2020 10 29

Ruslanas Baranovas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie krikščioniškąjį balsavimą

Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Prieš kiekvienus rinkimus diskusijos dėl krikščionybės suaktyvėja. Nors dažniausiai klausiama, už ką turėtų ar neturėtų balsuoti krikščionys, kartais pristatomos ir išsamesnės asmeninės krikščioniškojo gyvenimo versijos.

Šiame lauke rinkimai buvo kaip reta produktyvūs: nuo tradicinių diskusijų apie balsavimą, Gedimino Jauniaus evangelinio liberalizmo iki žmonių grupės, kuri nusprendė pasivadinti Krikščionių sąjunga ir „meldėsi“ per rinkimų į Seimą debatus. O kur dar dokumentiniame filme popiežiaus išsakytos mintys, kurias komentuoti ėmėsi visi kažką apie Bažnyčią išmanantys ir neišmanantys žmonės.  

Pradėti turbūt reikia nuo to, kad diskusijų intensyvumą lemia tai, kad krikščionybė Lietuvoje dažniausiai matoma kaip susijusi su politine dešine, o alternatyvios dešinės atstovai be ceremonijų ją savinasi. Girdint kaip Krikščionių sąjunga ar Petras Gražulis savo pažiūras grindžia buvimu „dorais krikščionimis“ daliai krikščionių užverda kraujas ir kyla noras protestuoti. Ir nors visi supranta, kad šios grupės neatstovauja Bažnyčios mokymui, kartais pati Bažnyčia pernelyg vangiai nuo jų atsiriboja, jautiesi lyg kažkas meluotų apie tavo artimą: žinai, kad netiesa, bet vis tiek pikta. Tokioje aplinkoje svarstymai apie krikščionybę įgauna tikrai makabriškų bruožų. 

Jei žlugus Vakarų civilizacijai išliktų tik LRT rinkiminių debatų įrašai, ateities antropologai susidarytų tikrai keistą vaizdinį apie tai, kas buvo krikščionybė. Visų pirma, manytų jie, svarbiausia krikščionybės tema yra žmonių seksualinis gyvenimas. Neturėdami išlikusio Šventraščio, jie spėtų, kad Biblija buvo sudaryta iš daugybės kas, kaip ir su kuo gali miegoti ir sudaryti partnerystes bei šeimas, aprašymų. Krikščionių tikėjimas – savo monografijose rašytų ateities antropologai – buvo nuolatiniame genderizmo erezijos pavojuje. O Stambulas viso, ką krikščionis laiko blogiu, kilmės vieta. Mordoras. Nors ateities antropologai nieko nežinotų apie manicheizmą, būtent jį primintų jų aprašymai. 

Rinkimai visada supaprastina sudėtingus dalykus – sakysite. Bet svarstymai apie tai, už ką turėtų balsuoti krikščionys, nėra supaprastinimai – tai iškraipymai. Apskritai krikščionybė nesileidžia būti supaprastinama. Ir tai yra jos esmė. Neįmanoma sukurti teisės kodo, kuriuo sekdami būsime krikščionys, neįmanoma sukurti išorinių ženklų klasifikacijos, iš kurios atpažinsime Kristaus sekėjus. 

Ar ne apie tai yra Himnas Meilei? Net jei kalbame žmonių ar angelų kalbomis, turime antgamtiškas dovanas ir pažinimą, viską išdaliname vargšams, ar pasivadiname krikščionių sąjunga, bet, neturėdami meilės, būsime tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Tad atsakymas į klausimą, už ką balsuoti krikščionims, yra labai paprastas ir nesuteikiantis jokio palengvinimo – už tuos, kurie myli. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mąstydamas apie tai prisimenu rinkimų laikotarpiu iš naujo atrastą seriale The New Pope popiežiaus Jono Pauliaus III (vaidinamo Johno Malkovičiaus) pasakytą kalbą. Būdamas paprastu pasauliečiu ir nenorėdamas pamokslauti apie krikščionybės esmę pasinaudosiu šiuo pavyzdžiu iš meno srities. 

Minėtoji kalba yra pirmoji popiežiaus kalba jo kardinolams, savotiškas jo prisistatymas, kurio centre atsiduria meilė. „Mes turime tik vieną problemą, aš nežinau jokių kitų. Problema yra meilė.“ Tuomet popiežius leidžiasi prie mūsų ir fiktyvaus serialo laikmečio problemų vardijimo ir apibendrina jas: „Jos visos yra meilės isterijos. [Jos yra] mūsų galios mylėti iškraipymai. Problema yra meilė. Klausimas, tuomet, yra: kaip mums mylėti?. 

Ruslanas Baranovas. VU TSPMI nuotrauka

Tiems, kas praktikuoja, akivaizdu, kad jokia moralės sistema, dekalogas ar tuo labiau politinė ideologija negali būti atsakymas į šį klausimą. Joks supaprastinimas čia negalimas. Kasdienė pastanga mylėti save ir savo bendruomenę yra atsakymas. Kaip sako Kristus: „Aš esu kelias.“ Būnant krikščionimi spręsti, už ką balsuoti pagal tai, palaiko ar nepalaiko tas žmogus ar partija Stambulo konvenciją, yra tas pat, kaip rinktis maisto produktus tik pagal jų pakuotės spalvą. 

Tai, ką čia rašau, nėra kažkokios ypatingos įžvalgos. Tiems, kas nori išgirsti, kunigai ir sielovadininkai tai kartoja nuolat: per Mišias, maldos grupelėse, įvairiuose kursuose. Problema yra meilė. Tie, kurie nori išgirsti tai, galėjo išgirsti ir Vyskupų konferencijos komentare apie Pranciškaus paramą homoseksualių asmenų partnerystėms: „Popiežiaus mintys apie būtinybę neatstumti homoseksualių asmenų atspindi nuolatinį Šv. Tėvo norą padėti asmenims, atsidūrusiems sunkiose situacijose.“ Nuolatinis noras padėti ir yra meilė.