2020 11 18

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Apie karantiną nuo Dievo ir su Dievu

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF. Kosto Kajėno/Bernardinai.lt nuotrauka

Dabar, pastebėjau, visi rūpinasi tik išorine dezinfekcija, o vidų pamiršta – stresuoja, bėga, verčiasi… Lyg Dievas irgi būtų karantine – tipo, neturi laiko būti su mumis.

Ši vienos merginos pastaba svari. Aš pastebėjau ir kitą dalyką, kitą pusę – regis, daugėja žmonių, kuriems reikia Dievo. Ir būtent tokių, kuriems Jo gal lig šiol reikėdavo rečiau. Ir nors dėl karantino žmonių bažnyčiose mažiau, tenka pastebėti, kad jų vis tiek nepaprastai daug (visais įmanomais kanalais) – ir labai alkanų Dievo tikrovės. Tokių, kuriems baimės ir grėsmės akivaizdoje nebeliko kur eiti kaip tik pas Dievą, kuriems reikia Dievo paguodos, Jo artumo, Jo Žodžio – ir pagalbos, kaip iš pavojaus akivaizdos eiti į Dievo Akivaizdą.

Su jaunimu pasitarėme, kad būtų tikslinga siekti šį laiką išnaudoti ne minčių ir jausmų slopinimui tuščiu naršymu telefone ir panašiai, o maldai ir kokybiškiems turiniams. Siekti būti šiame laike taip kokybiškai kaip galime – ne neigti tikrovę, ignoruoti, jai priešintis, bet ją priimti ir sąmoningai pasirinkti, kaip į ją reaguoti. Nors tikrai neramina tai, kad kai kiekvieną kartą susijungus į mokymą, klausiu, kas dabar yra saviizoliacijoje – rankų pakyla vis daugiau.

Bet tie keliasdešimt žmonių ekrane man labai nedviprasmiškai primena, kad Dievui – ne karantinas, ne saviizoliacija, Jis socialinio kontakto neapribojo dviejų šeimų ūkiais. Jie visi, tie ekrane, Jo alkani – ir esantys  saviizoliacijoje, ir su nerimu laukiantys artimųjų testų rezultatų, ir bandantys esamomis sąlygomis kokybiškai studijuoti, ir  nežinantys kuo užsiimti pasikeitus aplinkybėms, ir patiriantys panikos priepuolius – ir visi kiti.

Dėl karantino Dievas nesiliovė mūsų mylėjęs, ieškojęs ir su mumis buvęs. Mes ribojame susitikimus, kontaktus, įprastą veiklą – o ar Dievas patenka į tą ribojimą? Man mergina į klausimą apie santykį su Dievu sakė: „Aš turbūt išvijusi Dievą“ – dar iki karantino Jis pateko į raudonąją zoną.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet ar tikrai mums paskelbtas karantinas nuo Dievo, nuo Jo meilės? Net jeigu nešvenčiame šv. Mišių taip, kaip esame įpratę, nesusitinkame patogiausiais būdais su savo bendruomenėmis, negalime melstis įprastais būdais? Juk Jo meilei nėra ribojimų, nėra nepraeinamų sienų. Mergina pasakojo, kaip bendrabučio kambaryje žiūrėdama Mišių transliaciją visiškai natūraliai pasisuko į kambariokę, ir tik tada suprato, kad tuoj jai palinkės ramybės – nes labai norėjo, nes to neapribojo nei atstumas, nei negalėjimas būti Bažnyčioje, nei faktas, kad kambariokė tuo metu feisbuke naršo…

Dievas neatsitolino nuo mūsų. Nei nuo sergančių, nei nuo bijančių, nei nuo abejojančių, nei nuo trečią kartą esančių saviizoliacijoje. Jis ištikimas ir nevengia su mumis kontakto. Karantinas yra ne nuo Dievo. Jis gali būti be Dievo, bet gali būti ir su Dievu. Nes Dievo ištikimybė gaivina viltį. Kaip kai kurie broliai sako – ačiū Dievui, kad yra Dievas, nes jei ne Dievas – tai neduok Dieve…