Apie karybą ir lietuviškas jos patirtis: nuo Chodkevičiaus iki tarpukario ir Afganistano

Jono Karolio Chodkevičiaus portretas, po kuriuo esančiame lange matomas 1621 m. Chotino mūšio vaizdo fragmentas (1780 m.). Varšuvoje išleistos Ignaco Krasickio (1735–1801) herojinės poemos „Chotino karas“ priešlapis (Ignacy Krasicki, „Woyna Chocimska“, Varšuva, 1780 m.). VU bibliotekos nuotrauka

Istorijos fakulteto dėstytojas dr. KĘSTUTIS KILINSKAS – karo istorikas, dalyvavęs karinėse misijose Afganistane, Irake. Jis dėsto keletą kursų, susijusių su karybos istorija, veda Šiuolaikinių karinių konfliktų istorinės analizės seminarą. Mokslinių interesų sritis – karo poveikis politiniams, ekonominiams bei socialiniams veiksniams XX a., karo patirtis ir atminimo kultūra.

Dr. K. Kilinskas dalyvavo kuriant aštuonių serijų filmą apie žymųjį Lietuvos karvedį Joną Karolį Chodkevičių, pristatė ir bibliotekos Baltojoje salėje veikiančią parodą, kurioje eksponuojamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono, Vilniaus universiteto auklėtinio asmeninės bibliotekos knygos, kiti reikšmingi su J. K. Chodkevičiaus kilme ir karinėmis pergalėmis susiję spausdinti ir rankraštiniai dokumentai.

Kalbiname istoriką norėdami daugiau sužinoti apie jo tyrinėjamą karo istoriją ir žymiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus karinių pergalių reikšmę.

Jūsų tyrimų, disertacijos sritis – XX a. karo istorija. Kaip pasukote prie Chodkevičiaus?

Labai netikėtai. Bakalauro studijų studentams dėstau klasikinį karybos istorijos modulį. Jame apžvelgiame karybos raidą nuo antikos iki šių laikų. Tame modulyje yra ir LDK, ir viduramžių karybos dalis, kartu aptariama ir karinė revoliucija, apibrėžianti pokyčius XVI–XVII a. Europos karyboje. Kai Jono Karolio Chodkevičiaus fondo pirmininkas E. Jakilaitis ir kolegos, visų pirma prof. Alfredas Bumblauskas, man pasiūlė dalyvauti tokiame projekte, atsirado proga plačiau padirbėti prie šios temos. Anksčiau Jonas Karolis Chodkevičius nebuvo mano mokslinių interesų srityje. Tai man buvo nemažas iššūkis.

Ką naujo atradote, sužinojote filmo kūrimo metu? Kas buvo įdomiausia, sudėtingiausia?

Kadangi buvo mintis į Joną Karolį Chodkevičių pažvelgti platesniame kontekste, ne izoliuotai, o iš Osmanų imperijos, Švedijos, Rusijos kariuomenių perspektyvos, tai ir įstrigo tas pažintinis momentas. Pavyko visa tai palyginti ne tik skaitant tekstus, bet ir matant įtvirtinimus, ginklus, net mūšio laukus, nors ir pasikeitusius.

Mes pernelyg mažai žinome apie Jono Karolio Chodkevičiaus kautynes tiek mokslo, tiek atminties požiūriu. Tai nemenkas iššūkis, nes dauguma tyrimų buvo apie jį ne tiek kaip apie karvedį, o kaip apie asmenybę.

Man pačiam buvo labai įdomu, kodėl jis dalyvavo jūrų mūšyje Salasgryvoje ir ryžosi ten kautis. Manau, kad platesnė Chodkevičiaus biografijos analizė į tai atsako, nes jis buvo susipažinęs su kautynių jūrose patirtimi mokydamasis Maltos riterių ordine.

Visa tai pamačius filmavimo metu labai sužadino vaizduotę ir padėjo geriau suvokti LDK karybą platesniame kontekste.

Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Kęstutis Kilinskas. VU archyvo nuotrauka

Ko galima rasti mūsų bibliotekos archyvuose ir Chodkevičiaus turėtose knygose apie karo meną?

Esu gerokai nustebęs, koks turtingas Vilniaus universiteto bibliotekoje esantis renesansinės karybos knygų palikimas. Tai visų pirma Roberto Valturio veikalas „Apie karybą“ – klasikinis XV a. pabaigoje parašytas veikalas, kurį galima rasti daugelyje Vakarų Europos bibliotekų, privačių bibliotekų. Jame pateikti visi renesansinei karybai būdingi atributai: geometrija, fortifikacija, tiltų statyba, kelių tiesimas etc. Pas mus esantis egzempliorius – asmeninės Chodkevičiaus bibliotekos knyga, jo palikimas. Mokėdamas lotyniškai jis studijavo tas knygas, pritaikė žinias praktikoje.

Kaip manote, ar karo mene ir technikoje Lietuva buvo sėkminga valstybė? Kas lėmė pažangą? Ko iš Chodkevičiaus galėtume pasimokyti šiandien?

Manau, kad Lietuva nebuvo ir nėra progresyvi šalis karo technikos raidoje. Chodkevičius taip pat nebuvo progresyvus, jam tokiam būti neleido nei valstybės santvarka, nei ekonominis pajėgumas. Jis labiau išsiskiria tuo, kad tam tikras idėjas bandė įpinti į savo karybą, ribotomis išgalėmis bandė įgyvendinti teorines ir technines idėjas. LDK kontekste jis su šiomis idėjomis išsiskiria, suspindi savo laimėjimais.

Chodkevičius mus verčia apie karą mąstyti strateginėmis kategorijomis. Jis susidūrė su trimis galybėmis – Rusija, Švedija, Osmanų imperija – su jų kariavimo tradicija, turėdamas mažą kariuomenę ir menkus karinius pajėgumus. Tai ir yra Chodkevičiaus fenomenas, jis sugebėjo tai padaryti. Susideda talentas, žinios, faktas, kad oponentai jo nesugebėjo įvertinti.

Jo laimėti mūšiai, išsilavinimas karinėje srityje, gebėjimas būti geru improvizatoriumi, patyrusiu strategu yra labai svarbūs ir šiandienei Lietuvos karinei minčiai.

Kokios Afganistano karo pamokos? Jums teko ten tarnauti kaip kariui. Buvote ir misijose Irake, Mesopotamijoje. Kodėl amerikiečiams misija padėti sukurti Afganistano valstybę nepavyko?

Į tai žiūriu ne kaip į karinį konfliktą, o kaip į pastangą modernizuoti Afganistaną. O to padaryti niekam nepavyko. Bandė tiek išorinės, tiek vidinės jėgos, bet niekam nepavyko pasiekti rimtesnį progresą: turiu omenyje dar XIX a. anglų pastangas nukariauti Afganistaną. Kai archajišką gyvenimo būdą gyvenančią valstybę bandoma per prievartą modernizuoti, natūralu, kad tos pastangos būna nesėkmingos. Sovietinė modernizacija taip pat nepavyko. Esmė, matyt, ta, kad tos visuomenės gyvenimo sankloda nepriėmė Vakarų idėjų.

Tai kaip ten nutiko 1940-aisiais? Ar Lietuva galėjo pasipriešinti?

Manau, istorikai jau yra atsakę į šį klausimą. Potencialas pasipriešinti buvo pakankamas, bet viską lėmė politinis sprendimas. Kalbant apie viešąją nuomonę, visuomenė dar gana romantizuotai žiūri į Smetonos Lietuvą ir į jos kariuomenę. Manau, kad tyrimai gali padaryti tą žvilgsnį realesnį, žemiškesnį. Mūsų visuomenei, gyvenančiai Europos paribyje, tai labai aktualu. Neturėtume persisemti karinga militarizmo dvasia.

Kokie dabar Lietuvai galimi kariniai pavojai, grėsmės?

Aš labai negatyviai, kritiškai vertinu hibridinio karo sąvoką, kuri dabar įsisukusi į viešąją erdvę. Tuo tarsi bandoma paaiškinti agresyvią Rusijos ir Baltarusijos politiką Baltijos valstybių ir Centrinės bei Rytų Europos atžvilgiu. Hibridinio karo sąvoka vartojama ir politiniame diskurse, ir tarnauja kaip savotiška karo reklama. Siūlyčiau į ją žiūrėti santūriau, jos atsisakyti, nes ji neužčiuopia labai integruoto Rusijos politinio, ekonominio, diplomatinio ir karinio veikimo, nepadeda jo geriau pažinti ir suprasti.

Italų karo inžinieriaus Roberto Valturijo (1405–1482) veikalas „Apie karybą“. Šis 1534 m. perleistas egzempliorius priklausė LDK didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui (Roberto Valturio, „De re militari…“, Paryžius, 1534 m.). VU bibliotekos nuotrauka

Ką šiuo metu tyrinėjate?

Mano tyrimų trys pagrindinės kryptys: tarpukario karininkijos poveikis politikai, karo atmintis, politikos ir diplomatijos sąveika.

Tarpukariu Lietuvos kariuomenė labai pasikeičia. Įdomu, kad buvo labai domimasi Italija, jos aviacijos pasiekimais. Pirmo rango karinės aviacijos valstybėmis buvo laikomos Vokietija ir Prancūzija, o Italija buvo tarsi antro rango, bet 1926 m. gruodžio perversmo, karo aviacijos karininkai, kurie buvo Augustino Voldemaro atrama, žavėjosi Italija, jos politine santvarka ir aviacijos pasiekimais. Didžiausi Lietuvos karinės aviacijos pirkimai buvo susiję su Italija: Italijoje buvo nupirkti lengvieji bombonešiai ir naikintuvai. Aviacija buvo suvokiama per disciplinuotumo, tautos pažangos, naujojo žmogaus kūrimo idėją. Tai buvo labai tinkama autoritarinių struktūrų lavinimo priemonė, turinti aiškią politinę mintį.

Kodėl kariaujame su kaimynais? Ar galima tikėtis, kad ateityje karinių konfliktų mažės?

Karinis konfliktas – tai visuomenės politinio, socialinio, ekonominio konflikto būsena. Kol egzistuos visuomenės konfliktai, tol bus ir karinių konfliktų. Karo istorikai, mėgindami sureikšminti savo tyrimų perspektyvą, sako, kad, skaičiuojant metais ir dienomis, visuomenė daugiau kariauja, nei nekariauja.