Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 22

Darius Indrišionis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.
Našlaičių kapinės Antakalnyje. Asociatyvi Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

2022 11 22

Darius Indrišionis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Apie keturias dešimtis „spec. aikštelių“, arba Neįmenamos mįslės, su kuriomis susiduria istorikas

Šiomis dienomis, kai baltos spalvos sušalęs lietus (liaudyje vadinamas sniegu) uždengė neįprastai šilto lapkričio įprastą niūrumą, norom nenorom susimąstai apie amžinuosius dalykus. Toks jau tas laikas: nuo žvakėmis padabintų kapų iki elektrinėmis žvakėmis pagerbtų langų bei vitrinų – tuose žiburiuose imi ir susimąstai.

Susimąsčiau ir aš – disertacijos gimdymo sąrėmiuose  viename pagrindinių valstybės archyvų. Versdamas šimtus, tūkstančius (ir daugiau) puslapių apie visokiausius sovietmečio biznierius, spekuliantus, namudininkus ir kitą įdomią publiką, užėjau pėdsaką. Grubiai atvirą čekisto pėdą oficialaus rašto pavidalu. Išsyk nė nesupratau, apie ką tas raštas. Perskaičiau darsyk. Pasidarė įdomu. Tiek, kad savo samprotavimais čia pasidalinsiu. Ir, savaime aišku, minėtu pėdsaku.

Darius Indrišionis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kas tas „speckontingentas“?

Taigi, Lietuvos SSR Ministrų Tarybos – suprask, Vyriausybės – dokumentų fondas. 1950 metai. Susirašinėjimai su įvairiausiomis ministerijomis ir kitomis institucijomis. Ataskaitos, planai, brėžiniai, pranešimai apie nevykdomus planus, piliečių skundų nagrinėjimą – daug visko. Ir – op! Raštas iš Vidaus reikalų ministerijos (MVD): sovietinės Lietuvos emvėdistų vadas generolas Juozas Bartašiūnas 1950 m. balandžio pabaigoje, remdamasis kažkokiu SSRS MVD įsakymu, prašo paskirti jo žinybai specialią aikštelę Vilniaus krovinių stoties (kalbama apie geležinkelį) apylinkėse – nes ten, jo žiniomis, likviduota Mėsos ir pieno pramonės ministerijai priklausiusi skerdykla, o jos teritorijoje yra tinkama aikštelė ir sugriauti sandėliai. Taigi, Bartašiūnas prašo Gedvilo (LSSR Ministrų Tarybos pirmininko) skirti minėtą teritoriją LSSR MVD.

Atrodytų, visiškai nieko įdomaus – vidiniai sovietinių institucijų pasirašinėjimai, dalijimasis kažkokiais sklypais, tikėtina, ūkinėms reikmėms – visiškas nuobodulys. Būtų. Jei ne pora įdomių Bartašiūno rašte esančių terminų, aptariamosios situacijos kontekste turinčių specifinę prasmę.

Dokumentas iš LCVA saugomo LSSR Ministrų Tarybos fondo (f. R-754, ap. 13, b. 252)
Dokumentas iš LCVA saugomo LSSR Ministrų Tarybos fondo (f. R-754, ap. 13, b. 252)

Mat prašė Bartašiūnas ne šiaip kažkokios aikštelės „ūkiniams reikalams“, „aprūpinimui“ ar dar kam nors. Prašė Bartašiūnas aikštelės „išsiunčiamo speckontingento pakrovimui“ (rus. dlia pogruzki otpravliaemova speckontingenta). Maža to, aikštelė turi būti specialiai tam skirta ir izoliuota. Šioje vietoje dokumento skaitytojui turėtų kilti daug klausimų: kas tas „speckontingentas“?; kur jis siunčiamas?; kodėl „pakrovimui“ reikalinga specialiai tam skirta ir dargi izoliuota aikštelė, kuri privalo priklausyti būtent Vidaus reikalų ministerijai?

Iš tikrųjų – o kodėl savo siunčiamų krovinių (įdomu, kokių?) LSSR MVD negalėjo „pakrauti“ paprastoje geležinkelio stotyje? Kam tas paslaptingumas? Kam reikia atskiros, specialiai paskirtos ir net izoliuotos aikštelės? Šiame prašyme neabejotinai slypi kažkokia mįslė.

Su pokario laikotarpio Lietuvos istorija šiek tiek susipažinęs skaitytojas žino tokį vietovardį Vilniuje – Tuskulėnų dvarą. Ten pirmaisiais pokario metais – iki 1947 m. gegužės – buvo užkasami NKGB-MGB Vidaus kalėjime mirties bausme nubausti asmenys. Šį procesą aprašančiuose dokumentuose mirtininkai būdavo įvardijami mums jau pažįstamu epitetu – „speckontingentas“.

1947 m. gegužę visoje Sovietų Sąjungoje buvo atšauktas mirties bausmės vykdymas. Tuskulėnai kaip mirtininkų užkasimo vieta nuo to laiko nebebuvo naudojama. Nebebuvo naudojama, nes nebebuvo mirtininkų – maksimalia bausme tapo ne sušaudymas, o 25 metai lagerio.

Jerzy Hoppenas, Tuskulėnų parkas 1934 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Ar šia bausme nubausti rezistentai ir kiti asmenys tebebuvo įvardijami „speckontingentu“ – nežinau. Galbūt: nes vis tiek iš esmės mirtininkai. O gal tuo laiku „speckontingento“ sąvoka prasiplėtė iki visų ilgalaikėmis lagerio bausmėmis nuteistų asmenų – asmenų, kuriuos reikėjo geležinkeliu išvežti iš Lietuvos SSR. Į Rytus. Gali būti ir taip. Nepaisant tokių minčių, aišku, kad „speckontingento“ susodinimo į vagonus (atleiskite, vagonzakus) klausimas LSSR MVD turėjo būti aktualus jau 1947 m. gegužę, o ne 1950 m. balandį. Vadinasi, didžiai abejotina, kad nagrinėjamame Bartašiūno rašte „speckontingentas“ reiškia kalinius, išvežamus į SSRS gilumą (gulago lagerius).

Ko gi taip sujudo Bartašiūnų Juozukas?

Aukščiau aptarę tai, kad neįmanoma aiškiai nustatyti, kas gi tas „speckontingentas“, susimąstykime, ar ir kiti sakinio dlia pogruzki otpravliaemova speckontingenta dėmenys yra mums suprantami. Pavyzdžiui, ar tikrai rusiško veiksmažodžio otpravit (liet. „išsiųsti“) forma otpravliaemova (liet. „išsiunčiamo“) šiame kontekste reiškia, kad kažkas įlaipinamas (įkraunamas) į traukinio vagoną ir išsiunčiamas (išvežamas) kažkur?

Kaip asmuo, vartęs ne vieną dešimtį mirtininkų – tiesa, jau 6 deš. pabaigos mirtininkų – asmens bylų, galiu pasakyti, kad ant kai kurių jų viršelių LSSR MVD darbuotojai užrašydavo mįslingą žodį „ubyl“ (убыл, lt. „išvyko“) ir datą. Ta data – labai netikėta – sutapdavo su mirties nuosprendžio įvykdymo data. Tų pačių mirtininkų asmens bylose pasitaikydavo ir dar konkretesnė formuluotė – „ubyl po prigovoru“, suprask, išvyko pagal nuosprendį.

Kaip paaiškėjo jau šiais laikais, išvyko nelabai toli – docento Gintauto Vėliaus vadovaujami archeologai išvykusiųjų kūnus su šautinėmis (ir ne tik) žaizdomis rado Našlaičių kapinėse, Vilniuje. Gal ir tas čia nagrinėjamame Bartašiūno prašyme aptariamas „speckontingentas“ kažkur убыл ir gal net по приговору, pavyzdžiui, didelėn duobėn iškastoje kažkokioje nuošalioje vietoje, kurią emvėdistai vadino спецплощадка?

Našlaičių kapinės Antakalnyje, kuriose buvo rasti Lietuvos partizanų, tarp jų ir Adolfo Ramanausko-Vanago, palaikai. Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Pala pala, pastebėtų atidus skaitytojas: betgi sovietai atšaukė mirties bausmę 1947 m. gegužę? Taip. Ir 1950 m. sausį grąžino. Šnipams, diversantams ir tėvynės išdavikams. Kitaip sakant, politiniams režimo oponentams. Lietuvos atveju – daugiausia ginkluotiems rezistentams, Lietuvos partizanams.

Šioje vietoje norėtųsi grįžti prie nagrinėjamo dokumento – minėto Bartašiūno prašymo LSSR Ministrų Tarybai. Pati jo pradžia verta išskirtinio dėmesio: „remiantis SSRS vidaus reikalų ministro įsakymo reikalavimais“ (rus. v sootvetsvije s trebovanijem prikaza Ministra Vnutrenich Del Sojuza SSR): Bartašiūnas ne pats spec. aikštelę sugalvojo; ne Bartašiūnui spec. aikštelės reikia – ministrui, sąjunginiam ministrui, Kruglovui reikia. Iš to galima spėti, kad Kruglovo (tuometinio SSRS vidaus reikalų ministro) įsakymas „įrengti spec. aikšteles“ buvo skirtas ne konkrečiai Lietuvos SSR, ne konkrečiai Bartašiūnui. Tikėtina, kad tai buvo bendras įsakymas, liečiantis visų sovietinių respublikų emvėdistus. Įsakymas įrengti spec. aikšteles. Vilniuje, Rygoje, Taline, Minske, Tbilisyje ir, žinoma, Stalinabade (sąrašą galima tęsti).

Vėl grįžkime prie Bartašiūno prašymo. Nors datuotas jis 1950 m. balandžio 27 d. (dokumento apačia), tačiau iš teksto akivaizdu, kad spec. aikštelių klausimas Juozą B., vienos sovietinės respublikos vidaus reikalų ministrą, kamavo ilgokai: dokumente esama pastraipos apie ne vieną sykį buvusius kreipimusis (rus. neodnakratyje obraščenija) į Vilniaus miesto tarybą (tikriausiai omenyje turimas Vilniaus miesto vykdomasis komitetas) bei Geležinkelių valdybą (tikėtina, buvusią prie atitinkamos LSSR ministerijos, reguliavusios susisiekimo klausimus – kad ir kaip ji 1950 m. vadinosi). Apie raštus, kurie rezultatų nedavė. Ir dabar Bartašiūnas rašo Gedvilui. Ir prašo teritorijos spec. aikštelei.

Čia galime įsivaizduoti: jei 1950 m. balandžio pabaigoje neapsikentęs Bartašiūnas jau rašo Gedvilui, vadinasi, analogiškus raštus Vilniaus vykdomajam komitetui ir Geležinkelių valdybai jis rašė anksčiau – gal kovą, gal dar net vasarį pradėjo. O ko gi taip sujudo Bartašiūnų Juozukas? Pats rašo: dėl SSRS vidaus reikalų ministro įsakymo. Kada tas įsakymas buvo – neaišku. Kaip jis skambėjo – irgi nelabai aišku: tik tiek, kad reikia įrengti spec. aikšteles. Dlia pogruzki otpravliaemova speckontingenta. Kaži ar minėtas Kruglovo įsakymas, taip sujudinęs Bartašiūną, atsirado ne po 1950 m. sausio 12 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsako „Apie mirties bausmės taikymą tėvynės išdavikams, šnipams ir diversantams“?

LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis ir SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) Vilniaus karininkų mokyklos vadovai sėdi prie prezidiumo stalo 1949 m. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Pakrovimas ir panardinimas – pavyzdžiui, į žemę

Sovietinių represinių struktūrų istoriją gerai išmanantis skaitytojas galėtų išsyk mane užsipulti: pala, kuo čia dėta MVD (Vidaus reikalų ministerija), kai politiniais rezistentais jau senokai užsiėmė specialiai tam įkurta MGB (Valstybės saugumo ministerija). Ta pati, kuri ne tik gaudė partizanus bei kitus režimo priešus, bet dar ir kontroliavo pasienį, o nuo 1949 m. – miliciją. Bartašiūno MVD 1950 m. iš esmės atsakė tik už priešgaisrinę apsaugą, archyvus ir… kalėjimus. Tiesa, LSSR MGB Vidaus kalėjimas – kuriame, kaip galima spėti, 1950–1952 m. laikotarpiu buvo nužudyti 176 mirties bausme nuteisti asmenys – Bartašiūnui (MVD) pavaldus nebuvo. Taigi, autoriau, žvelgia į mane priekaištingas temos žinovas, prie ko čia tas Bartašiūnas ir spec. aikštelės?

Turiu prisipažinti aiškaus atsakymo neturįs. Iš tikrųjų, jei Gedvilui tokį prašymą rašytų ne Bartašiūnas, o Kapralovas (tuometinis LSSR MGB vadovas) – būtų galima kone balsu klykti, kad čia kalbama apie mirtininkus („speckontingentą“), jų žudymą („išsiuntimą“), taip pat poreikį specialios, izoliuotos LSSR MGB priskirtos teritorijos („spec. aikštelės“), kurioje būtų galima mirtininkų palaikus užkasti („pakrauti“). Šioje vietoje kažkaip imi ir pastebi keistus rusų kalbos sąskambius: погрузка (liet. „pakrovimas“) skamba panašiai kaip погружение (liet. „panardinimas“). Pakrovimas ir panardinimas – pavyzdžiui, į žemę.

Bet nenutolkime: 1950 m. MVD ir MGB aiškiai buvo atskiros jėgos struktūros su atskira vadovybe ir atskiromis kompetencijomis. Iš dabartinio istorinio žinojimo pozicijos panašiau, kad politinių mirtininkų (o kitokių – ta prasme, kriminalinių – tuo metu nebuvo) žudymu tuo metu užsiėmė MGB. Kita vertus, dabar – atskleidus Našlaičių kapinių paslaptį – mes žinome, kad emvėdistų ir saugumiečių (gėbistų) bendradarbiavimas bent jau vėliau (6 deš. pabaigoje) subtiliais klausimais (politinių ir kriminalinių mirtininkų užkasimas bendrose duobėse, nors politinius sušaudė gėbistai, o kriminalinius – emvėdistai) buvo įmanomas.

SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) Vilniaus karininkų mokyklos personalas 1949 m. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Ar nebuvo jis įmanomas 6 deš. pradžioje – 1950 metais? Ypač žinant, kad MGB kadaise (1941 m.) atsirado kaip NKGB – ir atsirado iš NKVD (kuri vėliau tapo MVD). Ar negalėjo, pavyzdžiui, Bartašiūnas (MVD) pasirūpinti mirtininkų palaikų užkasimo vieta („spec. aikštele“), o Kapralovas (MGB) organizuoti mirtininkų („speckontingento“) žudymą ir atvežimą į užkasimo vietą? Turbūt galėjo – bet tai tik prielaida.

Dabar reikėtų grįžti prie Bartašiūno prašymo ir pastebėti, kad kreipimasis į LSSR Ministrų Tarybą atnešė šiokių tokių rezultatų: atsakymą iš Vilniaus miesto vykdomojo komiteto. Jis buvo paprastas: Bartašiūno prašoma buvusios skerdyklos teritorija dar 1945 m. buvo numatyta kažkokios prekybos bazės statyboms. Tuo tarpu Vilniaus vykdomasis komitetas turėjo alternatyvų pasiūlymą: sklypą LSSR MVD spec. aikštelei paskirti kur nors Panerių stoties apylinkėse. Tiek.

Panerių mįslės

Paneriai. Šis vietovardis mums daugiausia siejasi su masinėmis žydų žudynėmis nacmečiu. Ir visgi net pokariu Paneriai vienąsyk iškyla – LSSR MGB Vidaus kalėjimo viršininkas Samsonovas vienam savo viršininkų 1951 m. gruodžio 6 d. pranešė, kad naktį į gruodžio 5-ąją Panerių apylinkėse vykdė „sušaudytų kalinių išmetimą“ (rus. operacija po vybroske rastrelianych zakliuchionych) (minėtas dokumentas yra Lietuvos ypatingajame archyve, f. K-15, ap. 2, b. 23).

Toje pat byloje esama ir šios „operacijos“ atspindžio iš milicijos, tuo metu pavaldžios MGB, perspektyvos: iš eigulio gautas pranešimas apie Panerių stoties apylinkėse, miške tarp kelių į Kauną ir Trakus, rastus užkastus nužudytų žmonių kūnus. Milicija atvyko į vietą nieko nesuprasdama – tarytum į kriminalinį nusikaltimą. Pradėjus kapstytis ir pamačius krūvą lavonų, staiga apsireiškė emgėbistai, jie milicininkus išvijo. Taip Panerių stoties apylinkės keistai (atsitiktinumas?) sušmėžuoja mirtininkų užkasimo procese.

LSSR MGB pažymos apie sušaudytųjų kūnų užkasimą 1950-1952 m. laikotarpiu fragmentas (LYA, K-15, ap. 2, b. 23)
Raporto apie sušaudytųjų užkasimą Panerių apylinkėse fragmentas (LYA, K-15, ap. 2, b. 23)
LSSR MGB dokumentų fonde saugomas Vilniaus miesto žemėlapio fragmentas (LYA, K-15, ap. 2, b. 23)

Beje, teisybės dėlei dera pastebėti, kad toje pat byloje esama ir agentūrinio pranešimo (t. y. skundiko ataskaitos apie kažkieno antisovietinius veiksmus ar pokalbius), kuriame užfiksuoti vietinių gyventojų pokalbiai apie vienos moters Kirtimų (rus. Parubanki) apylinkėse aptiktus lavonus. Šio agentūrinio pranešimo metu užfiksuoti pokalbiai datuojami 1952 m. birželio mėn.

Neaišku, ar minimas faktas nebuvo tik gandas: neramiais pokario metais įvairūs bauginantys gandai sklandė visuomenėje: kalbėta apie banditus-kanibalus, žudančius žmones ir jų mėsą pardavinėjančius turguose; partizanai viename savo laikraščių aiškino, kad Kaune veikė artelė, gaminusi rūkytas dešras iš vaikų; sklandė gandai apie tyčinį naujagimių žudymą ligoninėse ir pan.

Tokiomis aplinkybėmis pasigirdęs pasakojimas apie kažkur Vilniaus pakraštyje aptiktą krūvą lavonų nėra kažkoks išskirtinis – ypač pastebint tai, kad į pasakojimą apie radinius Kirtimuose MGB nesureagavo – jis ir liko tik agentūrinis pranešimas byloje.

Šiame kontekste negalima nepaminėti ir rašto, kuris užbaigė mirtininkų žudymą bei palaikų slėpimą Vilniaus apylinkėse: 1952 m. liepą LSSR MGB vadovas (ministras) Kondakovas raštu kreipėsi į SSRS MGB vadovą (irgi ministrą) Ignatjevą ir paprašė mirties bausmės vykdymą perkelti SSRS MGB žinion. Motyvas esminis: dėl Lietuvos teritorijos ypatybių, gan tankaus vienkiemių tinklo, sunku rasti patikimą vietą nužudytųjų kūnams užkasti.

Kondakovas apibendrino, kad 1950–1952 m. laikotarpiu mirtininkų kūnai buvo užkasami „Vilniaus miesto pakraščiuose, 20–30 kilometrų spinduliu, daugiau kaip 40 skirtingų vietų“, tačiau, nepaisant to, per pastaruosius dvejus metus buvo du atvejai, kai užkasimų vietas aptiko pašaliniai asmenys.

Toks Kondakovo raštas leidžia spręsti, kad abu aptikimo faktai – Paneriuose 1951 m. gruodį ir Kirtimuose 1952 m. – buvo tikri. SSRS MGB patenkino Kondakovo prašymą – jau 1952 m. rugpjūtį iš Lietuvos SSR atvežti mirtininkai pradėti šaudyti Maskvoje buvusiame Butyrkų kalėjime. Ir taip iki 1956 m. rudens, kai mirties bausmės vykdymas vėl grįžo į Lietuvą (mirtininkų kūnus užkasant vienoje konkrečioje ir dabar jau aiškiai nustatytoje vietoje – Našlaičių kapinėse).

Iki šiol Maskvoje veikiantis Butyrkų kalėjimas, kuriame nuo 1952 m. rugpjūčio iki 1956 m. rudens buvo sušaudomi mirtininkai iš Lietuvos. Stanislavo Kozlovskio / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Kur galėjo būti užkasami 1950–1952 m. Vilniuje nužudyti mirtininkai?

Bet nenutolkime nuo esminės šio teksto problemos – kur galėjo būti užkasami 1950–1952 m. Vilniuje nužudyti mirtininkai? Kondakovo rašte paminėtas nužudytųjų slėpimo metodas – 40 įvairių vietų Vilniaus pakraščiuose, 20–30 kilometrų spinduliu – nenuteikia viltingai: atsitiktinai surasti tokį skaičių skirtingose vietose išmėtytų palaidojimų yra beprotiškai sunki, o gal ir neįmanoma užduotis.

Visgi norėtųsi grįžti prie šiame tekste ilgai analizuoto Bartašiūno prašymo: drįstu manyti, kad jame slypi bent jau netiesioginė užuomina, kaip būtų galima spręsti šią lygtį su gausybe nežinomųjų.

Sunku vienareikšmiškai atsakyti, kokiems tikslams turėjo būti panaudojama Bartašiūno 1950 m. balandį prašytą „spec. aikštelė“ – nors remiantis šio teksto logika norėtųsi tikėti, kad „spec. aikštelė“ galėjo būti panaudojama nužudytų mirtininkų kūnams užkasti, tačiau tai visgi tėra prielaida. Galėjo „spec. aikštelė“ išties tebūti tik ūkinės paskirties teritorija, kur emvėdistai norėjo iškrauti (saugoti) kažkokius jiems reikalingus krovinius: gal ginklus, gal ekipuotę, gal kažkokį kitą turtą.

Nepaisant to, akivaizdu, kad „spec. aikštelė“ – kažkas labai slapto: tai, kas turi būti griežtai nuslėpta nuo sovietinės visuomenės akių. Be to – kažkas svarbaus: kitaip neišeina paaiškinti daugelio Bartašiūno raštų įvairioms institucijoms: „spec. aikštelė“ emvėdistams buvo reikalinga. Trečia – iš Bartašiūno rašto suprantama, kad „spec. aikštelės“ įrengimas – ne jo iniciatyva. Visasąjunginė. Tai darsyk pabrėžia šio paslaptingo objekto svarbą.

Dabar atitolkime nuo Bartašiūno ir įsivaizduokime, kad 1950 m. pradžioje, atnaujinus mirties bausmės vykdymą SSRS, analogiškoje padėtyje atsidūrė MGB. Neabejotina, kad, politiniu lygmeniu atkūrus mirties bausmės vykdymą, SSRS MGB privalėjo išleisti kokį nors visas sovietines respublikas liečiantį įsakymą, nurodantį, kaip vykdyti bausmes ir kaip (ir kur) užkasinėti palaikus.

Vėlgi prielaida, tačiau labai tikėtina, kad prioritetas buvo teikiamas įrengti kokią nors pastovią, izoliuotą nuo visuomenės akių teritoriją. Spec. aikštelę. Labai galimas dalykas, kad LSSR MGB 1950 m. pradžioje irgi panašiais prašymais užvertė vietines institucijas. Sprendžiant iš dokumentuose užfiksuotų mirtininkų palaikų aptikimo faktų, institucijos LSSR MGB irgi pasiūlė Panerių kryptį.

Ir čia kyla pats svarbiausias nežinomasis, galintis įminti 1950–1952 m. LSSR mirties bausme nubaustų asmenų (tarp jų gausybė didvyriškų Lietuvos partizanų ir rezistentų) užkasimo vietos mįslę: ar įvairių sovietinių institucijų dokumentų fonduose išliko LSSR MGB prašymai „spec. aikštelių“ įrengimo klausimu, taip pat ar nebuvo prie jų konkrečių schemų, planų, žemėlapių – konkrečių topografine išraiška pateiktų nurodymų, kur MGB gali įrengti „spec. aikšteles“? Keturias dešimtis „spec. aikštelių“ 20–30 kilometrų spinduliu Vilniaus pakraščiuose.

Antanas Miežanskas, Paneriai 1967 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Nelengvas istoriko amatas

Sovietinio saugumo dokumentų sankaupas išmanantys Lietuvos istorikai galėtų lengvai pasakyti, kad aptariamo laikotarpio LSSR MGB dokumentuose nėra išlikę tokių ar panašių schemų. Taip. Jie galėjo būti sunaikinti ar pradingti (būti išvežti į Rusiją, pavyzdžiui) kitomis aplinkybėmis. Ir visgi manyčiau, kad „spec. aikštelių“ dokumentacija ir schemos galėjo išlikti kitų institucijų, pavyzdžiui, Vilniaus miesto vykdomojo komiteto ar kokios nors vietinės girininkijos, pavyzdžiui, Panerių, fonduose.

Bartašiūno „spec. aikštelės“ analogas leidžia mums spėti, kad ir už mirties bausmės vykdymą bei palaikų slėpimą atsakingi emgėbistai privalėjo turėti tam tikrą teisinį pagrindą panaudoti tam tikrą teritoriją. Sprendimas atvažiuoti bet kur, į bet kokį atsitiktinį mišką ar palaukę, ir paskubomis užkasti krūvą lavonų, paženklintų akivaizdžių smurto požymių, galėjo paskatinti tik sovietinių nusikaltimų greitą demaskavimą, skandalus ir nemalonius gandus.

Labiau tikėtina, kad LSSR MGB iš anksto buvo suderinusi tam tikrus plotus („spec. aikšteles“) – tikėtina, Panerių apylinkėse, turėjo konkrečias schemas ir planus, kokiuose sklypuose galima vykdyti „speckontingento“ užkasimą, kokiuose sklypuose artimiausiu metu nebus vykdoma kokia nors ūkinė veikla (miško kirtimas, žemės arimas ir pan.), sudaranti prielaidas pašaliniams aptikti užkasimo vietas.

Neabejoju, kad visa tai, kas pasakyta aukščiau, daugiau ar mažiau yra žinoma tam tikrų Lietuvos atminties institucijų istorikams, dirbantiems ir sprendžiantiems Lietuvos partizanų palaikų paieškos klausimus. Nepaisant to, manyčiau, kad dera kalbėti ir visuomenei skleisti žinią apie nelengvus istorikams tenkančius uždavinius, sunkiai įmenamas mįsles. Įminti Našlaičių kapinių mįslę ir pasiekti reikšmingą pergalę istorinės atminties fronte pavyko, tad 1950–1952 m. Vilniuje nužudytų politinių mirtininkų palaikų radimas yra ne ką mažiau reikšmingas, tačiau kartu ir gerokai sudėtingesnis uždavinys. Keturiasdešimt kartų sunkesnis uždavinys.

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.