Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie įtampą tarp dabar ir amžinai

Sesuo Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Su jaunimu vis kalbamės, kad įprastai mes visą laiką patiriame sunkumus, tam tikrą įtampą – jei ne vienoje, tai kitoje gyvenimo srityje. Iliuzija manyti, kad bus toks laikas, kai viskas bus gerai – kartais gyventi lengviau, kartais sunkiau, bet gyvenimo tikrovė tokia, kad visada būsime kuo nors susirūpinę.

Ir nors jaudinamės dėl daugelio dalykų, reikšminga ir tai, kad krikščionio gyvenimas pažymėtas įtampa tarp šios tikrovės, dabarties, apčiuopiamumo ir dvasinės realybės, to, į ką esme pakviesti. Ypač ši įtampa išryškėja per adventą, kai atsigręžiama į antrojo Kristaus atėjimo, paruzijos laukimą. Vidinę įtampą kelia tai, kad Dievo Karalystė yra dabar, bet dar ne iki galo, ji čia, bet neišbaigta, kreipianti į „ten“. Ji išryškėja per mūsų troškimo būti su Dievu, būti Jo atvaizdu, gyventi Dievo tikrovėje ir nenuneigiamo ribotumo, nepajėgumo maksimaliai gyventi taip, kaip trokštame, susikirtimą. Ši įtampa ypač išryškėja per nuodėmės tikrovę, kai suvokiame, jog darome blogį, kurio nenorime, elgiamės taip, kaip žinome esant neteisinga – ir nepajėgiame elgtis kitaip.

Ši vidinė įtampa lydi kiekvieną, siekiantį gyventi su Dievu – siekiantį gyventi dabartyje, bet tuo pat metu žvelgti į amžinybę. Ši įtampa lydi kiekvieną, kuris kuria dabarties gerovę ir tuo pat metu ilgesingai laukia Kristaus atėjimo. Ir net tai, kad Dievas ateina kiekvieną dieną, save apreiškia mūsų kasdienybėje, neretai sukelia įtampą, nes dvasinė tikrovė nebūtinai lengvai sudera su mūsų kasdieniais siekiais ir troškimais. Dievas ateina į dabartį, įsiveržia į kasdienybę – ir kartais sunku tą įsiveržimą ištverti. Kai nepajėgiame ištverti – esame suskilę žmonės, gyvename du gyvenimus: gyvenimą su Dievu, kai Jam yra vietos mano gyvenime, pavyzdžiui, sekmadieniais, per šventes, Bažnyčios susibūrimuose, ir gyvenimą kitu laiku, kai Dievas lieka nuošalyje, kai Jam nėra vietos mano kasdienybėje ir sprendimuose. Juk tikrai gali būti nelengva vadovautis tikėjimu, moralės normomis kiekvienos dienos pasirinkimuose. Jaunimas dažnai klausia, kaip gyventi tikėjimu, kad jis įsišaknytų gyvenime, plūstų per kiekvieną veiksmą, taptų savastimi – kaip būti vientisam ir be veidmainystės. Nes gyventi tikėjimu dažnai reiškia iššūkį, nepatogumą, vidinius ir išorinius konfliktus. Viena mergina klausė: „Kam čia reikėjo atsiverst?.. Labai apsunkina.“

Kartais norisi ir viską Dievui duoti, kad šis gyvenimas, ši tikrovė neapsunkintų santykio su Juo, norisi atsiskirti nuo pasaulio, būti jam atspariems, nepatirti jo įtakos – kad galėtume visiškai atsiverti ir pasiruošti Dievo atėjimo patirčiai. Norisi atidėti, „nukelti“ gyvenimą ir jo rūpesčius. Klausiau jaunimo, ar galėtų taip egzaminų sesiją nusikelti – nes svarbu, nes laukia Dievo atėjimo, paruzijos – ar tai gali būti pakankamai svarus motyvas. Negalime sustabdyti gyvenimo, kad pažintume Dievo atėjimą. Mergelė Marija savo laukime buvo nuolatinėje įtampoje dėl daugelio faktorių – laukė Ateinančiojo tikrame gyvenime su visomis jo aplinkybėmis. Ir mes taip Jo laukiame – truputį sutrikę dėl karantino apribojimų, smelkiami baimės, galvodami apie dovanas ir apie pasiruošimą šventėms, klaidžiodami tarp dar du mėnesius iki švenčių pasipylusių šventinių nuolaidų, kalėdinių dainelių ir lempučių švieselių – ir tuo pat metu ieškodami alternatyvių būdų bendrauti, augti ir tikėti. Laukiame Jo atėjimo į kasdienybę, kad galėtume pažinti Jį, kad būtume vienu metu ir/ir – ir gyventume dabartyje, ir turėtume jautrų žvilgsnį Dievo Apsireiškimui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pirmasis Jėzaus atėjimas atrodo vykstąs ne laiku ir ne vietoje – nes aplinkiniai užsiėmę kitais reikalais. Ir mes niekada nebūsime galutinai pasirengę Jo atėjimui, tai visada pranoksta mūsų pasirengimą – tik galime būti pasiruošę Jį atpažinti. Atpažinti širdies kalbinimą per kito pagalbą, per džiaugsmą dėl paprastų dalykų, vilties augimą ir ištikimybę apsisprendimams. Dievas ateina ne tada, kai mes esame pasiruošę ir „tinkami“, o dabar, nes Jam nėra netinkamo laiko. Jis ateina ir ten, kur Jo nelaukia, kur, regis, Jam nėra vietos. Jis įsiveržia į šią tikrovę, kad ją perkeistų, kad išmokytų mus gyventi toje įtampoje tarp dabarties rūpesčių ir amžinybės perspektyvos – kartu su Juo. Adventas yra metas, kai atnaujiname savo apsisprendimą Jo laukti – laukti, kada į mūsų kasdienybę švelniai ir meiliai įsiverš Dievo tikrovė ir ją perkeis.