2021 11 26

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Apie gyvulių pasą

Unsplash.com nuotrauka

„Gyvulys!“ – šaukia tūlas lietuvis, kai bara ir gėdina blogai besielgiantį žmogų. Tą, kuris kažką prisidirbo be jokios sąžinės graužaties ir širdies skausmo. Tad, jei jau tave apšaukė gyvuliu, suprask – reikalai prasti, turėtum susimąstyti ir gailėtis.

Šiandien labai daug priežasčių jaustis kaltam – ar bent jau jausti, kad turėčiau jaustis kaltas. Jau žinau, kad esu kaltas, nes gimiau vyriškos giminės baltaodis, kad neįkūriau nė vieno startuolio, kad į parduotuvę važiuoju automobiliu ar valgau mėsą. Ir štai dabar turiu dar vieną priežastį jaustis kaltas – pasirodo, naudojuosi dokumentu, kurį dalis lietuvių vadina gyvulių pasu, kolaborantų pasu ir panašiais išradingais epitetais. Skaitome apie tai feisbukuose, girdime net iš sakyklų bažnyčiose.

Kai kurie broliai ir seserys krikščionys galimybių pasą (GP) laiko artėjančios pasaulio pabaigos ir šėtono valdžios žemėje ženklu; šio popierėlio turėjimas prilygsta bilietui į pragarą. Ką gi, visais laikais daliai tikinčiųjų atrodė, kad jau tuoj tuoj ištiks apokalipsė. Neištiko. Suskaičiavau, kad pats pergyvenau mažiausiai tris pasaulio pabaigas. Norisi gerbti skaitytoją ir nesivelti į visokias teorijas – geriau jau pasikliaukim Jėzumi, kuris aiškiai pasakė, kad pasaulio pabaigos „dienos ar valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“ (Mk 13, 32). Aš nesu Dievas – spėju, kad ir nė vienas skaitytojas nėra. Tad, nebūdami Dievu, gal tiesiog budėkime nuolat, pirmiausia prisimindami, kad bet kurią akimirką aš pats asmeniškai galiu iškeliauti pas Abraomą.

Aptarkime kur kas „žemiškesnę“ priežastį, kodėl GP turėtojai susilaukia priekaištų. Kiek girdžiu ir suprantu, žmonės kalba šitaip: Lietuvos Vyriausybė vykdo prievartinę, diktatūrinę politiką, verčia piliečius skiepytis, o nepaklusniuosius diskriminuoja ar net segreguoja – ir to įrankis yra GP. Tie, kurie tokį pasą turi ir juo naudojasi, vertinami dvejopai: vieni yra tartum vargšai nemąstantys, nelaisvi gyvuliukai, kurie tursens ten, kur bus padėta šieno – ar tiesiog vykdys nurodymus, nes kitaip gaus rykščių; tuo metu kita dalis GP vartotojų esą viską puikiai žino ir supranta, bet norėdami įtikti sistemai (ar vėlgi, bijodami) nekelia audrų. Ką daryti tokiems žmonėms? Arba visiškai atsisakyti gyvulių paso, arba išpirkti dalį kaltės, padedant tiems, kurie GP neturi (nupirkti maisto iš parduotuvės ir pan.).

Unsplash.com nuotrauka

Gailėtis, žinoma, nėra blogai. Atgaila netgi yra būtina sąlyga santykiui su Dievu atkurti – dėl to kiekvienų Mišių pradžioje triskart prisipažįstame: „Esu kaltas.“ Apgailime savo nuodėmes, ryžtamės jų nebekartoti. Tik štai bėda – ką daryti, jei, turėdamas galimybių pasą, visiškai nesijaučiu kaltas – ir nematau priežasties gailėtis? Ir ne tik aš, bet ir dešimtys, gal net šimtai tūkstančių Lietuvos gyvul…, oi, t. y. gyventojų, kurie pasiskiepijo ir gali lankytis kavinėse?

Kaskart, netiesiogiai pavadintas gyvuliu, suglumstu. Vaikystės vasaras leisdavau kaime, esu matęs, kaip iš tvarto į kiemą veda pjauti kiaulę. Arba kaip šeimininkas gaudo vištą, kad nukirstų jai galvą. Iš pradžių naivūs augintiniai nieko neįtardavo, o paskui… dievaži, nemalonūs vaizdai ir garsai. Gyvūnėliai priešinosi, bandė ištrūkti – natūralu, kad nenorėjo patekti į puodą.

Bet man buvo visiškai kitaip. Ėjau skiepytis savanoriškai, pasidomėjęs apie vakcinas, perskaitęs Šventojo Sosto patvirtinimą dėl šito veiksmo etiškumo, suprasdamas, kad yra mažytė tikimybė, jog skiepas pakenks – ir kartu suprasdamas, kad tokia tikimybė nepalyginamai mažesnė už galimą žalą, jei susirgčiau koronavirusu nepasiskiepijęs. Lygiai taip pat, kaip tą žinojau ir skiepydamasis nuo erkinio encefalito – nes, vaikštant po tėviškės girias ir pievas, susitikti nedraugišką erkę yra dideli šansai.

Vakcinos laukiau ir labai džiaugiausi, kai ji atsirado. Džiaugiuosi, kad jau ir vaistų kūrimas sparčiai juda į priekį. Savo noru, niekieno neverčiamas, eisiu ir trečio skiepo. Nematau, kad kas nors mane būtų apgavęs ir dabar galabytų.

Gerai. Jeigu nesu prievarta į skerdyklą atvestas gyvuliukas – tai gal tada esu valdžios kolaborantas, pakalikas? Na, irgi ne. Kol dirbu žurnalistinį darbą, neatskleisiu, už ką balsavau rinkimuose ir kokiai politinei srovei labiausiai prijaučiu. Tačiau galiu pasakyti, kad nesirengiu būti šios Vyriausybės (ir apskritai kokios nors politinės grupės) apologetu. Nešlovinu GP idėjos ir visų valdžios taikomų priemonių pandemijai suvaldyti. Tai, kad vieni sveiki žmonės gali nueiti į kino teatrą, o kitiems sveikiems žmonėms to neleidžiama, nėra gerai. Tai yra tam tikra diskriminacija. O privalomas skiepijimas, apie kurį dabar diskutuojama, būtų prievartos veiksmas.

Nesutinku su tais, kurie GP lygina su vairuotojo teisėmis – suprask, ne kiekvienas jas turi, bet juk niekas nesiskundžia dėl diskriminacijos. Tačiau vairuotojo teises reikia užsitarnauti, įrodyti, kad sugebėsi atsakingai naudotis toną sveriančia mašina. Tuo metu dabartinėje situacijoje iš dalies žmonių yra tiesiog atimta dalis gyvenimo patogumo. Kiek tas atėmimas smarkus – kitas klausimas, bet faktą turim.

Unsplash.com nuotrauka

Tad kaip dabar man, (ne)gyvuliukui (ne)kolaborantui, elgtis? Atsisakyti GP dėl solidarumo su tais, kurie jo neturi? O gal kaip tik turėčiau solidarizuotis su pasiskiepijusiaisiais, nes mes, pasirodo, tapome vargšais „eksperimentiniais gyvūnais“, atsidūrusiais dar blogesnėje padėtyje? Dilema. Tačiau pasikartosiu, skiepijausi visiškai savanoriškai, dėl savo ir artimųjų sveikatos, o ne dėl muilo ar alaus. GP man nėra kažkoks prizas ar saldainis. O jeigu priedo man duoda galimybę vėl apsilankyti kavinėje – kodėl turėčiau atsisakyti to, kas man priklauso?

Priešingai negu Mišių pradžioje, išsiimdamas galimybių pasą į krūtinę nesimušu. Pasiskiepijęs netapau nei geresnis, nei blogesnis krikščionis. Galų gale GP man nedavė jokių privilegijų – už maistą, drabužius ir komunalines paslaugas ir toliau moku lygiai tiek pat kaip visi.

„Sakai, kad ne su viskuo sutinki. Bet, jeigu atvirai nesipriešini, tu vis tiek kolaboruoji“, – pasakytų tūlas skaitytojas. Matot, nepritardamas kai kuriems valdžios moterų ir vyrų veiksmams, aš lygiai taip pat nuoširdžiai neturiu atsakymo, ką pats daryčiau jų vietoje. Ar pavyktų kažką nuveikti daugiau ir geriau? Ar nebus taip (kaip dažnai politikoje būna), kad galų gale vis tiek teks rinktis ne gėrį, bet mažiausią blogį iš galimų?

Juk COVID-19 problemą sprendžia visas pasaulis, situacija stebima ir analizuojama. Be abejo, galima ir reikia diskutuoti, kiek ši Vyriausybė įsiklauso į gyventojų pastabas, ar visada priimami teisingi sprendimai. Labai svarbu, kad vyktų atvira ir pagarbi diskusija. Bet sveikas protas man kažkodėl sako, kad demokratiniu keliu išrinktai valdžiai bent jau rūpi pandemijos suvaldymas – ir kad jie nėra žiaurūs tironai, kuriems tiesiog smagu kankinti žmones.

O padėti tiems, kurie GP neturi – žinoma, kodėl gi ne?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Na, ir dar viena mintis. Daikto ir jo pristatymo, komunikacijos, nevertėtų suplakti į vieną krūvą. Jeigu jaučiate, kad jus bando paskiepyti per prievartą – žinoma, tai negerai. Bet ar pati vakcina dėl to tampa nekokybiška, pavojinga?

Man pačiam nepriimtina kai kurių įžymybių pagiežinga retorika – iš serijos „durniai tie antivakseriai, tegu jie eina velniop, uždarykim juos visus namuose, tai va, skiepykitės“. Taip pat žinau, kad nei premjerė, nei prezidentas (su visa pagarba jiems) man nėra moraliniai autoritetai. Bet pasaulyje yra ir daugiau viešų asmenų. Užverčiu feisbuko langą, sužinau, kad pasiskiepijo abu popiežiai, paskaitau, ką apie vakciną kalba rimti gyvybės mokslų specialistai, ir ramu. Galbūt čia tiktų analogija su Gerąją Naujiena – krikščionims ji yra gyvenimo šaltinis, nors žinome, kad toji žinia anaiptol ne visada būdavo pristatoma tinkamais būdais. Taip pat ir šiomis dienomis.

Tad ką visu tuo noriu pasakyti? Ogi labai paprastą katiniškai leopoldišką mintį: gyvenkime draugiškai. Žmonės, nusistatę prieš skiepus ir galimybių pasą, vis kalba apie segregaciją, visuomenės skaldymą, dirbtinį skirstymą į „gerus“ ir „blogus“. Tačiau viešas pyktis ant GP turėtojų, jų lyginimas su kolaborantais, prisitaikėliais ir tautos išdavikais lygiai taip pat neprisideda prie visuomenės taikos sveikatos. Atrodo, kad, kovodami šventas kovas, dažnai esame linkę ieškoti priešų ten, kur jų paprasčiausiai nėra. Jeigu nepritariu tavo nuomonei ar gyvenimo būdui, jeigu tavo veiksmai ar žodžiai man juokingi, tai nereiškia, kad tavęs nekenčiu ir linkiu blogo. Žmogiškai viliuosi tokio pat požiūrio ir iš tavęs.

O šiaip gyvuliukų nereikia bijoti. Kai su jais elgiesi pagarbiai ir švelniai, jie būna labai mieli ir draugiški sutvėrimai. Kas to nežino?

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu