Apie kelias scenas iš fotografo A. Sutkaus gyvenimo

Kai kas gali suskubti sakyti, kad tai tik menininko povyza, jo firminis gestas. Ir tai, neabejoju, smarkiai prasilenkia su tiesa. Į esantįjį šalia nuolat nukreipta A. Sutkaus kamera atspindi jo ypatingą santykį su laiku ir su žmogumi. Pradėsiu nuo antrojo aspekto. Rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas kadaise rašė apie tai, kad kiekvienam žmogui Dievas į rankas įdavė žibintą ir paliko laisvą valią nuspręsti, kaip juo naudotis. Galime jį nukreipti į aplinką, kitus žmones tam, kad juos geriau pažintume, ieškotume santykio, kuris mums leistų patirti skirtingus vaidmenis – kolegos, draugo, vyro, tėvo ir t. t. 

Šiuo atveju kalbame apie tai, kad be santykio su kitu esame nepilni, be kito negalime išsipildyti. Tačiau, anot G. K. Chestertono, įmanomas ir kitoks žibinto panaudojimas nukreipiant jį į save ir skelbiant, kad aš pats svarbiausias, reikalaujant ir kovojant dėl dėmesio. Šiandienė asmenukių, socialinių tinklų monologų epocha – pasirinkimas, kuris nepuoselėja santykio, veda į vienatvę, tarpusavyje nebesusikalbančių balsų kakofoniją viešosiose erdvėse. 

A. Sutkus, mano manymu, įkūnija į kitą atgręžtą žibintą, kurį šiuo atveju pakeičia jo kamera. A. Sutkaus fotografijos lengvai atpažįstamos. Tačiau jomis fotografas byloja, kad svarbiausias čia ne jis, o tas, į kurį nukreiptas objektyvas. Bent akimirką ne galvokime apie save, savo troškimus, problemas, o pabandykime įsijausti į kitą ir gal net į tai, kaip jis matytų mus. Empatijos pratybos stengiantis prasibrauti pro visas išankstines klišes, nuostatas. Kartu A. Sutkui kiekvienas žmogus yra nelygstamos vertės, jo fotografijose randame asmenybes, o ne vienetus, kurių vienintelė užduotis atskleisti socialines, ekonomines ar politines laikmečio tendencijas. 

O kaipgi su laiku? Į kitą čia ir dabar susitelkęs A. Sutkus byloja apie tai, kiek prarandame fiziškai būdami čia, o mintimis jau skubėdami kažkur kitur – į tai, kas buvo, ar į tai, kas dar laukia. Būtent tai ir yra paviršutiniškas gyvenimas. Ne tai, kad neperskaitei vienos ar kelių knygų, negali pacituoti išminčių žodžių, o tai, kad iš to, ką dabar turime savo rankose, negalime išspausti visų syvų. 

V. V. Landsbergio filme regime A. Sutkų Nidoje, lydimą gausaus būrio jaunųjų fotografijos stovyklos dalyvių. Fotografuojantį, fotografuojamą, užduodantį klausimus ir atsakinėjantį į juos. Mokytojo ir mokinio santykis. Šiuo atveju jis skleidžiasi ne tik per pastangą perduoti vaikams technines žinias apie tai, kaip dera fotografuoti. Skleidžiasi jis per siekį kitam perteikti filosofinę humanistinę pasaulėžiūrą. Viskas prasideda nuo to, ką ir kaip matau pasaulyje. Įstrigo tai, kad A. Sutkus su vaikais bendrauja taip, tarsi būtų jų senas bičiulis. 

Atida, pagarba, įsiklausymas į kitą, kuris, be abejonės, yra patyręs ir žino mažiau – Antano savybės, kurios ypač aktualios ir brangios man pačiam kaip mokytojui. Apskritai A. Sutkus yra neįsivaizduojamas be jį supančių jaunųjų bičiulių. Fotografijos pasaulyje visų pirma galvoju apie Artūrą Morozovą ir Tadą Kazakevičių – du savą braižą turinčius fotografus, kurių darbuose lieka įkūnyta Antano humanistinė mintis. Kartų bendrystė. Kaita išsaugant esmę. 

Antanas ir Irena Veisaitė, operatoriaus Povilo Baltino kameros užfiksuoti besišnekučiuojantys fotografo namų kieme. Du šviesuoliai, jungiami humanistinių nuostatų. „Esame Irenos našlaičiai“, – po premjeros sako A. Sutkus. Stiprus liudijimas apie tai, kad ir tiems, kuriuos mes laikome savaisiais autoritetais, mokytojais, reikia kito kaip atskaitos taško. Kito, kuris leistų pasitikrinti, susiderinti savąjį kompasą permainingame pasaulyje.

„Toks mažas, o jau su meškere, ne su žuvimi rankoje“, – žvelgdamas į Vytauto Landsbergio vyresniojo knygos viršelį taria A. Sutkus. Dviejų savo epochos kertinių liudininkų juokas. Subtiliai išlavintas humoro jausmas. Tai, kas, anot rašytojo Amoso Ozo, yra būtiniausia siekiant apsisaugoti nuo fanatizmo pavojaus ir nevirsti vaikščiojančių šauktuku. Humoras, kuris visų pirma skatina savirefleksiją, atskleidžia žmogų kaip trapią, klystančią būtybę. Būtent tas netobulas kūrinys ir yra vertas dėmesio, empatijos, meilės. Ne koks nors tobulas idealas, kurį pamilę imtume neapkęsti tų konkrečių tobulos formos neatitinkančių žmonių. Juk puikiai žinome, kad ir tas pats humanizmas rizikuoja virsti fanatiška idėja, kai imama skelbti meilė žmonijai, o neapykanta demonstruojama šalia esančiam žmogui, kuris pasidaro kliūtimi į tobulą ateitį, kur visi bus broliai. 

Du Sutkai – Rima ir Antanas. Žmona ir vyras. Kamera fiksuoja juos drauge renkančius nuotraukas naujam albumui. Fiksuoja juos ir tiesiog eilinę kasdienybės akimirką. Dvi viena kitą papildančios asmenybės, iliustruojančios pasakymo „antroji pusė“ žavesį ir esmę. Pats vienas esu nepilnas. Man negera vienam. Dviese mes suformuojam kažką daugiau, nei kad būtume paskirai. 

„Kas jums yra fotografija – palaiminimas ar prakeikimas?“ – klausia A. Sutkaus kažkuris iš vaikų Nidoje. V. V. Landsbergio filme fotografas atvirai kalba apie tai, ką žmogui duoda ir ko iš jo pareikalauja pašaukimas. Ypač tada, kai ta pašaukimo drama klostosi ir tokiu sunkiu metu kaip sovietinė okupacija. Juk ir dabar pasigirsta teisuoliškų balsų, kad visi tie fotografai humanistai iš tiesų buvo režimo bendradarbiai. Balsai nuo šiltos krosnies. Balsai, neįsigilinantys ir ne visai suvokiantys situaciją. Balsai, viską suvedantys į dvi spalvas ir du pasirinkimus – juoda arba balta. 

A. Sutkus filme atvirai kalba apie sudėtingas gyvenimo akimirkas ir sudėtingus sprendimus. Kalba jis apie tai, ką karjera atėmė iš šeimos. Kalba apie tėvo, sūnaus netektis. Liudija apie tai, ko pareikalaudavo pastangos manevruoti sovietinėje sistemoje atstovaujant ne savo asmeniniams, o visos fotografų bendruomenės interesams. Kas gi yra autoritetas? Ar tas, kuris niekada nesvyravo, neklydo, o gal veikiau tik siekia sukurti tokį savo paveikslą be nė vieno nepageidaujamo potėpio? O gal tas, kuris suvokia savo žmogiškąjį pažeidžiamumą, kuris atvirai ir nuoširdžiai pripažįsta padarytas klaidas, nebando pasiteisinti susiklosčiusiomis aplinkybėmis, tačiau tvirtai prisiima atsakomybę, visu savo gyvenimu liudija pastangą nepamesti kelio dėl takelio ir atskleidžia tokį santykį su vertybėmis, kai jos visų pirma yra matas įsivertinti sau pačiam, kiek jas atspindžiu savo kasdienybėje, o ne priedanga pamokslauti ir nurodinėti kitiems. 

Apmąstydamas šiuos klausimus, suvokiu, kad A. Sutkus, su kuriuo kadaise mudu supažindino Irena Veisaitė, man yra vienas svarbiausių šios dienos autoritetų – ne tik kaip kūrėjas, tačiau ir kaip žmogus. Neabejoju, kad V. V. Landsberio filmas „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ kiekvienam jo žiūrovui bus vartai ne tiek į menininko kūrybą, kurią galime pažinti iš puikių Vokietijos „Steidl“ leidyklos leidžiamų jo albumų, tačiau visų pirma į asmenybę, į kurios patirtis ir mintis verta gilintis ir apmąstyti.