlo daugiau kalbėti apie bendrą gudų ir lietuvių istoriją, prisiminti, kad savo valstybę kūrėme ne mes vieni.

Už pagalbą rengiant vaizdo pasakojimą dėkojame Valstybės pažinimo centrui.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos 
Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.