Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 31

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie kino terapiją, filmų galią gydyti ir tarptautinius projektus. Pokalbis su Indre Mikelaityte

Andriaus Aleksandravičiaus nuotrauka

Praėjusiais metais Kauno kino centras „Romuva“ bendradarbiaudamas su profesionaliais psichologais, psichoterapeutais ir socialiniais darbuotojais bei Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kvietė kauniečius į nemokamus kino terapijos seansus. Šis renginių ciklas leido ne tik pamatyti pripažintus, aktualiomis temomis kalbančius europietiškus filmus, bet ir jų pagalba geriau suprasti savo jausmus bei išmokti apie juos kalbėti. Ciklo „Kinas kaip terapija“ seansai – tai tarptautinio „Romuvos“ bei Elko kultūros centro (Lenkija) vykdyto projekto „Įstrigę celiulioide – kinas kaip socialinės įtraukties priemonė“ dalis. Daugiau apie šį projektą pasakojo jo vadovė INDRĖ MIKELAITYTĖ.

Kas yra kino terapija? Kaip ji vyksta?

Kino terapija taikoma tiek terapeuto kabinete, tiek diskusijų grupėse, pavyzdžiui, kino teatre.  Žiūrėdami filmus, turime galimybę iš šalies stebėti, kaip veikėjai išgyvena įvairias emocijas ir sprendžia iššūkius, išvengdami realaus patyrimo. Kalbėti apie filmo veikėjus yra lengviau nei apie save, tad tai puiki terpė pastebėti asmeninius įsišaknijusius įsitikinimus, kylančias emocijas.  Kino terapija – tai filmo peržiūra, kuomet stebime savo reakcijas, kylančias emocijas ir jas užrašome arba diskutuojame apie tai su specialistu. Manau, jog tai puikus būdas geriau pažinti save.

Kaip kilo mintis organizuoti kino terapijos seansus? Ar jie vyksta ir kituose Lietuvos miestuose?

Prieš keletą metų Kauno kino centras „Romuva“ kartu su partneriais Lenkijoje rašė projektą, kurio viena iš veiklų buvo kino terapija. Lietuvoje tai dar ir dabar gan naujas dalykas, o kaimyninėje Lenkijoje kino terapija naudojama kiek plačiau – tiesa, dažniau psichologų kabinetuose nei kino teatre. Šias veiklas pavyko įgyvendinti tik praėjusį rudenį ir jos buvo itin įdomios ir įtraukiančios. Žinau, kad šias veiklas įvairiuose miestuose vykdo organizacija „Meno avilys“, taip pat įvairiose institucijose pristato ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistais, su kuriais bendradarbiavome projekto metu.

Kino seansai vyko visiems sunkiu popandeminiu laikotarpiu, ar tai turėjo įtakos lankomumui?

Manau, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl vykdytos kino terapijos sesijos sulaukė tiek dėmesio. Pandemijos laikotarpis, buvo iššūkis, kiekvieno iš mūsų psichologinei ir emocinei būklei. Manau, kad būtent tuo metu, rudenėjant, temstant ir sugrįžtant pandemijos ribojimams, žmonėms itin reikėjo tų receptų, kaip padėti sau. Tikiu, kad programos filmai taip pat žavėjo ir buvo aktualūs, rinkome juos kruopščiai, diskutuodami su specialistais, tačiau ne mažiau svarbūs buvo  susitikimai ir diskusijos su psichologais, psichoterapeutais. Tai, kiek užtrukdavo diskusijos ir kokios jos kartais atviros būdavo, manau, liudija ne tik rūpinimosi emocine sveikata svarbą, bet ir bendrystės jausmo ilgesį.

Indrė Mikelaitytė. E. Ovčarenko nuotrauka

Kokie buvo žiūrovų atsiliepimai? Kaip jie įvertino kino terapiją?

Labai džiaugiuosi, kad po kiekvieno seanso prašėme dalyvių užpildyti anketas, manau, kad jeigu kažkokios veiklos nesiseks, galėsime šias anketas vėl  paskaityti. Žiūrovai kino terapiją vertino labai gerai, noriai rekomendavo temas, kurios dar būtų aktualios, rašė savo pastebėjimus ir daug dėkojo.

Ar diskusija po filmų parodė, kad žmonėms tokie seansai yra ypač reikalingi? Kaip dalyviams sekėsi įsitraukti į pokalbį ir atvirai kalbėtis nepažįstamų žmonių grupėje?

Pokalbiai po filmų kartais užsitęsdavo iki dviejų valandų. Iš pradžių kalbėti pradeda turbūt drąsiausi. Šiaip ar taip psichologai ir psichoterapeutai geba prakalbinti žmones, manau, kad ir patys žmonės norėjo kalbėti, su ta intencija ir atėjo į seansą. Į kiekvieną sesiją registravosi vis daugiau žmonių, tikrai buvo nemažai tokių, kurie ėjo į ne vieną renginį.

Man iš pradžių atrodė, kad lietuviams, kaip gan uždariems žmonėms, turėtų būti sunku atvirai kalbėti, tačiau jau po pirmųjų diskusijų šios mintys išsisklaidė, nes žmonės tikrai atskleisdavo ir labai asmeniškus, o kartais ir nepatogius dalykus. Galbūt mūsų suvokimas taip pat auga, juk jeigu problemą ar jausmą slepiame ir apie jį nekalbame, jis niekur nepradingsta pats savaime. O kalbėdami jau turime galimybę – rasti atsakymą, išmokti priimti, o kartais tik tiek ir užtenka, žvilgsnio iš visai kitos perspektyvos, todėl tas kolektyvinis pokalbis yra tikrai svarbu.

Apie kino terapiją skaitėte pranešimą Italijoje vykusioje konferencijoje kino specialistams. Kokios buvo jų nuomonės apie šį projektą? Gal teko girdėti apie kitose Europos šalyse vykstančius panašius kino seansus?

Po šio pranešimo sulaukiau labai didelio susidomėjimo ir daugybės klausimų. Daugumoje kino teatrų nebuvo vykdoma nieko panašaus, tad ypač šiuo popandeminiu laikotarpiu tai daugeliui atrodo prasminga ir reikalinga. Buvo keli kino teatrai, kuriuose vyko panašios veiklos, bet tai buvo labiau pavieniai kino terapijos seansai tam tikroms socialinėms grupėms. Iš šio pranešimo gimė daug įdomių diskusijų.

Kokia šio projekto ateitis? Ar planuojate organizuoti tokius ar panašius seansus ir ateityje?

Labai norėčiau, kad šios veiklos tęstųsi ir mes ieškome tam būdų. Tikiu, kad tokio pobūdžio terapija yra lengviau priimama nei vizitas į specialisto kabinetą ir tai gali būti puiki pradžia kelyje į savęs pažinimą.

Pagal projektą vykdėte ir nemažai edukacinių veiklų jaunimui ir senjorams. Papasakokite plačiau apie veiklas.

Projekto apimtis buvo išties didelė. Kaune vykdėme 10  kino terapijos sesijų,  4 jaunimo mainus, kur jaunuoliai galėjo susipažinti su sustabdyto kadro animacija, taip pat jaunimo stovyklą, kurioje buvo susipažįstama su kinu ir jo kūrimu. Vežėme dalyvius iš Lietuvos į analogiškas veiklas Elk (Lukas, Lenkija) mieste. Labai nustebino senjorų stovykla vykusi Lenkijoje, kuri sulaukė didelio susidomėjimo. Buvo stebėtina, kaip nuoširdžiai senjorai kūrė animacinius filmukus bei įsitraukė į visiškai jiems naujas veiklas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien