2020 12 02

Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Apie karantininę kantrybę

Juozapa Živilė Mieliauskaitė, SF. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Besitęsiančioje karantino kasdienybėje labai svarbia savybe tampa kantrybė. Kantrybė išlaukti ir išbūti nepatogumus, ištoleruoti nerimą ir nežinią, išgyventi nuovargį. Pirmojo karantino etapo metu socialiniuose tinkluose buvo juntamas tam tikras susijaudinimas dėl nuotykio aspekto, naujumo, netikėtumo, iššūkio – dėl galimybės jį įveikti ir spręsti, naujų išgyvenimo strategijų kūrimo. Besitęsiančio karantino būtinybės akivaizdoje pastebimas nebe susijaudinimas, o greičiau nuovargis dėl nežinios ir bejėgiškumo ką nors pakeisti.

Kantrybės reikia daug kur: nuosekliai mokytis ar studijuoti nuotoliniu būdu, ne paviršutiškai dirbti iš namų, pakęsti pasikeitusios buities nepatogumus, įprasto laisvalaikio ir pramogų trūkumą – ir daugybėje kitų kasdienių smulkmenų. Kantrybės reikia nepaliauti siekti savo tikslų, nors jie nukeliami neribotam laikui arba įgyja kitas išraiškas. Kantrybės reikia kasdieniam artimųjų mylėjimui, kai jiems stinga kantrybės – kai tampa irzlūs, nepatenkinti, įsibaiminę. Kantrybės reikia su savimi pačiais – pakęsti savo trapumą ir mažumą, nenusivilti ir likti ištikimiems apsisprendimams.

Kartais žmonės įvardija, kad sunku būti kantriam, reikia mokytis kantrybės. Dabartinės kasdienybės situacijos yra proga tą daryti. Norisi mokytis ir daryti didelius dalykus, svarbius, bet galime lygiagrečiai mokytis ir mažų, bet ne mažiau reikšmingų dalykų. Jėzus sako savo mokiniams „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29). Šitų dalykų reikia pirmiau mokytis nei būti garsiems, reikšmingiems, svarbiems.

Reikia mokytis romiai išbūti kasdienius nepatogumus, ir išlikti ramiems akivaizdoje dalykų, kurių negalime pakeisti. Juk gali būti sunku nepasinerti į kraštutinumus: ir produktyviai dirbti, ir nepersidirbti, ir nepervargti nuo nieko neveikimo, ir palaikyti staiga nuotoliniais tapusius santykius, ir išmintingai išlaikyti atstumą su nuolat esančiais šalia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Prieš savo mirtį Jėzus sako mokiniams: „Aš palieku Jums ramybę, duodu Jums savo ramybę, ne taip aš ją duodu kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). Tai Dievo ramybė, tokia ramybė yra Dievo dovana, malonė – tai saugumas Dieve. Mokiniai buvo persekiojami iš karto po Jėzaus mirties, dalis jų tapo kankiniais. Savo ruožtu mes patiriame įvairių sunkumų ir grėsmių – tikėjimas Dievu nuo to neapsaugo. Bet Dievo dovanojama ramybė yra giluminė, kylanti iš esminės asmeninės patirties, kad esu Dievo mylimas, Dievui brangus – ir saugus Jame. Tokios ramybės mes linkime vieni kitiems Mišių metu. Tokia ramybe dalijamės vieni su kitais per pandemiją – kantriai būdami kasdienybės tikrovę ir remdamiesi viltimi.

Tokia viltis kyla iš Dievo – iš tikrumo, kad Jis yra kartu visuose sunkumuose, baimėse, grėsmėse, kad yra ištikimas savo pažadams, niekada nuo mūsų neatsitraukia. Kad galime būti ramūs Jame ir iš Jo mokytis kantrybės – nes Jis su mumis labai kantrus.