Apie knygų žmogų apokaliptinėje gėrio ir blogio kovoje. Pokalbis su poetu M. Buroku

Gal karas nutildė mūzas? O gal tai ne joks naujas pašaukimas, tik nuosekli ankstesnių darbų tąsa? Šis karas per daug arti, ukrainiečiai per daug savi, agresorius per daug šlykštus, kad galėtum tik stebėti ir piktintis. Ko mus moko šis karas ir kodėl Ukrainos pergalė būtina visiems – pokalbyje su M. Buroku.

Pirmą kartą nuoširdžiai pasigailėjau, kad nesu feisbuko vartotojas, kai sužinojau, kad jūs, Mariau, kasdien rašote karo suvestines iš Ukrainos. Ar dar tą darbą tęsiate dabar?

Kiek aš čia neberašau?.. Gal porą mėnesių, nes kai pradėjom rinkti ir vežti paramą, supratau, kad nebespėju. Bet vis galvoju grįžti, nes graužia sąžinė, kad neberašau tų apžvalgų. Dabar, aišku, įvykiai truputį prislopo, žinių gal nebūtų tiek daug, bet reikėtų grįžti.

Prasidėjo viskas, bent jau rašymas į feisbuką, nuo Maidano įvykių, vėliau nuo įvykių Donecko ir Luhansko srityse. Tada kronikų nerašiau, tiesiog vis įmesdavau kokį vertimą iš to, kas dedasi, transliavau Maidano įvykius feisbuke. Taigi kronikininko darbas prasidėjo 2014-aisiais, bet iš tikrųjų kokiais 2011–2012-aisiais. Buvo toks geras, garsus projektas, gaila, šiuo metu jau nebeveikiantis, – „Magnus Ducatus Poesis“. Sugalvotas Vlado Braziūno ir Eugenijaus Ališankos ir apėmęs visas buvusias LDK tautas.

Mes susitikdavom vienoje iš šalių – arba Lenkijoje, arba Ukrainoje, arba Baltarusijoje, ir versdavom vienas kito poeziją. Taigi su nemažai ukrainiečių poetų ir autorių aš susipažinau ten, vertimo dirbtuvėse. Užmezgėm ryšius, pabendraudavom, aš išversdavau ką nors. Tai jie atvažiuodavo, tai aš nuvažiuodavau. Taip viskas tęsėsi iki karo ir įvykių Maidane.

Santykis su Ukraina atsirado po truputį. Nė velnio aš, aišku, nežinojau apie ukrainiečius – apie jų istoriją, literatūrą, apskritai apie šalį. Ir dabar, tiesą sakant, nežinau – šalis didelė, žmonių daug, kultūra labai marga. Bet stengiuosi spragas užlopyti: vis skaitau knygas, ukrainiečių istoriją, bandau susivokti, kokio sudėtingumo ši šalis yra. O ji iš tikrųjų labai sudėtinga. Čia daug ir skirties linijų, ir lūžių, ir jungimo. Ir bendrų dalykų, ir atskirų. Viena šalies dalis tokia, kita – anokia. Kas jas laiko kartu – irgi labai svarbu ir įdomu.

Dar apie karo kroniką, fronto įvykių apžvalgas. Iš kur imate informaciją? Kaip ją reikia atrinkti? Kaip pateikti bendrą vaizdą?

Daugiausia remiuosi ukrainiečių žiniasklaida, taip pat socialiniais tinklais, „Telegram“ tinklu, kuriame yra daug ir oficialių Ukrainos ministerijų, ir pačių kareivių kanalų. Susistemini visus kanalus, žiūri naujienas, susidedi jas, darai santrauką ir paskelbi. Užtrunka ne taip ir ilgai, kaip atrodytų, – maždaug pusantros valandos. Kai įgundi, viską patikrini greitai.

Galvoju, kad tos informacijos rinkimas yra ir savo paties širdžiai. Prisimenu tas pirmąsias karo dienas, kaip ateidavo žmonės į Mišias ir pasakodavo kokią nors smulkmeną, kaip koks ukrainietiškas užrašas Rusijoje atsirado. Tokius dalykus išgyveni asmeniškai, kadangi labai nori pergalės. Esi kaip dalyvis tos globalios apokaliptinės kovos tarp gėrio ir blogio. Ir ne tik kad skaitai informaciją, bet ir save patį stiprini, guodi, ramini.

Taip ir yra iš tikrųjų. Turi pasirinkti gėrio pusę ir daryti tai, ką reikia daryti. Nes neįmanoma likti nuošaliai. Aš, pavyzdžiui, negaliu. Todėl darau tai, ką moku. O ką aš daugiau galiu daryti? Kariauti juk neisiu – nesu tam pasiruošęs nei fiziškai, nei kitaip.

Informacijos skelbimas padėjo ir man pačiam. Esu iš tų žmonių, kurie jaučiasi geriau žinodami, negu nežinodami. Ir ta susisteminta informacija mane, pavyzdžiui, ramina. Manau, yra žmonių, kuriems taip pat svarbu žinoti emociškai nenuspalvintą, paprastai pateiktą informaciją vienoje vietoje.

Man tikrai nauja, kad tiek daug žmonių staiga pasijuto tarsi asmeniškai įtraukti į karą, esantys jo dalyviai. Ar čia nėra gerasis naujųjų laikų žmonių bruožas?

Iš dalies taip, bet iš dalies tai yra seno konflikto, visų senų pojūčių, psichologinės būsenos ir nuoskaudų tąsa. Nežinau, ar tai galima pavadinti kerštu. Ukrainiečiai, nugalintys Rusiją mūšio lauke, iš dalies mums patiems padeda psichologiškai nugalėti. Kiekvienas turi savų praradimų. Tai veikia kaip kompensacinis mechanizmas. Kita vertus, tai ir baimė, nes niekas nenori, kad viskas kartotųsi. Ir tada reikia daryti viską, kad to nebūtų. Paremti Ukrainą viskuo, kiek įmanoma.

Be to, patys ukrainiečiai mums sako: jums nereikia nieko aiškinti, jūs atvažiuojate ir viską suprantate. Italams arba vokiečiams jie pavargsta kiekvieną smulkmeną pasakoti, viską sudėlioti į lentynas, kad būtų suprantama – visa ta kruvina ir paini istorija. O mums nieko aiškinti nereikia, mes susėdame ir paprastai šnekamės.

Užsiminėte, kad Ukraina didelė šalis, joje didžiulė įvairovė ir kalbų, ir religijų, ir kultūrų, ir istorijų. Man toks įspūdis, kad staiga ši šalis susivienijo. Bent jau žmonės nedejuoja, nesiskundžia. Aišku, visko yra, ir korupcijos, kaip ir visur kitur. Man atrodo, gimsta nauja didinga nacija, kuri bus Europos pasididžiavimas. Visomis prasmėmis.

Nežinau, ar tai galima pavadinti gimimu, nes ši šalis gimusi seniai. Galbūt dabar vyksta didesnis susivienijimas, galutinis pagrindo įtvirtinimas, sutvirtinimas. Jaučiasi labai stipri nuotaikų kaita, ypač rytuose, linkstant į ukrainiečių kalbos ir kultūros pusę. Daug kas tiesiog liaujasi kalbėję rusiškai, netgi rašę rusiškai. Yra keletas autorių, perėjusių prie ukrainiečių kalbos, – tas pats Andrejus Kurkovas, kuris ne kartą pas mus lankėsi. Naujausias Volodymyro Rafejenkos, kuris yra iš Donecko, romanas parašytas jau ukrainietiškai. Ir kiti autoriai sąmoningai renkasi kalbą.

Niekur tas Rytų identitetas nedingo, niekas į jį nesikėsina ir nenori užgesinti. Aišku, yra ir kraštutinumų, pasakojimų apie tai, kad reikia išstumti ir drausti rusų kalbą, nors, pavyzdžiui, Charkivas ir nemenka dalis kitų šneka vietine rusų kalba, kuri tikrai skiriasi nuo Rusijos rusų kalbos. Yra vietinis dialektas, galų gale tas pats vadinamasis suržikas – ukrainiečių ir rusų kalbų mišinys. Visa ši kultūra stiprinama, ją bandoma išsaugoti.

Tas vienijimasis… Ukrainoje, deja, niekada nesisekė ramiai gyventi. Ramiai ukrainiečiai praktiškai niekada ir negyveno. Ne vienas karas – tai kitas. Ne viena nelaimė – tai kita. Ne viena okupacija – tai kita. Praėjusiame šimtmetyje ukrainiečiai ilgai neturėjo nepriklausomos šalies. Arba turėjo tik iš dalies. Dabar tas didysis šansas pagaliau visa tai išspręsti, pabaigti karą pergale ir gyventi ramiai. Atstatyti viską, sutvarkyti.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė.