2020 06 01

Richard Oxenberg

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Apie judaizmo ir krikščionybės abipusį papildomumą (I)

Dovydo žvaigždė Shneiderio sinagogoje, Stambulas. Wikipedia.org nuotrauka

Richardas Oxenbergas yra žydų tautybės filosofijos mokslų daktaras, etikos ir religijos filosofijos dėstytojas. Dėstė filosofiją Bostono universitete, Salem State universitete ir Emersono kolegijoje. Dabar profesoriauja Endikoto kolegijoje, Beverlyje, Masačusetso valstijoje, JAV. Autoriui maloniai leidus, iš anglų kalbos vertė Jonas Marija Vytautas Jakelis, OFS.

Publikuojame I-ąją teksto dalį.

Įžanga

Rašau kaip žydas, suprantantis žydų ir krikščionių religinius judėjimus kaip papildančius vienas kitą, bent jau idealiai juos įsivaizduojant. Reikia iš karto pasakyti, kad šis papildomumas jokiu būdu nerodo judaizmo išstūmimo ar neigimo. Jis visai nereiškia, kad žydai turi palikti judaizmą. Priešingai, teisingai suprastas jis sustiprins judaizmą ir svarbiausias jo doktrinas.

Šiame rašinyje pasistengsiu atskleisti šio abipusio papildomumo esmę ir įrodyti, kad šios tiesos pripažinimas padės praplėsti ir pagilinti abiejų tradicijų dvasines misijas.

Metafizinė paslaptis

Mes gyvename slėpinio kontekste. Tai vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos reikia turėti omenyje, kai pradedi galvoti apie religiją. Žmonės nežino galutinės tiesos apie fundamentalią tikrovės esmę. Nepaisant to, mes turime stiprų vidaus impulsą ieškoti pačios svarbiausios tiesos. Kaip tik dėl šios priežasties religija veikia tikėjimo, bet ne pažinimo srityje. Tikėjime stengiamės pasiekti aukščiausią gėrį, nors negalime tikrai ir aiškiai žinoti, kad einame teisinga kryptimi.

Todėl pati religinės doktrinos esmė yra neaiški sąvoka. Ji nėra, negali būti, neturi būti laikoma esanti preciziškai tiksli, kaip, tarkime, matematikos formulės. Fundamentalizmas ir fanatizmas atsiranda, kai pamirštame tai ir įsikimbame į savo religines praktikas arba doktrinų formuluotes, padarydami tas praktikas ir formuluotes šventas ir neliečiamas. Religinės praktikos ir doktrinos vystosi, laikui bėgant, jos keičiasi net toje pačioje religinėje tradicijoje ir įgauna skirtingų pavidalų skirtingose kultūrose.

Jeigu laikomės jų kaip absoliučiai teisingų, neišvengiamai įsiveliame į konfliktus. Šis galutinio, apibrėžiančio standartą ir konkretaus dieviškumo statuso aukštinimas yra viena iš stabmeldystės formų.

Čia tinka garsus budizmo teiginys, kurį būtų gerai visada turėti galvoje: „Buda yra pirštas, rodantis į mėnulį. Nesupainiok piršto su mėnuliu.“ Galima pritaikyti tai visoms religinėms doktrinoms, ritualams ir praktikoms: „Religija yra pirštas, rodantis į mėnulį. Būkime atsargūs, kad nesupainiotume piršto su mėnuliu.“

Unsplash.com nuotrauka

Religinė kalba

Tai kai ką pasako apie religinę kalbą ir tai, kaip turime ją suprasti. Religinė kalba neturi būti suprantama paraidžiui. Religija vartoja metaforas, simbolius, retorines figūras, poetinį vaizdingumą, paradoksus, ironiją ir t. t., kad suteiktų gyvybę dvasinėms tiesoms, kurias ji siekia atskleisti. Galime palyginti religinę kalbą su gera grožine literatūra. Grožinė literatūra papasakoja išgalvotą istoriją, kad pasakytų tiesą apie žmogaus būseną. Jeigu norime tiksliai suformuluoti tai, ką nori perteikti literatūros kūrinys, galime pasakyti tai tiesmuka, abstrakčia kalba. Tai būtų tikrai ne bevertės pastangos. Jos gali atskleisti gilią literatūros kūrinio prasmę, bet vis tiek neprilygs istorijai. Literatūrinis pasakojimas yra daugiau negu abstrakti kokios nors istorijos interpretacija. Jis įtraukia, dažnai paliečia mūsų širdį ir padeda pajusti prasmę, tuo tarpu abstraktus perteikimas to nepajėgia. Dažnai grožinės literatūros istorija kartu su abstrakčia jos interpretacija įgauna žymiai gilesnę prasmę.

Tas pat ir su religine kalba. Ką reiškia teiginys, kad Jėzus yra „Dievo Sūnus“? Suprastas paraidžiui, jis apskritai neturi jokios prasmės. Žodis „sūnus“ reiškia žmogų, atsirandantį iš žmonių biologinių santykių. Dievas yra nematerialus. Dievas negali turėti biologinio palikuonio kaip žmogus. Posakis „Dievo Sūnus“ čia vartojamas kaip metafora, kai ko kito simbolis. Prieš prasmingai užduodami klausimą, ar judaizmas ir krikščionybė iš esmės nesutaria, turime išsiaiškinti metaforą. Ir, žinoma, kai kurie jos aiškinimosi būdai tik apsunkina sutarimą.

Mano požiūriu, geriausi fundamentalių judaizmo ir krikščionybės doktrinų interpretavimo būdai padeda suprasti, kad šios dvi tradicijos ne tik nėra nesutaikomos, bet iš tiesų papildo viena kitą. Kodėl šie būdai geriausi? Jie labiausiai priartina gyvas dvasines tiesas, kurias abi tradicijos nori perduoti.

Žydų kaip „tautos“ paradoksas

Judaizmo religijos ir žydų kaip atskiros „tautos“ esmėje slypi paradoksas ir net įtampa. Žydų identiteto paradoksas yra įsipareigojimas, peržengiantis žydų identiteto ribas. Žydai turi būti įsipareigoję ne sau kaip žydams, bet vieninteliam Dievui. Tik šis įsipareigojimas iš pat pradžių išskyrė juos iš kitų: „Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5, mano kursyvas).

Tora. Pixabay.com nuotrauka

Ironija ir paradoksas yra tai, kad pagal žydų religiją žydai yra ypatingi kaip tauta, kuri nesiekia ypatingumo. Žydai atsidavę ne savo ypatingumui, bet Dievui, visų Dievui. Būtent tai padaro juos ypatingus. Kitos tautos yra atsidavusios sau, savo galiai, savo garbei, savo šaunumui. Žydai ypatingi kaip tauta, kuri paveldėjo tiesą, kad Dievas yra Vienas virš visų tautų. Žydai turi būti atsidavę šiam visų Dievui, bet ne judaizmui. Kai žydai tai pamiršta, jie netenka savo išskirtinumo: dėl savo „ypatingumo“ jie praranda tai, kas padaro juos ypatingus.

Išėjimo knygoje Dievas sako izraelitams: „Man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 5–6). Ką reiškia būti „kunigiška karalyste ir šventa tauta“? Kunigai yra žmonių ir Dievo tarpininkai. Šventa tauta gyvena harmonijoje su Dievu. Skirtingai nuo visų kitų tautų, kurios siekia savo galios ir interesų, žydai turi atsiduoti visų Dievui, skelbti visų Dievą ir apreikšti visų Dievą visoms tautoms. Tai judaizmo misija.

Žydų maldaknygėje yra malda Hatzi Kadish: „Tegul Dievo vardas būna išaukštintas ir šventas visame pasaulyje, kurį Jis sukūrė, nes tokia Dievo valia. Tebūnie Dievo aukščiausioji valdžia pripažinta mūsų gyvenime ir viso Izraelio gyvenime.“

Ką tai turėtų reikšti? Ar tai malda už visų tautų atsivertimą į judaizmą? Ar visi žmonės turi laikytis žydų maisto įstatymų, nešioti tefilinus (odines dėžutes su Toros žodžiais ant kaktos ir rankos, – vertėjo pastaba) ir valgyti žuvies kukulius? Ar visi turi tapti žydais, priėmę jų ritualus ir kultūrą?

Tikrai ne. Bet jeigu ne, ši malda gali išsipildyti tik per religinį judėjimą, kuris brangina tai, kas svarbiausia visų Dievui, bet skiriasi nuo žydų kultūros ir religinių judaizmo ritualų. Kokia turėtų būti ši religija? Visų pirma, ji turėtų palikti tautines, ritualines judaizmui būdingas apeigas ir susitelkti į visų Dievo dvasią ir moralę (tai yra į visuotinę svarbą). Paskui, kaip religija atvira visoms pasaulio kultūroms, įtraukianti visas pasaulio kultūras, ji natūraliai integruotų iš nežydiško mentaliteto kylančias tradicijas bei sąvokų formuluotes ir performuotų jas taip, kad jos nukreiptų į Vienintelį Dievą.

Krikščionybė kaip tik turi visa tai. Teisingai suprasta krikščionybė išskleidžia žydišką Dievo supratimą visam likusiam pasauliui. Išvada? Krikščionybė yra būtina judaizmo atšaka dėl prigimtinės judaizmo misijos, nes tai religija, kuri garbina ir apreiškia visam pasauliui visų Dievą.

Iš tiesų, perfrazavę Voltaire‘ą, galime pasakyti: jeigu krikščionybės nebūtų, judaizmas turėtų ją sukurti.

Tačiau atsiminkime: judaizmas sukūrė krikščionybę!

Cathopic.com nuotrauka

Judaizmo ir krikščionybės šerdis

Taigi, krikščionybė visame pasaulyje išplatina Vienintelio Dievo apreiškimą, pradžioje testamentu suteiktą Izraelio tautai. Tai darydama, ji nepakeičia, nepranoksta ir neužgožia judaizmo, bet įvykdo vieną iš svarbių jo misijų. Ir turime nepamiršti, kad bent jau pradžioje būtent žydai vykdė šią misiją. Jėzus buvo žydas. Petras buvo žydas. Paulius buvo žydas.

Krikščionybė yra žydų kilmės. Sakyčiau, kad ir jos esmė yra žydiška. Kitaip ir geriau pasakius, judaizmo ir krikščionybės šerdis – idealiu atveju – yra ta pati.

Kaip suprasti „idealiu atveju“? Religijos, kaip minėjau, yra pirštai, rodantys į mėnulį. Kartais jie rodo efektyviai, tiesiai ir aiškiai, kartais miglotai. Religiniai judėjimai nėra monolitiniai ar įšalę. Jie kinta, auga, keičiasi laikui bėgant, daro klaidų, taiso klaidas ir vėl daro naujų. Tai ne tik mano pastebėjimas, bet ir neatsiejama judaizmo pranašiškos tradicijos samprata. Hebrajų Biblijos pranašai nuolat šaukia žydus grįžti prie geresnio, grynesnio ir teisingesnio jų tradicijos supratimo.

Kai sakau, kad judaizmo ir krikščionybės šerdis – idealiu atveju – yra ta pati, turiu galvoje, kai šios abi religijos rodo į Dievą maksimaliai teisingai, jų esmės susilieja. Nereikia net sakyti (ar reikia?), kad krikščionių antisemitizmas yra Dievo įsakymo „mylėk savo artimą kaip save patį“ laužymas. Krikščionybė kaip istorinė institucija dažnai ir tragiškai nukrypdavo nuo savo idealo. Bet aš tikiu, kad kai šios abi tradicijos atspindi savo idealą, iš esmės jos rodo į tas pačias tiesas. Ir tikiu, kad, pripažindamos tai, jos geriau atspindėtų šias tiesas.

Koks šis idealas? Judaizmo ir krikščionybės šerdyje slypi dvi tarpusavyje susijusios sąvokos: pirmoji teigia, kad mūsų pasaulio įvairovė susieta į harmoningą visumą visa valdančios ir palaikančios vienybės (Dievo), kurio dvasinis matmuo yra meilė, kurios socialinė ir dvasinė išraiška yra kvietimas į meilės ir teisingumo santykius tarp visų žmonių; antroji sako, kad individualūs žmonės pasiekia aukščiausią „Dievo paveikslų“ lygį, pajungdami savo valią, troškimus ir būdą šiai Dievo meilei.

EPA nuotrauka

Štai ką rašo rabinas Abrahamas Isaacas Kookas apie žydų dvasingumą: „Širdis turi būti pilna meilės visiems. Pirmiausia – meilės visai kūrinijai, paskui – meilės visai žmonijai ir tik po to – žydų tautai, meilės, apimančios visas kitas meiles, nes žydų likimas yra tarnauti tobulinant visus dalykus“ (iš The Moral Principles, in Abraham Isaac Kook, Classics of Western Spirituality, 135).

Kristus

Toliau galime aiškintis, kas yra Kristus. Žodis „Kristus“ yra graikiškas hebrajų kalbos žodžio „Mesijas“ vertimas. Krikščioniškas Kristaus suvokimas įtraukia žydų Mesijo sąvoką. Tai idėja apie Dievo atsiųstą didį ir šventą karalių, kuris kažkaip pradės žemėje taikos, meilės ir teisingumo viešpatavimą. Dabar viskas priklauso nuo to, kaip suprantame žodį „kažkaip“. Taikos, meilės ir teisingumo viešpatavimas reikalauja sąmoningo žmonių, kurie gyvens šioje karalystėje, dalyvavimo; jis negali būti įvestas antgamtiška galia, nes tai pamintų pavaldinių orumą ir laisvę. Šis viešpatavimas reikalauja, kad pasikeistų žmonių širdys ir protai. Mesijas negali tiesiog primesti savo valios pasauliui – jis gali tik parodyti kelią ir pakviesti eiti juo.

Pranašo Izaijo knygoje skaitome apie Mesiją:

Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir VIEŠPATIES baimės – jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė. Jisai ne pagal išorę teis, ne pagal nuogirdas spręs. Pagal teisumą teis jis vargšus, nešališkai išspręs krašto vargdienių bylas. Savo burnos rykšte nuplaks žemę, savo lūpų pūstelėjimu atneš mirtį nedorėliui (Iz 1, 1–4).

Mesijas „atneš mirtį nedorėliui“ ne mirtinais ginklais, bet „savo lūpų pūstelėjimu“, tai yra per įtikinėjimą ir atvertimą. Taip jis pradės erą, kurioje žmonės paklus Dievui ne baimės genami, bet džiaugsmingai suprasdami tiesą, nes Dievo įstatymas jau nebus primestas, bet „įrašytas širdyje“.

Štai ką sako pranašas Jeremijas:

Tikėkite manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kada sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais. Ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais tą dieną, kada paėmęs juos už rankos išvedžiau iš Egipto žemės. Nors aš buvau jų Valdovas, o jie sulaužė manąją sandorą, – tai VIEŠPATIES žodis. O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. Ir nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: ‘Pažinkit VIEŠPATĮ!’ Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu (Jer 31, 31–34).

Iš esmės krikščionių Kristaus supratimas pagrįstas šiomis dviem vietomis iš hebrajų Biblijos. Kristus kartu yra didis Karalius, kuris kovoja su nedorybėmis „savo lūpų pūstelėjimu“, kitaip tariant, per aukščiausios tiesos atskleidimą ir Dievo pripildyto žmogaus, turinčio Dievo įstatymą, „įrašytą savo širdyje“, paradigmą. Toks Kristus rodo kelią į Mesijo karalystę; į laikus, kai „visi, maži ir dideli, pažins mane“.

Kartais žydai sako, kad Jėzus negali būti Mesijas, nes Mesijo era dar neatėjo, bet jos atėjimas yra ir turi būti palaipsniui vykstantis procesas, nes tam reikia visos žmonijos (ne tik žydų) širdies ir proto pasikeitimo (metanoia).

Jeigu suprasime, kad Mesijo era yra galutinis Dievo tikslas žmonijai, tuomet pamatysime nuostabią trajektoriją, akivaizdžią kartu paėmus hebrajų ir krikščionių Šventąjį Raštą: Mesijo projektas prasidėjo nuo vieno Dievo pašaukto žmogaus Abraomo, paskui išsirutuliojo ir apėmė visą hebrajų tautą per Apreiškimą ant Sinajaus kalno, dar vėliau vėl išsirutuliojo ir išsiplėtė, šį kartą apimdamas visą žmoniją per Kristų ir krikščionybės judėjimą. Pastarasis nereiškia judaizmo paneigimo ar pranokimo, tai pagrindinės judaizmo misijos tęsimas – misijos, rabino Kooko žodžiais, „tarnauti tobulinant visus dalykus“.

Paskalis Dagnan-Bouveretas, Paskutinė vakarienė, 1896. Wikipedia.org nuotrauka

Žydams turėtų būti gana lengva – bent jau iš principo – pripažinti tai. Žydų garbinamas Dievas per krikščionybę buvo pradėtas garbinti viso pasaulio žmonių ir tautų. Per krikščionybę hebrajų Biblija tapo viena garsiausių visų laikų knygų pasaulyje. Per krikščionybę kiekvienas mokinukas žino Dešimt Dievo Įsakymų, kas yra Mozė, Abraomas, Adomas ir Ieva ir t. t. Kad žmonės turi „mylėti savo artimus kaip save pačius“, „mylėti Dievą visa savo širdimi, protu ir siela“ – šios hebrajų Šventojo Rašto doktrinos tapo visuotinėmis vertybėmis, pakeitė pagonybę per krikščionybę, arba turbūt tiksliau – per judaizmo atžalą ir pratęsimą, vadinamą krikščionybeVisai tai patvirtina žydų teiginį, kad žydų Dievas ir ne tik žydų, bet ir viso pasaulio Dievas. Atsižvelgiant į šį teiginį, ar galėjo būti kitaip? Kas galėtų pagrįstai pareikšti, kad toks Dievas apsiribos santykiais tik su viena tauta? Peršasi ironiška išvada: krikščionybė, teisingai suprasta, nepaprastai sustiprina judaizmą.

Bus daugiau