2021 07 05

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Apie konservatyvumo ir liberalumo etiketes

Bernardinai.lt redakcijos nuotrauka

Žurnalistai, rašydami tekstus apie Bažnyčią, elgiasi labai paprastai – kokiam nors vyskupui, bendruomenei arba požiūriui prilipdo etiketę „konservatyvus“. Ir tuo, regis, viskas pasakyta. Tik ar galima kliautis tokia lengva ranka uždėta prieskyra?

Juk prierašas „konservatyvus“ turėtų perteikti informaciją arba padėti geriau suprasti, antraip toks būdvardis neturi prasmės arba kuria išankstines nuostatas. Tas pats galioja ir etiketei „liberalus“. Šiuo žodžiu taip pat sukuriama kažkokia žinojimo regimybė, tiksliau nepaaiškinant, ką iš tiesų norima pasakyti ir ar apskritai toks apibūdinimas tinka. Tryliktame šių metų savaitraščio „Christ in der Gegenwart“ numeryje šia tema skelbiamas vokiečių jėzuito Berndo Hagenkordo straipsnis, kurio pagrindines mintis toliau ir apžvelgsime.

Bažnyčioje sąvokų „konservatyvus“ ir „liberalus“ pora yra itin mėgstama. Dažniausiai ji pasitelkiama įvairiems nesutarimams apibūdinti. Tai leidžia gana greitai, per daug negalvojant, priskirti kokį pasisakymą vienai ar kitai pusei. Šiais būdvardžiais įvairiuose debatuose lengva ranka dalijami ir moraliniai vertinimai: „konservatyvus“ ­turėtų reikšti, kad kas nors yra nebešiuolaikiškas, tuo metu „liberalus“ arba „progresyvus“ prašosi teigiamo vertinimo.

Tokiam skirstymui į juoda ir balta Berndas Hagenkordas SJ pateikia rimtos kritikos. Jo teigimu, atidžiau pasižiūrėjus į tai , kas apibūdinama žodžiu konservatyvus, akivaizdu, kad sąvoka vartojama per plačiai. Ja bandoma aprėpti be galo skirtingus dalykus: politiniuose debatuose – tai konservatoriai ir neokonservatoriai, o Bažnyčios kontekste – tradicionalistai ir neotradicionalistai. Motyvacijos ir išraiškos skirtumai tarp jų esminiai. Taigi kalbame ne apie smulkmenas.

Kaip pavyzdį B. Hagenkordas SJ pateikia Šv. Pijaus X broliją. Nors ji ir kelia Tradicijos išsaugojimo vėliavą, tačiau jų svajonių Bažnyčia, tiesą sakant, niekada neegzistavo. Net ir tos liturgijos formos, kurios vadinamos „visų laikų mišiomis“, tėra estetiniai XX amžiaus vaikai. Ir jei koks kardinolas vaikštinėja apsigobęs didžiąja kapa, jis nepuoselėja konservatyvumo išsaugojimo prasme, tik juda atskiro, ypatingo pasaulio link, kuriame rasime nebent daug citatų, tačiau jokio gyvo ryšio su praeitimi. Tai viso labo išradinėjimas, o ne išsaugojimas.

Tuo tarpu kitas, tradicionalistams priskiriamas, grupes labiau įkvepia nostalgija, už kurios slypi dabarties klausimai, į kuriuos atsakymų ieškoma pasitelkus išsaugojimo formą.

Tik šitaip reikėtų žvelgti į bažnytinių judėjimų visumą, tik šitaip galima suprasti jų motyvaciją ir aktualumą ir tai, kuo šios grupės skiriasi viena nuo kitos. Vis labiau augant vidinei Bažnyčios įvairovei toks tikslumas būtinas. Tuo tarpu įprastos etiketės vien klaidina.

Toliau B. Hagenkordas SJ atkreipia dėmesį ir į kitą šių laikų polinkį, į akis krintantį ypač Amerikos viešojoje erdvėje. Jis pasireiškia tuo, kad dalis žmonių, trokšdami tvarkos ir visų pirma homogeniškumo, ima pritarti autoritariniams pasisakymams. Kompleksiškumas ir pliuralizmas jiems darosi nepakeliami, todėl norima, kad kokia nors stipri figūra pasirūpintų, kad tos įvairovės nebeliktų.

Atidžiau pasižiūrėjus, su konservatyvumu tai mažai turi ką bendro. Todėl verta paklausti, ar Donaldas Trumpas iš tiesų buvo konservatyvus prezidentas. Juk griuvėsiai, kuriuos jis paliko po savęs politiniame kraštovaizdyje, veikiau liudija apie priešingus dalykus, o ne konservatyvų išsaugojimo siekį.

Panašų polinkį į autoritarizmą galima atpažinti ir vadinamojoje „cancel culture“ – atšaukimo kultūroje, apibūdinančioje save kaip itin progresyvią.

Iš čia matome, kad polinkis į autoritarizmą nesietinas vien su dešiniosiomis pažiūromis, kad tai daugiau dvasinės nuostatos, o ne turinio ar įsitikinimų klausimas.

Baigdamas straipsnį „Christ in der Gegenwart“ autorius siūlo pereiti prie kitos sąvokų poros, kur kas geriau tinkančios dabarties debatams. Jo teigimu, konservatyvumo ir liberalumo ašį visuomenėje jau seniai pakeitė kita – konstruktyvumo ir destruktyvumo ašis.

Juk konstruktyvus gali būti tiek siekis išsaugoti, tiek ir naujovių ieškojimas. Lygiai taip pat pažiūros ir judėjimai, laikomi konservatyviais, tikrovėje gali būti labai destruktyvūs.

Būtina atidžiai atsirinkti tai, kas kokiame nors konflikte ar debatuose veda pirmyn ir prisideda prie sprendimų, nuo to, kas priešingai – prisideda, kad nebūtų priimta jokių sprendimų.

Šie iššūkiai, B. Hagenkordo SJ teigimu, akivaizdūs ir šiandienos bažnytiniuose debatuose. Sąvokų poros „konservatyvus-liberalus“ jėga čia, deja, atsiskleidžia dėl nuolatinio kartojimo. Tokiu būdu ima atrodyti, kad šios sąvokos iš tiesų atspindi tikrovę. Nepaisant to, kad jos daugiau paslepia, nei paaiškina.

Tam, kad šiandien atpažintume, kas yra destruktyvu, turime žvelgti į tai, kas slypi po etikete. Juk iš pirmo žvilgsnio nėra taip lengva suprasti tikrąsias nuostatas ir įsitikinimus. Tokia yra augančios nuomonių įvairovės Bažnyčios viduje kaina.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

II Vatikano susirinkimas kalbėjo apie laiko ženklus. Konstitucijoje „Gaudium et spes“ rašoma: „Reikia pažinti ir suprasti mūsų gyvenamąjį pasaulį, jo viltis bei troškimus ir dažnai dramatišką jo pobūdį“ (GS 4).

Įgyvendinti šį paraginimą sugebėsime tik tuomet, kai mūsų žvilgsniui netrukdys sustabarėjusios supratimo kategorijos arba  sąvokų „konservatyvus“ ir „liberalus“ vartojimas, nepasigilinus į tikrovę.