Sunku skaityti? Padidink tekstą arba klausyk, spausdamas ant aA ar garsiakalbio straipsnio pradžioje. Nepamiršk -> Paremti
Neįskaitai? Klausyk. Patiko? Gali paremti. Ačiū!

2021 07 27

Valdas Kilpys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie imigrantus: tokius savus ir tokius svetimus

Valdas Kilpys. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuva susiduria su skirtingų kultūrų, tikėjimo, vertybinių nuostatų žmonių antplūdžiu. Priklausomai nuo požiūrio, vieni tai vadina hibridiniu karu, kiti linkę traktuoti šį procesą kaip nekaltų, apgautų asmenų veik savaiminį atsiradimą Lietuvoje.

Šių dviejų požiūrių kontekste įmanoma rutulioti atsakymų į klausimą „Ką daryti?“ variantus. Juos taip pat galima skirstyti į dvi pagrindines grupes: pirmajai priklauso tie, kurie siūlo į nelegaliai sieną kirtusiuosius žiūrėti kaip į nusikaltėlius arba bent potencialų pavojų. Antrieji gi tvirtina, kad ateiviai yra orūs Dievo sukurtieji, reikalaujantys pagarbos, palaikymo ir supratimo.

Atsiribojus nuo ideologijų – visi savaip teisūs. Tačiau ieškant visuomeninio sutarimo būtina aiški perskyra tarp strategijos ir taktikos. Šiai skirčiai išgryninti verta prisiminti popiežiaus Pranciškaus mintis.

Besikreipdamas į tarptautinio forumo „Migracija ir taika“ dalyvius (2017-02-21) Popiežius sakė: „Trokštu dar kartą patvirtinti, kad mūsų bendrą atsaką galima išreikšti keturiais veiksmažodžiais, grįstais Bažnyčios mokymo principais: priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti.“ Paklauskime savęs ir patyrinėkime: ar Lietuva to laikosi?

Priimame? Taip, mūsų valstybės siena yra praktiškai atvira. Kad ir koks žmogus ją kirstų, jis nėra mušamas, žudomas ar grąžinamas atgal.

Apsaugome? Taip, neteisėtiems imigrantams suteiktos pačios saugiausios buvimo Lietuvoje sąlygos. Jie maitinami ir gerbiami. Mačiau savo akimis.

Skatiname? Šiuo atveju prasideda problemos. Praktika rodo, kad tam tikrų tautybių imigrantai iš principo yra nusiteikę priešiškai visko, kas mūsuose siūloma, atžvilgiu. Jie visus ir viską aplink traktuoja kaip galimybę pasipelnyti, apgauti ir net kenkti. Galiu taip teigti, nes su tuo susidūriau realiai.

Integruojame? Būkime atviri sau ir kitiems. Kol kas apie tai niekas negalvoja. Jei mąsto – daro tiek, kiek turi išteklių. Dažniausiai europinių.

Lietuvos–Baltarusijos siena. EPA nuotrauka

Popiežiaus Pranciškaus kvietimo kontekste Lietuva puikiai tvarkosi su pirmaisiais dviem paskatinimais-veiksmažodžiais, nes jie priklauso strateginių apsisprendimų sričiai. Priimame ir apsaugome. Niekas dėl to nesiginčija ir ačiūdie. Tačiau, kai pereiname prie sudėtingesnių taktinių reikalų (skatinti ir integruoti), iš karto susiduriame su bėdomis.

Didžioji dalis tų, kurie, Popiežiaus žodžiais tariant, pritaria skatinimui ir integravimui, iki šiol nėra gyvai matę nei vieno nelegalaus imigranto. Jie, it astronautai, regi lenktą Žemės horizontą, bet neįžiūri konkrečių miestų, miestelių ir pasienio užkardų. Nes pritarti galima viskam, bet kaip tai įgyvendinti – nesusimąstoma. Taip lengviau, nes liekama teoriniame lygmenyje.

Skatinimas minimame dokumente detalizuojamas kaip „migrantų ir pabėgėlių įtraukimas į darbo pasaulį bei visuomenę, laiduojant galimybę dirbti, mokytis kalbos bei veiklaus pilietiškumo“.

Ar mes to norime? Manau, kad taip. Nuo stambiojo iki smulkiojo verslo struktūrų – visi geidauja trūkstamų darbuotojų. Gudai ir ukrainiečiai puikiai įrodo, kad galima (jei nori) mūsų šalyje dirbti ir užsidirbti. Ar šis scenarijus taikytinas pastarųjų savaičių Tarakono inicijuotiems nelegaliems imigrantams? Atsakymas: didžiajai daliai – ne. Jie atvyko ne dirbti ir ne integruotis. Jie atvyko būti.

Pereikime prie paskutinio, ketvirtojo, Popiežiaus paskatinimo-veiksmažodžio detalizavimo. Integravimas susijęs su migrantų ir pabėgėlių teikiamu tarpkultūriniu praturtinimu. Integracija nėra „asimiliacija, skatinant slopinti ar užmiršti savo paties kultūrinę tapatybę. Sąlytis su kitu, priešingai, skatina atrasti jo paslaptį, atsiverti jam siekiant priimti vertingus aspektus ir taip prisidėti prie didesnio abipusio pažinimo“, – sakoma kreipimesi į tarptautinio forumo „Migracija ir taika“ dalyvius.

Įvairovė dar niekam nepakenkė, jei grįsta bent minimumu bendrų vertybių, nors mažiausiu sutarimu. Tačiau grįžtame į taktinį lygmenį – mes, vietiniai gyventojai, neturime pareigos įsiteikti atvykėliams vien dėl to, kad jie pasirodo pas mus nekonvenciniais būdais ir dalis jų yra iš esmės nusiteikę priešiškai.

Kyla didis klausimas, kaip iki galo įgyvendinti Popiežiaus Pranciškaus minėtą ketveriopą veikimą, kai tai įmanoma tik atvykėliams turint gerą valią. Be jos įgyvendinami tik du pirmieji pontifiko reikalavimai.

Būtent šiuo atveju pradeda lūžinėti menamos ietys. Vieni reikalauja griežtesnio požiūrio imigrantų atžvilgiu ir yra teisūs, nes suvokia, kad jų priėmimas ir saugumas užtikrinamas. Kitiems svarbesnis skatinimas ir integravimas.

Lengviausia supainioti strateginį ir taktinį lygmenis. Pirmieji du paskatinimai-veiksmažodžiai (priimti ir apsaugoti) suplakami su kitais dviem (skatinti ir integruoti). Tada visi, kuriems nepatinka nelegalių imigrantų arogancija, nesiskaitymas ar atviras tyčiojimasis iš besidalinančiųjų, tikėtina, gali būti apkaltinti krikščioniškojo nuolankumo trūkumu.

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Negali skaityti?

Spausk ant garsiakalbio ir klausyk. Išklausei? Patiko? Gali prisidėti paremdamas.

Paremsiu