2022 05 26

Tatjana Aleknienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Apie homofobiją ir transfobiją filologiškai ir šiek tiek egzistenciškai

Tatjana Aleknienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ne per seniausiai Lietuvoje minėta Tarptautinė kovos su homofobija, tarnsfobija ir bifobija diena. Prisipažinsiu, pirmą kartą pastebėjau, kad tokios esama, tačiau žodžius „homofobija“ ir „transfobija“ tenka girdėti kone kasdien. Kartais ir savo adresu.

LGBT politinės programos oponentų dažnai klausiama, ką jie turi omenyje kalbėdami apie „tradicinę“ arba „prigimtinę“ šeimą. Neretai pasijuokiama: esą tradicinė – tai tokia šeima, kurioje vyras geria ir muša žmoną ar pan. Tradicionalistai ginasi ir aiškinasi, kaip išmano. Svarstymų apie LGBT oponentams lengva ranka klijuojamų etikečių „homofobas“ ir „transfobas“ reikšmę pasigirsta gerokai rečiau.

Tad ir siūlau apie tai pakalbėti pradedant nuo pačių sąvokų, kitaip tariant – filologiškai. Lengvai prieinamuose internetiniuose šaltiniuose greitai pavyks sužinoti, kad sąvoka „homofobija“ vartojama nuo praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio norint nusakyti neigiamą požiūrį į lesbietes, gėjus, bi- ir transseksualus. Teigiama, kad naujadaras nukaltas psichologo George’o Weinbergo ir sudarytas iš žodžio homoseksualus pirmojo dėmens homo-, kildinamo iš senosios graikų kalbos būdvardžio homós („toks pat“, „bendras“), ir senosios graikų kalbos daiktavardžio phóbos („baimė“) vedinio phobia (senojoje graikų kalboje tokio daiktavardžio nebuvo).

Pateikiami bendriausi apibrėžimai parodo, kad „homofobija“ turėtų būti vadinamas akivaizdus priešiškumas, gal ir neapykanta homoseksualiems asmenims, „transfobija“ – translyčiams, „bifobija“ – biseksualams. Vadinasi, žmogus, gebantis laisvai ir draugiškai bendrauti su homoseksualiais asmenimis, neturėtų būti vadinamas „homofobu“, net jei jis ir nepritaria visai LGBT politinei programai. Tarkime, draugų ir kolegų turintis ir jokio priešiškumo jiems nejuntantis „tradicionalistas“ nelaikytinas „homofobu“, jei mano, kad vaikai turi augti vyro ir moters sudarytoje šeimoje. „Homofobas“ bus tik tuomet, jei žmogus kreivai žiūrės į kiekvieną sutiktą gėjų ir lesbietę. Regis, teisinga būtų dėl tokios vartosenos sutarti ir tikėtis, kad LGBT programos rėmėjai stengsis jos laikytis.

Bet siūlau čia nesustoti ir svarstant apie „homofobiją“ filologijos keliu paėjėti šiek tiek toliau. Kaip minėta, žodis „homofobija“ (kitaip nei graikų lotynų hibridas „homo-seksualumas“) padarytas iš dviejų graikiškų šaknų, tačiau sujungti šaknis pagal graikų kalbos žodžių darybos taisykles naujadaro autoriai akivaizdžiai nemokėjo. Graikų kalbos žodžiai su pirmuoju dėmeniu homo- nusako vienokią ar kitokią bendrystę. Antai, daiktavardis homo-noia reiškia minčių, mąstymo (nous) bendrumą – „bendramintystę“; būdvardis homo-bios apibūdina bendro gyvenimo (bios) dalininkus; homo-skēnos – bendros palapinės (skēnē) gyventojus, ir pan. Kai kurie tarptautiniai tokios darybos žodžiai jau prigijo lietuvių kalboje: homonimais vadinami „bendravardžiai“ – vienodai rašomi (tačiau skirtingą reikšmę turintys) žodžiai, homogeniškumu – vienarūšiškumas, vienalytiškumas.

Vadinasi, homofobais, „bendrabaimiais“ turėtume vadinti ne homo-seksualų „bijančius“ arba jų aplinkoje nerimą patiriančius žmones, bet asmenis, turinčius vienodas ar panašias baimes, nerimaujančius dėl tų pačių dalykų. Taikant mūsų dienų kontroversijoms dėl LGBT politinės programos įgyvendinimo, tai būtų vienodai arba panašiai dėl siūlomų naujų įstatymų pasekmių nerimaujantys žmonės. Akivaizdu, kad šiuo atžvilgiu ne mažiau „homofobiški“ atrodys ir LGBT programos rėmėjai, kartu nerimaujantys, kad Seimas ir šįkart nepriims jų programą atliepiančio įstatymo arba kad tas įstatymas bus negardus kompromiso su kitos rūšies „homofobais“ vaisius. Žodžiu, visi mes galime būti pavadinti vienokiais ar kitokiais „homofobais“, jei tik nesame visai apolitiški ir absoliučiai autonomiški. Galų gale esama ir visiems žmonėms bendrų didžiųjų baimių – skausmo, pažeminimo, mirties baimė.

Šeimos dienos šventė Katedros aikštėje Vilniuje. 2022 m. gegužes 15 d. „BNS Foto“ nuotrauka

Norėdami baimės arba nerimo objektą nusakyti konkrečiau ir tiksliau turėtume ieškoti labiau niuansuotos nomenklatūros. Dabar netiksliai „homofobais“ vadinami žmonės bijo radikalių ir, jų manymu, nenatūralių žmogaus prigimties sampratos ir visuomenės santvarkos transformacijų. Kol nerasime tokią „fobiją“ tinkamai nusakančio žodžio, siūlau juos vadinti fiziofilais – jie noriai kalba apie ištikimybę prigimčiai ir gamtai (gr. physis). Tuomet LGBT programos rėmėjus galėtume vadinti fiziofobais, nes jie siekia gamtinę duotybę pakeisti LGBT žmonių padėčiai palankesniais socialiniais susitarimais.

Jei pirmąjį žodžio „homofobas“ dėmenį vis dėlto norėtume traktuoti ne pagal graikų kalbos morfologijos dėsnius, bet sekdami naujadarų „klaustrofobija“ ir „agorofobija“, nusakančių uždaros arba atviros erdvės baimę, pavyzdžiu, tuomet „homofobiją“ turėtume suprasti kaip panašumo, vienodumo baimę – nenorą supanašėti, asimiliuotis ir siekį likti savimi. Šito, manding, siekia ir LGBT atstovai, ir jų politinės programos kritikai.

Apie transfobiją Lietuvoje kol kas kalbama gerokai rečiau. Šis hibridinis žodis padarytas iš lotyniško prielinksnio trans („per“) ir to paties graikų daiktavardžio phobos („baimė“) vedinio phobia. Dabartinė netiksli vartosena leidžia „transfobais“ vadinti translyčiams asmenims priešiškus arba, bendriau, vienam arba kitam su tokių asmenų teisėmis susijusiam LGBT programos punktui nepritariančius žmones. Čia galioja tas pat, kas jau pasakyta apie netikslią sąvokos „homofobija“ vartoseną. Atskirai apie „transfobiją“, į sąvoką žvelgiant filologiškai, pasakytina, kad toks žodis darybos požiūriu turėtų reikšti vienos baimės virtimą kita, baimės arba baimių trans-formaciją. Vadinasi, transfobu tiktų pavadinti ir iš vienos homofobų kategorijos į kitą pereinantį asmenį. O jei „transfobiją“ vis dėlto norėtume sieti su konkrečiu baimės arba nerimo objektu, taip turėtume vadinti [1] visuomenės trans-formacijų arba [2] asmeninio transformavimosi (pavirsti kuo nors kitu, kitokiu, nei jis yra ir nori likti) bijantį žmogų. Dabartinius tradicionalistus tikrai tiktų vadinti pirmos rūšies „transfobais“ – jie bijo radikalių visuomenės transformacijų. LGBT programos rėmėjai – neabejotini transfilai, jie trokšta radikalaus virsmo. Kita vertus, akivaizdu, kad ir jie turi transfobijų – vargu ar norėtų būti verčiami tapti kitokie.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pabaigai keli žodžiai apie dar egzotiškesnę fobiją – vadinamąją „bifobiją“. Ji Lietuvoje taip menkai žinoma, kad net praleidžiama minėtinos dienos pavadinime. Šiuo žodžiu norima vadinti priešiškumą „seksualiai nebinarinių“ asmenų atžvilgiu, tačiau morfologinė šio (taip pat hibridinio) žodžio prigimtis verčia suprasti, kad kalbama apie dvigubą (iš lotynų bis) baimę (phobia). Plg. bilingvizmas („dvikalbystė“), biplanas („dvisparnis”), bicepsas („dvigalvis“ raumuo). Žmonės dažnai turi ne po vieną, bet po kelias baimes, tad ir bifobijos atvejų tarp žmonių, pradedant nuo savęs pačių, nebūtų sunku surasti.

Savaime suprantama, šie mano pasvarstymai nėra labai rimti. Vis dėlto nesutikčiau, kad tai tėra bergždžias filologinis žaidimas. Viena vertus, akivaizdu, kad didelę galią visuomenėje, juolab teisėje turinčios sąvokos turėtų būti gerai apmąstytos ir tikslios, kita vertus, pati kalba, net ir taip nemokšiškai sąvokos kūrėjų pasitelkta, regis, leidžia matyti ne vien bendrą kovos ir susipriešinimo lauką, bet ir tam tikrą žmogiško nerimo ir baimių bendrystę.