2020 06 04

Richard Oxenberg

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Apie judaizmo ir krikščionybės abipusį papildomumą (II)

Unsplash.com nuotrauka

II teksto dalis. Pirmoji – čia.

Richardas Oxenbergas yra žydų tautybės filosofijos mokslų daktaras, etikos ir religijos filosofijos dėstytojas. Dėstė filosofiją Bostono universitete, Salem State universitete ir Emersono kolegijoje. Dabar profesoriauja Endikoto kolegijoje, Beverlyje, Masačusetso valstijoje, JAV. Autoriui maloniai leidus, iš anglų kalbos tekstą vertė Jonas Marija Vytautas Jakelis, OFS.

Kristus kaip Dievo Sūnus ir Dievas

Kas nors pasakys, kad krikščionybė pamina pagrindinę judaizmo dogmą, sutapatindama žmogų, Jėzų, su Dievu. Ribotų daiktų arba žmogaus sutapatinimas su Dievu yra stabmeldystė. Tai didžiulė nuodėmė judaizme, todėl čia tikrai iškyla neišsprendžiamas konfliktas.

Taip ir ne. Dabar turime sugrįžti prie jau minėtos religinės kalbos. Dievas yra slėpinys, kurio neįmanoma tiksliai išreikšti kalba. Dao De Jing (kinų šventraštis apie gyvenimą ir dorybę) prasideda teiginiu: „Dao, pavadintas Dao, yra ne Dao.“ Tai reiškia, kad bet kokia žodinė aukščiausios tiesos išraiška bus neteisinga dėl žmogaus kalbos ir pažinimo ribotumo. Žmonių kalbėjimo apie dievystę būdai yra kultūriškai saviti ir laikui bėgant vystosi. Jie visi netobuli. Manau, kad jeigu ankstyvasis „Jėzaus judėjimas“ būtų apsiribojęs judaizmu, jis nebūtų turėjęs tikros Jėzaus dievystės sąvokos. Kad ir kaip bebūtų, mintis, jog žemėje gali būti dievų sūnų ir dukterų, buvo plačiai paplitusi pagonių pasaulyje, kuriame plito judaizmas, vadinamas krikščionybe. Krikščionybės judėjimas nepritaikė šios pagoniškos sąvokos Mesijo sampratai, bet transformavo šią pagonišką sąvoką, papildydamas ją Mesijo idėja. Pagal krikščionybės galutinai priimtą formuluotę, Jėzus yra ne tik dievybė. Jis nepanašus į pagonių dievus ar pusdievius. Jis visiškai žmogus ir visiškai Dievas. Jis yra visiškai abu.

Ši idėja neturi precedento nei pagonybėje, nei judaizme. Ji atrodo arba gali pasirodyti neįmanomai paradoksali. Ir, žinoma, tai žodinė formuluotė – kuri negali teisingai išreikšti tiesos apie Dievą, o šiuo atveju – apie idealų santykį tarp Dievo ir žmonijos. Ji reikalauja paaiškinimų ir gali būti aiškinama daugybe būdų. Mano požiūriu, geriausia interpretacija, labiausiai atitinkanti judaizmo ir krikščionybės tiesas, sako, kad Kristus, kaip tikras žmogus ir tikras Dievas, apreiškia gilaus intymumo tarp Dievo ir žmogaus galimybę, kai Dievo realumas, Dievo Dvasia (Šventoji Dvasia), apsigyvena žmogaus širdyje – ši Dievo ir žmogaus partnerystė, apreikšta Jėzuje kaip Kristuje, yra žmogaus galimybių kulminacija; tai žmogus iki galo tapęs „Dievo paveikslu“.

Wikipedia.org nuotrauka

Vėl pacituosiu rabiną Kooką: „Aukščiausioji iš visų meilių yra Dievo meilė, tai pati brandžiausia meilė. Ši meilė neturi jokių savanaudiškų tikslų; kai ji pripildo žmogaus širdį, žmogus patiria didžiausią laimę.“ Kristus yra žmogaus, kurio širdis prisotinta Dievo meilės, apreiškimas ne tik meilės Dievui, bet meilės, kuri yra Dievas. Būtent tai (ne tiesiog paklusnumas Dievo įstatymui) yra galutinis religinės praktikos tikslas. Todėl Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Tai reiškia – tai būtina suprasti – kad Jėzus (kaip Kristus) parodė, kokie žmonės turi tapti, kad realizuotų savo kaip „dievo paveikslų“ potencialą. Taip suprastas Jėzus nėra metafiziškai unikalus. Jis apreiškia galimybę, atvirą mums visiems. Katalikų teologas Karlas Rahneris praplečia šį aiškinimą: „Šis susivienijimas [Dievo ir Žmogaus Jėzaus] išsiskiria ne tik mums pasiūlyta malone, bet ir faktu, kad Jėzus yra atnaša už mus, o mes esame ne atnaša, bet Dievo atnašos gavėjai“ (Foundations of Christian Faith, 202).

Šis aiškinimas išsprendžia stabmeldystės problemą. Iš esmės turime dvi problemas dėl stabmeldystės: pirmoji yra tai, kad ribotos būtybės sutapatinimas su Dievu atima iš Dievo transcendenciją. Dievas negali būti vienybė, susiejanti ir palaikanti pasaulio įvairovę, jeigu Jis yra ribotas elementas pasaulyje. Taip iškyla stabmeldystės problema, nes tai sumenkina Dievą iki ribotos būtybės. Antroji problema yra priešinga. Stabmeldystė iškelia ribotą būtybę iki Dievo statuso, o tai suteikia jai pernelyg didelę ir nepriimtiną valdžią. Tai gali nuvesti į tironiją, fanatizmą ar tiesiog prietaringumą. Tačiau krikščionybės dogma apie Dievo įsikūnijimą – teisingai suprasta – nesukelia minėtų problemų. Krikščionybės dogma nesumenkina Dievo iki riboto Jėzaus. Dievas Tėvas išlieka transcendentinis, kaip vienybė, susiejanti ir palaikanti laikino pasaulio įvairovę. Tai pat ir ribotam Jėzui – teisingai suprantant – nesuteikia tironiškos valdžios.

Jėzus prisistatė kaip permatomas, per Jį matome Tėvą. Jis sako: „Kas mane tiki, tiki ne mane, bet tą, kuris mane siuntė. Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė“ (Jn 12, 44–45, – mano kursyvas).

Savo laikiname gyvenime Jėzus pavaizduotas silpnas, neturtingas ir galiausiai nugalėtas tironiškų pasaulio galių. Jo valdžia ta, kad per save jis rodo į visų Dievą. „Mano karalystė, – sako jis Poncijui Pilotui, – ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36). Todėl teisingai suprasta ši krikščionių dogma nėra stabmeldystė. Bet kur garantija, kad ši dogma bus teisingai suprasta? Kaip tik čia judaizmas gali pasiūlyti kai ką labai vertingo krikščionybei. Žydų tradicija grumtis ir ginčytis su šventu tekstu, ginčijimasis su Dievu – kai Abraomas derėjosi dėl Sodomos ir Gomoros (Pr 18, 16–33), o Mozė maldavo už Izraelio vaikus ant Sinajaus kalno (Sk 13, 11–20) – parodo žydų supratimą, kad teisėta Dievo valdžia – Dievo meilė ir teisingumas, bet ne Dievo galybė.

„Mozė ir degantis krūmas“, III a. piešinys (fragmentas), Dura-Europos sinagoga, Sirija. Wikipedia.org nuotrauka

Šiuo požiūriu teisingumas ir meilė yra šventumo viršūnės vertybės, dėl kurių galima – ir net privaloma – patraukti Dievą atsakomybėn, jei pasirodytų, kad Jis nukrypo nuo šių vertybių. Šis žydiškas Dievo moralinio matmens pabrėžimas yra ir Jėzaus mokymo esmė. Šiuo atžvilgiu Jėzus yra tobuliausias žydas; jo mokymas stulbinamai išreiškia ir pratęsia žydų pranašų tradiciją.

Jeigu žydai nebūtų nusišalinę nuo krikščionybės judėjimo, kuris kilo iš jų pačių, jie būtų galėję suvaidinti svarbiausią vaidmenį išryškinant Dievo moralinį matmenį. Manau, kad jie dar gali suvaidinti šį vaidmenį; kad barjerų tarp krikščionybės ir judaizmo griuvimas prisidėtų prie šių abiejų religijų išgydymo ir atgaivinimo.

Krikščionių antisemitizmas ir žydų identiteto problema

Viena iš didžiausių žydų baimių krikščionybės atžvilgiu yra tai, kad patraukę barjerus, pastatytus prieš krikščionybės religiją ir dogmas, jie bus krikščionybės užgožti ir asimiliuosis su ja. Galiausiai nebeliks judaizmo ir žydų. Tai dar viena krikščionybės ir judaizmo santykių ironija, nes kaip tik žydų ir krikščionių religinių dogmų artimumas gąsdina žydus. Kaip jie skirsis šiame artimume? Jeigu jie nebesiskirs nuo kitų tautų, kuo jie taps? Ar ši didinga ir kilni tauta, tiek daug davusi pasauliui ir išgyvenusi tiek daug tragedijų, išnyks (T. S. Ellioto žodžiais tariant) „ne trenksmu, bet verkšlenimu“? Ar jie tiesiog palaipsniui ištirps krikščioniškame pasaulyje?

Mano atsakymas: tikrai ne. Faktas, kad dauguma airių ir italų yra katalikai, jie nepavertė airių italais arba italų airiais. Žydų tauta turi nacionalinį, etninį, kultūrinį ir religinį identitetą ir paveldą su savita istorija, šventėmis, kultūros išraiška, kalbomis, padavimais, dainomis ir t. t. Žydų religija, kuri, žinoma, yra šio paveldo dalis, tik sustiprėtų (ne susilpnėtų), jeigu žydai pripažintų ir patvirtintų savo ypatingą indėlį ir ryšį su krikščionių ir pagonių pasaulio religingumu. Nėra jokios priežasties šiame pasaulyje (ir niekur kitur), dėl kurios žydai turėtų prarasti savo tautinio savitumo jausmą arba liautis garbinę Vieną Dievą jiems charakteringu būdu per halachos (613 Talmudo įsakymų) laikymąsi, žydų švenčių šventimą, Toros ir Talmudo studijavimą, žydų maldų kalbėjimą ir t. t. Tačiau judaizmas praturtėtų pripažindamas savo ryšį su krikščionybe, kaip su religiniu judėjimu, per kurį „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo“ Dievas tapo žinomas visam pasauliui. Vėl ironiška tai, kad šis pripažinimas sustiprintų judaizmo svarbą. Krikščionybė (ironiška!) yra vienintelis ir didžiausias „įrodymas“, kad Dievo apsireiškimas žydams ant Sinajaus kalno turi pasaulinę svarbą ir prasmę.

Duccio, „Jėzus atsisveikina su apaštalais“, 1308–1311. Wikipedia.org nuotrauka

Žydams, be abejo, sunku tai suprasti dėl ilgos ir tragiškos krikščionių antisemitizmo istorijos, kai krikščionys siekė sunaikinti žydus ir judaizmą „Kristaus vardu“. Tai atspindi, kaip tragiškai ir siaubingai krikščionys nesuprato Kristaus žinios. Žydų atsakymas į tai buvo visur įsitvirtinęs gynybinis uždarumas. Dėl to žydų negalima kaltinti. Kai jie buvo priversti rinktis tarp pavergiančios krikščionybės versijos ir savo turtingo paveldo, jie teisingai pasirinko pastarąjį. Tačiau šis uždarumas nesiderina su pasauline vizija judaizmo šerdyje ir todėl iškreipia jį. Žydai turi skelbti fundamentalią žmonijos vienybę, bet ne narciziškai arba besisaugodami užsidaryti savo rate.

Dabar daug, jeigu ne dauguma, krikščionių suprato pakeitimo doktrinos klaidingumą. Dievo Vienumas reikalauja ne religinio vienodumo ar religinės hegemonijos, bet religinės įtraukties. Dievo Vienumas perpranta ir apima turtingą žmonių ir tautų įvairovę, bet nenaikina jos.

Svarbiausia abiejų, žydų ir krikščionių, religijų žinia sako, kad žydai ir krikščionys (ir visi kiti žmonės) turi gyventi solidariai kaip vieno Dievo vaikai. Atėjo laikas atsikratyti dirbtinio ir destruktyvaus žydų ir krikščionių susvetimėjimo ir abiem pusėms pripažinti savo kaip to paties Dievo – Abraomo, Izaoko, Jokūbo ir Jėzaus Dievo – garbintojų giminystę.