Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 07

Ina Ėmužienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Apie karą ir priverstinę emigraciją: pakilo lietuviai, pakils ir ukrainiečiai

Telesforas Valius, „Pabėgėliai“ (XX a. vid., estampas). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Lietuvai priimant ukrainiečius karo pabėgėlius tampa svarbu prisiminti ir reflektuoti mūsų pačių istorines patirtis. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, kai didelei daliai lietuvių taip pat teko trauktis iš savo šalies, praėjo jau daugiau nei septyniasdešimt metų, tačiau muziejininkus neseniai pasiekusi istorinė medžiaga atvėrė naujų galimybių šios srities tyrimams.

Kur lietuviai traukėsi Antrojo pasaulinio karo metais ir kokiomis sąlygomis jiems teko gyventi? Kaip atrodė jų kasdienybė? Kokių paralelių ir skirtumų galima įžvelgti su šiandienine ukrainiečių padėtimi? Atsakymus į šiuos klausimus rasite ir vienos šeimos pasitraukimo istoriją išgirsite Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikių dr. INOS ĖMUŽIENĖS ir IRENOS MIKULIČIENĖS bei dr. RAMŪNO KONDRATO pokalbyje.

Kiekvienas karas sukelia pabėgėlių bangą. Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai taip pat išgyveno šią dalią ir pirma jų stotele tapo perkeltųjų asmenų stovyklos (kitaip žinomos kaip DP). Kas jos yra ir kaip lietuviai ten atsidurdavo?

Irena Mikuličienė: Nuo Antrojo pasaulinio karo bėgantys lietuviai susitelkė keletoje Europos šalių, tačiau gausiausiai – Vokietijoje. Ji buvo padalinta į sąjungininkų administruojamas zonas, kuriose veikė vadinamosios perkeltųjų asmenų stovyklos saugiai į savo šalis grįžti negalintiems žmonėms.

Dalis jų gyveno nebenaudojamose koncentracijos stovyklose, barakuose, tvartuose, arklidėse, mokyklose, buvusiose vokiečių kariuomenės kareivinėse. Skirtingose zonose sąlygos skyrėsi, kai kur buvo atšiauresnės, maistas blogesnis. Yra žinoma, kad geriausios sąlygos buvo Prancūzų zonoje, čia dauguma pabėgėlių gyveno privačiuose būstuose.

Pabėgėlius išlaikė tarptautinės organizacijos ir sąjungininkų valstybės, jos suteikdavo maistą, pastogę, kartais galimybę užsidirbti. Ten, kur gyveno daugiau lietuvių, būdavo suformuojama bendruomenė, įsteigiami komitetai, įkuriamos savos mokyklos ir darželiai.

Pokalbis apie karą ir priverstinę emigraciją. Silvestro Samsono / LNM nuotrauka

Sąlygos sunkios, tačiau Jūsų pavyzdžiai rodo, kad tai nebuvo tik išgyvenimas, gyvenimas tęsėsi, buvo bandoma įsitvirtinti? Kaip atrodė kasdienis gyvenimas?

I. Mikuličienė: Lietuviai kaip nedaugelis sugebėjo taip įsikurti ir įsitvirtinti, kad bemat pagarsėjo tvarkingumu ir darbštumu, aktyvumu stebino švietimo, mokslo ir kultūros srityse – stovyklose kūrėsi naujos organizacijos arba atsikūrė anksčiau veikusios Lietuvoje, veikė ansambliai, kartu su latviais ir estais Hamburge įkurtas Baltijos universitetas, vėliau veikęs Pineberge, egzistavo meno mokykla ir atskiros menininkų studijos, netgi veikė leidyklos, buvo leidžiami meno albumai, grožinė literatūra, periodinė spauda. Ir visa tai pasiekta vos per ketverius metus, taigi lietuviai pabėgėliai tikrai nepasimetė, o gyvenimas tęsėsi.

Ramūnai, Jūsų tėvai 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. Pasidalinkite savo šeimos pabėgimo ir migracijos istorija.

Ramūnas Kondratas: Mūsų šeimos istorija labai gražiai įsipiešia į Irenos nupasakotą kontekstą. Pirmąją Sovietų Sąjungos okupaciją pergyvenę tėvai žinojo, ko tikėtis, todėl artėjant antrajai nusprendė pasitraukti. Pirmiausia atvyko į Austriją, kur išbuvo nepilnus metus. Raudonajai armijai įžengus į Austriją, traukėsi toliau į pietų Vokietiją, Prancūzų zoną, kur sąlygos buvo geros – stovykloje gyventi neteko, gyvenome pas ūkininką. Tėvas įsidarbino Tarptautinėje pabėgėlių organizacijoje (IRO), vėliau tapusioje Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos dalimi.

Pasklidus kalboms apie jos uždarymą reikėjo spręsti dėl tolesnio kelio – Amerikos, Australijos, Kanados. Prieš 1948 metus patekti į Ameriką buvo sunku, reikėjo turėti giminių, kurie galėtų „iškviesti“. Kartu su tėvais pasitraukė ir vyresnio amžiaus mamos tėvai, todėl į Kanadą patekti buvo taip pat sunku – ši šalis norėjo jaunų vyrų, kurie galėtų dirbti kasyklose ar kirsti mišką. Mums jau ruošiantis į Australiją, Amerikoje buvo išleistas perkeltųjų asmenų aktas, kuriuo remdamasis galėjai rasti rėmėją, kuris turėjo užtikrinti darbą ir vietą gyventi atvykusiems. Tuomet atsirado galimybė patekti į šią šalį. Mums pavyko tą padaryti, atvykome į Niujorką ir pradėjome gyvenimą Amerikoje.

Pabėgėlių stovyklose taip pat veikė Baltų darbo ir sargybos kuopos. Kokia buvo jų paskirtis?

I. Mikuličienė: Šios kuopos veikė kaip sukarinta organizacija, jos buvo kuriamos iš pabėgėlių ir atskaitingos JAV, Didžiosios Britanijos karinei vadovybei. Darbas jose buvo gerai apmokamas ir suteikė šiokių tokių privilegijų, todėl norinčiųjų jose tarnauti netrūko, buvo vykdoma rimta atranka.

Kuopų tikslas buvo padėti atstatyti sugriautą Vokietijos infrastruktūrą ir užtikrinti tvarką stovyklose – kartu statyti barakus, tiesti kelius, vykdyti logistines operacijas. Ypatinga jų svarba atsiskleidė 1948–1949 metais per sovietų vykdytą Berlyno blokadą, kada Vakarų Berlynas buvo aprūpinamas tik oro keliu – vadinamuoju Berlyno oro tiltu. Lėktuvai leisdavosi ir kildavo beveik be pertraukos, reikėjo juos kuo greičiau iškrauti ir pakrauti. Lietuvių darbo kuopos buvo vienos iš greičiausių, sugebėdavo tą padaryti vos per 9 minutes.

Mažiau žinomas faktas, kad šioms kuopoms priklausę lietuviai saugojo nacių karo nusikaltėlius Tarptautinio tribunolo Niurnberge metu. Lietuvių kuopos buvo pagarsėjusios savo darbštumu ir pareigingumu, o tokia atsakomybė tik įrodė itin didelį sąjungininkų pasitikėjimą lietuviais.

Muziejininkus neseniai pasiekusi istorinė medžiaga atvėrė naujų galimybių priversinės emigracijos tyrimams. Silvestro Samsono / LNM nuotrauka

Prieš kelerius metus Henry Gaidis Lietuvai padovanojo išskirtinio dydžio kolekciją, kuri atvėrė galimybes ir naujiems priverstinės emigracijos tyrimams. Dabar šios istorijos turi ir labai konkrečius jas liudijančius objektus – uniforminį švarką, marškinius, apdovanojimus už garbingą darbą, tačiau atradome ir unikalių rašytinių dokumentų. Papasakokite apie juos.

I. Mikuličienė: Nudžiugino rasti 1941 metų laikotarpio dokumentai, kurių tikrai nėra daug išlikę. Įdomus eksponatas susijęs su prezidento Antano Smetonos atvykimu į Jungtines Amerikos Valstijas. Tai jo Ekscelencijos priėmimo Niujorke dalyvių nuotrauka ir šia proga surengto banketo meniu su jame dalyvavusių svečių parašais. Muziejuje neturėjome ir pokalbio metu pono Ramūno paminėto iškvietimo į Jungtines Amerikos Valstijas dokumento, vadinamojo afidevito (angl. Affidavit of Support). Juo Amerikoje jau seniau apsigyvenęs ir ekonomiškai įsitvirtinęs asmuo laiduodavo, kad valstybei nereikės duoti pašalpos, atvykusiajam bus suteikta gyvenamoji vieta ir darbas. Dabar su kolekcija atkeliavo 1941 metais jūrų karininkui Vytautui Kuizinui suteiktas toks dokumentas.

Apskritai, muziejui labai trūko medžiagos iš minėtų darbo ir sargybos kuopų veiklos Vokietijoje. H. Gaidžio dovanotoje kolekcijoje radome sargybos kuopos kapeliono dokumentus: pasą, įvairius pažymėjimus, leidimą įeiti į Niurnbergo karinės sargybos štabą, taip pat kitų kuopų narių dokumentus, susijusius su vairuotojo, policininko mokymais, pažymą, išduotą asmeniui pasitraukiant iš darbo tarnybos. Šie dokumentai vėliau buvo būtini emigruojant. Be jau minėto afidevito, vykstant į Ameriką taip pat būdavo reikalaujama turėti ir sveikatos apžiūros, vakcinacijos dokumentus, plaučių nuotraukas.

Džiaugiuosi, kad jau kitais metais muziejus išleis nemažos apimties leidinį apie lietuvių išeiviją su šia ir visa kita istorine medžiaga.

Naujas eksponatas. Antano Smetonos priėmimui JAV rengto banketo meniu su svečių parašais. Silvestro Samsono / LNM nuotrauka

Skelbiama, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 55 tūkstančius ukrainiečių. Labai panašus skaičius lietuvių atsidūrė pabėgėlių stovyklose Antrojo pasaulinio karo metais. Kokias dar paraleles įžvelgiate?

I. Mikuličienė: Istorija dažnai kartojasi. Svarbu matyti istorinę praeitį ir surasti sąsajų su šiandienine ukrainiečių padėtimi, atsiminti, kad ir lietuviai Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti savo šalį, daugumą jų priglobė Vokietija, o vėliau jų keliai nuvedė ir į Ameriką, Australiją, Kanadą ar kitus kraštus.

Skirtumas tas, kad ukrainiečiai dabar atkeliauja ne į sugriautą šalį, o į sąlyginai turtingus kraštus, kurie gali jiems nedelsiant padėti. Lietuviai bėgo į visiškai sugriautą kraštą ir nesitikėjo nieko, bet sugebėjo pakilti, įsikurti, netgi padaryti atradimų ir neprapuolė. Todėl manau, kad ir dabartiniai pabėgėliai turi vilties, ir mes jiems padėsime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.