2020 09 29

Jarl Branting

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie knygas ir rinkimus: mintys pirmąkart einant prie balsadėžės

Jarlas Brantingas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jarlas Brantingas yra Vilniaus licėjaus dvyliktos klasės mokinys

Žiūrėdamas britų satyrą „Yes, Minister“, pasakojančią apie išgalvotos ministerijos veiklą, supratau, kad ši humoro pilna išgalvota istorija šiek tiek primena internetinio naujienų portalo antraštę apie eilinį skandalą LR Seime ar Vyriausybėje. Atrodo, kad lietuviškąją politinę tikrovę galima būtų palyginti ne tik su britišku humoro serialu, bet ir su klasikiniais literatūros kūriniais. 

Pavyzdžiui, Charles’o Dickenso romanas „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“. Knyga sužavėjo subtilia ironija, puikiai aprašytais charakteriais. Tai atsiskleidžia ir skyriuje „Kai kurios žinios apie Intensvilį – apie jame veikiančias partijas ir apie tai, kaip buvo išrinktas asmuo, turintis atstovauti parlamente šiam senam, lojaliam ir patriotiškam miestui“. Jau pati skyriaus antraštė sufleruoja, kad jame bus kalbama apie rinkimus, o turint omenyje, kad šis tekstas yra komiškoje absurdo komedijoje, atrodo akivaizdu, jog jame šaipomasi iš rinkimuose dalyvaujančių žmonių tamsumo, politikų moralės trūkumo. Deja, kai kurios detalės, kurias aprašė rašytojo plunksna, yra būdingos ir šiuolaikinei Lietuvai. Tarkime, Lietuvoje dabar aiškiai matomą susiskaldymą galime pastebėti ir Ch. Dickenso knygoje – joje aprašomos dvi partijos: Mėlynieji (toriai) ir Geltonieji (vigai), kurios tarpusavyje taip nesutaria, jog net turi savas parduotuves, skirtingas navas bažnyčioje, du vienas su kitu besipešančius laikraščius. Minėtieji spaudos organai daugiausiai užsiima oponentų „kritika“ vadindami juos šlykščiais šmeižikais bei netikėliais. Ši nedidelė „Pomirtiniuose Pikviko klubo užrašuose“ aprašyta detalė primena neseną įvykį Lietuvoje, kai viena populiariausių politinių partijų, užuot diskutavusi su varžovais, pradėjo platinti juos žeminantį leidinį, kuris tėra bandymas apjuodinti oponentus, o ne bandyti įveikti juos debatuose. 

Ch. Dickenso aprašyta situacija, kai siekiant paveikti balsuotojus jiems buvo dovanojami žali skėčiai, kiek primena viename lietuviškame naujienų portale perskaitytą žinutę apie tai, kaip politinė partija, kuri kažkodėl savo pavadinime turi žodį „darbas“, nors nepamenu, kad jie būtų nuveikę ką nors rimto, žmonėms dalijo ledus. Dviejų į parlamentą siekiančių patekti politikų kalbos romane pasižymi tuo, jog abu jie teigia, kad priešingos pusės rinkėjams „būdingos kiauliškos ydos bei kvailumas“, o savo palaikytojus vadina „nepriklausomais“, „apsišvietusiais“, „nepaperkamais“. Tai ypač juokinga, nes siekdami laimėti Intensvilio (taip vadinasi išgalvotas miestas, kuriame vyksta rinkimai į parlamentą) gyventojų paramą kandidatai ėmėsi visokių gudrybių, netgi ėmė girdyti potencialius balsuotojus. Aišku, Lietuvos politika iki tokio lygio, koks minimas komiškoje knygoje, nenusirito ir, tikiuosi, niekada nenusiris. Bet mūsų valstybėje tikrai trūksta nuoširdžių, inteligentiškų, argumentais kalbančių politikų bei kultūringai internetinėje erdvėje diskutuojančių jų palaikytojų. Tarkim, klausydamas savo apygardos kandidatų į Seimą debatus, pastebėjau, jog tiktai du politikai racionaliai kalba, žino, ko jie į Seimą eina. Tad turbūt knyga „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“ gali mus visus, kurie spalio vienuoliktąją rikiuosis prie balsadėžių, pamokyti atsakingumo renkantis būtent tas partijas, kurios neužsiima pigiais populistiniais triukais, bet yra parengusios neblogas programas bei turi darbščių žmonių. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dar vienas tekstas, kuris pasirodė aktualus, yra Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo klasika tapęs, sovietmečiu parašytas kūrinys „Dvylika kėdžių“. Tiksliau – šios knygos skyrius „Tarpplanetinis šachmatų kongresas“. Jame pasakojama, kaip pagrindinis romano veikėjas Ostapas Benderis atvyksta į mažą Vasiukų miestelį ir, apsimetęs šachmatų didmeistriu, organizuoja paskaitą apie šį žaidimą, nors pats tik gan miglotai prisimena taisykles. Didysis kombinatorius susirinkusiems Vasiukų gyventojams pasakoja, kad tereikia suorganizuoti tarptautinį šachmatų turnyrą ir miestelis suklestės. Anot O. Benderio, į renginį vykstantiems žmonėms reikės nutiesti geležinkelio liniją, pastatyti viešbučius, aprūpinti juos maistu. Tai turėtų pakelti Vasiukų ekonomiką iki tokio lygio, kad net Maskvos gyventojai pradėtų keltis į Vasiukus. Vasiukai taptų viso pasaulio centru. Išradus tarpplanetinius keliavimo būdus, juose netgi būtų surengtas tarpplanetinis šachmatų turnyras. Nors O. Benderis ir yra demaskuojamas bei priverstas sprukti, tačiau prieš tai tarpplanetiniam kongresui rengti iš Vasiukų šachmatininkų išvilioja pinigų. 

Sakyčiau, jog šis tekstas moko nepriimti nerealių, utopinių idėjų už gryną pinigą bei nepasitikėti jas dėstančiais veikėjais. O tokių idėjų Lietuvoje pilna. Ypač prieš rinkimus. Juk atrodo gana nesunku pažadėti rinkėjams aukso kalnus, o po rinkimų visus pažadus pamiršti. Netgi kai kurios gan neblogos mintys, kaip pagerinti gyvenimą šioje šalyje, tampa utopijomis, nes, atrodytų, niekam neaišku, kaip jas įgyvendinti. Tarkime, prieš keletą metų iškelta idėja paversti mokytojo profesiją prestižine iki 2025 metų nepasistūmėjo nė per žingsnį. Norėtųsi tikėtis, kad šiais metais išrinkta valdžia šiai idėjai skirs daugiau dėmesio. O taip nutikti gali tik tokiu atveju, jeigu balsavimas vyks įsigilinus į rinkimuose dalyvaujančių partijų programas. Paskaičius partijų idėjas, kaip spręsti tam tikras problemas, atsiskleidžia, ar jos yra pajėgios kažką nuveikti valdžioje. Nereikia imti pavyzdžio iš Vasiukų gyventojų ir patikliai balsuoti už utopines mintis dėstančius „gelbėtojus“, bet verčiau rinktis kažką konkrečiai pasiūlyti gebančius žmones.

Spalio vienuoliktąją aš, aštuoniolikos metų jaunuolis, eisiu prie balsadėžės. Tikrai norėtųsi, kad I. Ilfo, J. Petrovo ir Ch. Dickenso veikėjus primenančių politikų būtų mažiau, o gerai išmanančių darbą, intelektualių, protingų – daugiau. Norėdamas pabaigti šį rašinį linksmesne gaida, nusprendžiau pacituoti Šveiką: „Kaip buvo, kaip nebuvo, kaip nors vis tiek buvo. Niekados dar taip nebuvo, kad kaip nors nebūtų.“ Linkėčiau, kad po rinkimų būtų geriau nei dabar. Kad bent jau kokių nors teigiamų pokyčių įvyktų.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.