Apie „Kroniką“ iš jos bendradarbių lūpų: nepagražintos rezistencijos žinutės

Taip pat likvidavo Lietuvos kariuomenę, perdavė valdyti Maskvai bene visas valstybės gyvavimo sritis, nacionalizavo žemės ūkį, pramonę ir didesnį nekilnojamąjį turtą. Siekiant įtvirtinti sovietinę santvarką ir užgniaužti net menkiausius bandymus priešintis naujai valdžiai, jau 1940 m. liepą prasidėjo pirmieji masiniai suėmimai ir gyventojų teroras.

Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, iki 1941 m. birželio 14–18 d. trėmimo, buvo suimta apie 6600 įvairių tautybių krašto gyventojų[1], o jau minėto 1941 m. birželio trėmimo metu iš Lietuvos į SSRS išvežta beveik 18 tūkst. Lietuvos gyventojų[2]. 1941–1944 m. komunistų vykdytą krašto terorą keitė nacių režimas, skaudžiausiai palietęs Lietuvos žydų bendruomenę. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Lietuvoje prasidėjo antroji sovietinė okupacija, kurią lydėjo dar žiauresnis krašto gyventojų teroras: masiniai suėmimai, kankinimai, žudynės ir trėmimai.

Dar pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu ėmė kurtis įvairūs pogrindiniai būreliai ir organizacijos, puoselėję viltį vienokiu ar kitokiu būdu atkurti Lietuvos valstybingumą. Veikla daugiausia vykdyta platinant antisovietinius atsišaukimus, švenčiant draudžiamas šventes. Pradėta ruoštis partizaninei kovai, kuri prasiveržė 1941 m. birželio sukilimu. Antrą kartą užėjus sovietams, tūkstančiai Lietuvos vyrų ir moterų išėjo į mišką su ginklais rankose, tikėdamiesi sulaukti pagalbos iš Vakarų ir atkurti demokratiniais pagrindais valdomą Lietuvą. Deja, kova, trukusi beveik 9 metus, buvo skaudžiai numalšinta.

Iš aktyvaus ginkluoto pasipriešinimo pereita į neginkluotą rezistenciją, labiausiai pasireiškusią praktikuojant religines apeigas ir nuo XX a. 8 deš. pradedant leisti pogrindinę spaudą, kuri, pasak Vilmos Vasiliauskaitės, Lietuvos kovų už laisvę istorijoje turi senas tradicijas jau nuo pat 1830–1831 m. sukilimo laikotarpio, yra viena efektyviausių kovos už laisvę priemonių[3].

Žinomiausias tokios spaudos pavyzdys – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ (toliau – „Kronika“). Tai ilgiausiai be pertraukos (nuo 1972 m. iki 1989 m.) ėjęs pogrindinis leidinys Sovietų Sąjungoje. Nepaisydamas geležinės uždangos, šis leidinys skelbė pasauliui apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje 17 metų.

2022 m. „Kronika“ minėjo leidybos 50-metį. Vertindamas šio leidinio svarbą lietuvių tautai, Lietuvos Seimas 2022-uosius paskelbė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metais. Vytauto Didžiojo karo muziejus, norėdamas prisidėti prie „Kronikos“ jubiliejinių metų minėjimo, kartu su „Bažnyčios kronikos“ fondu ėmėsi gyvosios atminties projekto ir surinko autentiškus prie „Kronikos“ rengimo ir platinimo prisidėjusių žmonių liudijimus. Šių liudytojų dėka „Kronika“ galėjo sklisti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Vytauto Didžiojo karo muziejui (toliau – muziejus), kaip vienai iš atminties institucijų, yra svarbu išsaugoti „Kronikos“ naratyvą ateities kartoms. Šia tema jau yra išleista daug įvairių straipsnių[4], knygų[5] ir dokumentinių filmų[6], bet muziejaus istorikai akcentuoja pačius žmones, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjo prie „Kronikos“ žinių skleidimo. Renkant prisiminimus, juos labiausiai domino tai, kas lėmė, kad žmogus skaitė, platino ar prisidėjo prie pačios „Kronikos“ leidimo, kaip atrodė jo gyvenimas tada, kai grėsė kratos, areštas, kalėjimas, tremtis, kokią įtaką „Kronika“ padarė tolesniam konkretaus žmogaus gyvenimui.

Muziejaus fondus papildė 9 „Kronikos“ bendradarbių – kun. Aldono Gudaičio SJ, ses. Bernadetos Mališkaitės SJE, Dainos Čyvas, ses. Genovaitės Navickaitės SF, Gintės Damušytės, ses. Onos Šarakauskaitės SJE, ses. Reginos Teresiūtės SJE, Stasio Vaičaičio bei Petro Plumpos – prisiminimai. Liudijimai buvo surinkti pagal specialų klausimyną, kuris kiekvieno pateikėjo atveju minimaliai pakoreguotas, atsižvelgiant į santykį su „Kronika“: ją skaitė, platino ar buvo vienas iš jos rengėjų. Šiuo straipsniu, išanalizavusi „Kronikos“ bendradarbių atsiminimus, pristatysiu kolektyvinę „Kroniką“ rengusių ir platinusių asmenų biografiją, pagrindinius veiksnius, skatinusius įsitraukti į pogrindinę veiklą.

Ko gero, daugelis sutiktų, kad tai, kokioje aplinkoje žmogus augo, kokios vertybės buvo ugdomos, vėliau daro didelę įtaką žmogaus pasirinkimams. Todėl kaip pirmąjį elementą, skatinusį prisidėti prie „Kronikos“, būtų galima įvardinti patriotinį auklėjimą.

Ses. Ona Šarakauskaitė, gimusi ir užaugusi Alytaus rajone, pasakojo: […] kai skaičiau Vanago dienoraštį, tai mūsų šeima iš karto susižiūrėjom, kaip buvo rašoma, kad perėjo upelį […] nes mes esam kaip tik toj vietoj, kur mes žinom, iš kokios sodybos ir pro kokį namą praėjo Vanagas. O kalbu todėl, kad mano tėtis Vanagą pažinojo. Ir už tai galbūt net tie visi dalykai, apie kuriuos šiandien kalbėsim, jie vis tiek yra surišti su ta mūsų kilme ir praeitimi. […]

Žinojom, kokiose vietose buvo bunkeriai aplinkui… Esu iš tos vietos kilusi, tai man ta „Kronika“ ir tie partizanų gyvenimai (kilnūs, ne tie, kurie atėjo dėl kariuomenės nėjimo, arba kitais motyvais) buvo įdomūs. Ir aš iš savo tokios vaikystės atsimenu, kad aš buvau pradinėje klasėje, ir aš jau žinojau apie tą Vanagą, žinojau apie visą absoliučiai, tai kas buvo tais Atgimimo laikais, kai žmonės sako „Pirmą kartą išgirdau…“, tai man visa ta istorija buvo žinoma, kaip ir Šapokos istorija ir visos kitos.

Su minėtų knygų turiniu, kuris ugdė meilę tėvynei, teko susipažinti ir Reginai Teresiūtei. Namuose ne tik buvo skaitoma draudžiama spauda, bet ir klausomasi Vatikano radijo, o jis sukeldavo ypatingų emocijų, kai per Vasario 16-ąją būdavo giedamas himnas ar kai pranešdavo, kad „Kronika“ vėl pasiekė Vakarus. O būsimos „Kronikos“ redaktorės Bernadetos Mališkaitės namuose skambėdavo lietuviškos dainos: […] girdėdavau tėtį dainuojant „Lietuva brangi“, „Lietuviais esame mes gimę“, Tautinę giesmę.

Visai kitaip gyvenimas klostėsi Gintės Damušytės ir Dainos Čyvas šeimose. Augdamos Jungtinėse Amerikos Valstijose, jos galėjo laisvai ir drąsiai kalbėti apie Lietuvą, mokytis jos istorijos, puoselėti lietuviškas tradicijas. Visgi, kaip teigė D. Čyvas, kai nesi gimęs savame krašte, nėra lengva išlaikyti lietuvybę, todėl tokioje situacijoje labai svarbus tėvų vaidmuo ir pavyzdys.

Pasak G. Damušytės, jos tėtis suprato, kad yra labai svarbu nuo pat vaikystės auklėti jaunimą lietuviška dvasia, abu tėvai buvo labai sąmoningi lietuviai. G. Damušytės šeimai Lietuva ir lietuvybė labai rūpėjo. Ji sakė: „Namuose tik lietuviškai kalbėjom, ir dažniausiai jau mūsų savaitgaliai buvo skirti vien lietuviškai veiklai. Tai jaunimo organizacijos, ne tik ateitininkai, bet ir Jaunimo sąjunga, ir tautinių šokių grupės, ir chorai…“

Tiek sovietų okupuotoje Lietuvoje, tiek Vakaruose augusius būsimus „Kronikos“ bendradarbius sąmoningai mąstyti skatino ir skaudžios šeimų patirtys susidūrus su okupaciniais nacių ir sovietų režimais bei šeimos narių įsitraukimas į rezistencinę veiklą. O. Šarakauskaitės tėtis buvo Dainavos apygardos partizano Vaclovo Voverio-Žaibo ryšininkas. Už tai buvo suimtas ir 6 metus praleido Kazachstano Ragandos kasyklose.

Tremtį teko patirti ir A. Gudaičio šeimai: mama išvežta todėl, kad šeima turėjo daug žemių, o tėčio šeimą ištrėmė už brolių partizaninę veiklą. Gudaičių vaikai buvo persekiojami ir mokykloje: Net ne tiek dėl to, kad tėvai buvo Sibire, bet dėl tikėjimo, kad nebuvom spaliukai, nebuvom pionieriai. Ir dėl to būdavo sumažinamas arba pažymys, arba mažesnis pažymys įrašomas (tas vadinamas auklėjimas), kad neitų į bažnyčią ir t. t.

Slapta mane ir brolį buvo įrašę į spaliukus, nes mums vaikams tas ženkliukas atrodė: visi turi, žiba jų akys. Tai kurį laiką ir mes buvom į tuos spaliukus įrašyti, bet savo mamos tetai pasipasakojom. Sako, tai parneškit parodyt, kaip atrodo; o mes tuos ženkliukus eidami per mišką paslėpdavom miške, kad nematytų, kad turim, ir paskui eidami į mokyklą įsisegdavom. Tai gal savaitę buvom spaliukais. Paskui tetai parnešėm – ji į ugnį įmetė ir baigėsi mūsų visa komunistinė karjera. […]

Bet kaip jau sakiau, psichologiškai toksai vadinamas žeminimas arba, kad eini į bažnyčią […] Aš pamenu, kad mokykloje parašiau eilėraštį apie partizanus, tai žinau, kad mokytoja pasikvietus sakė, kad daugiau taip nerašyk ir t. t. Mes, kaip vaikai, žinojom, kad mokykloje negali reikštis, nes turėsi problemų. Paskui vėliau, užaugus, aišku, mokykloj turėjau tokių ir tardymų, ir dėl trispalvės iškėlimo slapta, dėl kitų dalykų.

B. Mališkaitės šeimoje mamos sesuo atsidūrė tarp ištremtųjų už tai, kad buvo partizanų ryšininkė. Tokio tiesioginio teroro tėvams neteko patirti, tačiau jie matė ir savo vaikams pasakojo, kaip nacių laikais buvo šaudomi žydai, matė vagonuose įkalintus į tremtį išvežamus kaimynus. Tai, jos nuomone, tėčiui paliko gilią psichologinę traumą.

Sovietinės sistemos siaubą teko patirti G. Navickaitės šeimai: Mūsų šeima liko neišvežta. Niekas nevežė, kadangi daugiavaikė, skurdžiai gyvenom. Turėjo ten kelis hektarus žemės tėvai. O mamos brolį išvežė į Irkutsko sritį, kur jis tikrai daug vargo, ir negrįžo – jis ten liko palaidotas. […] Kai kūrėsi kolūkiai, tai pakvietė tėtį darbininkė ir pasakė: „Arba į Sibirą važiuoji, arba įrašom į kolūkį“. Ką tėčiui, ką liko daryt… Dirbsim tam kolūky…

Ir paskui atvažiavo, viską paėmė: arklį, karves, žinokit, padargus visus, viską atėmė, žemę – ten ta žemė ir taip nederlinga, liko 60 arų – toks gabalėlis, bet ta žemė tokia nualinta […] Labai vargom, ir labai duonos trūkdavo […] Ir tiesiog, galima sakyti, dažnai badaudavom. Reikėdavo nuo vidurnakčio eiti tėčiui arba mamai į stotį eiti elgetauti, gauni arba negauni… Visaip būdavo, žinokit… Ačiū Dievui išgyvenom tą laiką.

Ir paskui, kai brolis stojo į seminariją, tai toks labai į mūsų šeimą buvo atkreiptas dėmesys. Kadangi ten toks Lietuvos pakraštys yra, daug rusų tautybės žmonių gyveno, lenkų, lietuvių beveik mažai būdavo. Tai kaip įstojo, tai buvo toks sąmyšis visam rajone. Tai brolį tiek ištardė saugumas, tiek ten jį krėtė. Mokytojai atvažiuodavo. Tiesiog taip kas antrą dieną vis atvažiuoja: tai apylinkės pirmininkas, tai kažkas iš rajono, tai kažkokie saugumiečiai. Net nežinodavom kas. Ir visą laiką tiesiog terorizuodavo. Ir gąsdindavo, kad aš nebaigsiu vidurinės, niekur neįstosiu, kad tėvams bus blogai, kad atims tą, aną. […]

Labai išgyvenom tą laikmetį tokį… Net smurtą panaudojo ten vienas toks apylinkės pirmininkas prieš tėtį mano akivaizdoj. Tai man taip žiauriai pasiliko. Ir galvoju, nu niekada tokioj valdžioj nenorėčiau gyventi ir nenorėčiau pasiduoti tokiai valdžiai. Tiesiog įkvėpė tokią dvasinę stiprybę, kad nesitaikstyti su blogiu.

Be abejonės, stiprią įtaką darė religija ir šeimose puoselėjamos krikščioniškos vertybės. Dauguma pogrindžio dalyvių minėjo gilų tėvų tikėjimą, kuris ir juos pačius kreipė katalikybės link. B. Mališkaitės šeimoje sekmadienis, šv. Mišios ir kitos krikščioniškos vertybės buvo nekvestionuojamos. Būdavo kalbama apie jas, apie patį tikėjimą, apie bendražmogiškąsias vertybes. Todėl Bažnyčia jai atrodė kaip antri namai.

Jai pritarė ir Regina Teresiūtė, kurią mažą su broliu mama kiekvieną vakarą veždavosi į bažnyčią, padrąsindavo ir pamokydavo, kaip atsilaikyti ateistiškoje mokyklos aplinkoje: Jeigu reikėdavo išmokti kokį eilėraštį apie Leniną, apie Marytę Melnikaitę, prisimenu, nė su pagaliu neįkalsi man. Dabar aš galiu tuos eilėraščius deklamuoti po 60 metų – pasąmonėj tas liko kažkur tai, bet tas toks pasipriešinimas jau augo tada, nuo mažų dienų. […]

Kažkada valgant pietus aš persižegnojau ir iš manęs pradėjo juoktis pamatę. Ir jau nuo tada turbūt vaikui kilo tas toks pasipriešinimas, kad aš už tai kovosiu: tai yra mano vertybė, mano pasirinkimas. Ir jau kažkas iš manęs už tai juokėsi. Ir, aišku, parėjusi pasiskųsdavau mamai. Mama sakydavo, nekreipki dėmesio, mus padrąsindavo, pamokydavo. […] Tas toks religinis auklėjimas, aišku, subrandino ir mano charakterį, ir apsisprendimą už tiesą.

Kun. Aldonas Gudaitis prisimena, kad jam, vaikui, religija atrodė daugiau kaip tradicija, kuri įkvėpė meilę Lietuvai, ypač per visokius vietos kunigo organizuotus slaptus susibūrimus. Jis prisimena: Aš toks labiau buvau tautiškai nusiteikęs. Aš galvodavau Lietuva – Dievo dovana, už ją reikia kovoti. Net jeigu ir kunigu vėliau galvojau būti, tai dėl to, kad Lietuva būtų laisva, bet ne, kad tenai ypatingai, kad leistų melstis, ar kad Jėzų skelbti toliau…

Tėvams turbūt buvo sunkiau matyti. Tėtis sakydavo: „Žinai, šitoj santvarkoj, vaikeli, visai gal ir būtų neblogai, jei tik tai leistų tikėjimą laisvai.“ Bet Katalikų bažnyčia, bent kur aš augau, mane įkvėpė, ir tėvų pasakojimai įkvėpė meilę Lietuvai. Ir šitas troškimas, kad Lietuva būtų laisva… Tas vakarais Vatikano radijo arba Amerikos balso klausymas, ar bus Lietuva kada laisva vos ne su ašaromis… Tai šitą gerai kaip vaikas atsimenu.

Man tai buvo svarbu, nes per tuos visus susirinkimus be galo daug esame dainų išmokę: ir apie partizanus ir t.t. Lietuvos istorinių dainų ten išmokom. Dainuodavom visi dainas. […] Katalikų bažnyčia padėjo augti meilę Lietuvai.

Visi kalbinti „Kronikos“ bendradarbiai jos leidimo metu buvo jauni žmonės – nuo paauglių iki maždaug 30 metų amžiaus. Ir dauguma akcentavo, kad būtent tai padėjo negalvoti apie už pogrindinę veiklą gręsiančius nemalonumus: pradedant kratomis ir areštais, baigiant įkalinimu ar tremtimi.

Kai viskas prasidėjo, man buvo 23 metai. Žinokit, tokiems jauniems žmonėms nėra tokio dalyko [baimės]. Aš dabar kai pagalvoju, aš jau dabar taip nesugebėčiau padaryti, nes jau yra savisauga stipresnė […] Aš niekada nebijojau. Bet, pavyzdžiui, jeigu jau veži Kroniką, neši išspausdinus, visada norėjau būti viena. Aš niekada nenorėjau, kad su manim važiuotų kitas asmuo. […] Aš galiu, bet su kitu man jau yra sunkiau. Kažkokia atsakomybė už kitą didesnė.

O atrodo už save – jau kaip bus, taip bus. Jeigu tu jau spausdinti ruoši tą pilną Kroniką ir būtų atėjus krata, tai aišku būtų paėmus, bet tiesiog Dievas saugojo. Nors iš tikrųjų žmogaus protu, tai čia neina suvokti, kaip čia gali kažkokios mergičkos iki 30 metų dauginti Kroniką, ir būti nesusektos. Tuo labiau, kad mes nemokėjom tų visų būdų, nežinojom… Nu tikrai Dievas saugojo. […] Dabar aš labiau bijočiau. Jau yra kitas supratimas, – teigė O. Šarakauskaitė.

R. Teresiūtė prisimena: Sovietmečiu buvo vienas daiktas labai geras. Ypatingas daiktas mūsų atžvilgiu […] – buvom jauni. O kada jaunystė yra, ta energija visa, ir susideda su auka vienuolynui, kada žmogus kažkur vis tiek stengiasi aukotis dėl kitų, tada viskas yra labai paprasta ir suprantama.

A. Gudaitis, kuris užaugo su „Kronika“, teigė, kad vaikams nebuvo baimės, bet buvo smagu daryti tai, kas draudžiama: Šita veikla buvo daugiau tokia labai faina. Kadangi draudžiama, o kaip sakiau motyvas, ypač tautinis (slapta Vasario 16-ąją švęsdavom) […] Tuo metu, kad man ten dar labai Jėzus būtų… Jau imponuotų kas nors… Jau pirmos Komunijos priėjau, išpažintis ir visa kita, tos Mišios – pusantros valandos laukti, kada pasibaigs, bet paskui žinai, kad po to mes ten žaisim futbolą ir dar paskui kalbėsim apie Lietuvą… Tai tas vežė.

Tai, kas sunkiausia galbūt, paskui […] mus pasiekdavo dezinformacijos įvairios. Ir aš manau, kad paskui jau atsirado tarp mūsų tų užverbuotų žmonių, kurie sakydavo, kad faktai netikri, Kronikoje šmeižtai yra […] Net sakydavo, kad kai kurie ten sukurti specialiai. Taip buvo norima, kad Kronika patirtų fiasko, kad tai yra sugalvotų faktų rinkiniai, vienas koks tikras, o kiti visi – šmeižtas. Tai buvo toks momentas, kur staiga sudvejoji: kaip čia yra, jeigu tikrai čia kažkas tik prikuria. Arba geri faktai tikri, o kiti – prikurti, kad padidinti perspėjimo mastą…

Straipsnyje pristatyti bendri motyvai, kurie skatino būsimuosius „Kronikos“ bendradarbius įsitraukti į pogrindinę veiklą. Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikų surinktų atsiminimų analizė parodė, kad vyrauja keturi pagrindiniai elementai, jungiantys rezistencijos dalyvius. Tai – šeimose puoselėta lietuvybė ir viltis atkurti Nepriklausomą Lietuvą; gilus krikščioniškas tikėjimas ir, kiek leido aplinkybės, – aktyvus dalyvavimas Bažnyčios gyvenime. Taip pat patirti arba artimoje aplinkoje matyti okupacinės sistemos vykdyti nusikaltimai žmogiškumui bei jaunas rezistencijos dalyvių amžius, padėjęs nustumti į šalį mintis apie jiems gresiančius pavojus.

Visa tai būsimiems „Kronikos“ bendradarbiams neleido likti abejingiems, skatino imtis veiksmų ir visomis išgalėmis siekti, kad būtų atkurta laisva, demokratiniais principais paremta Lietuvos valstybė.

[1] Arvydas Anušauskas et al., Lietuva 1940-1990, 2-asis leid. (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007), p. 139.

[2] Ibid., p. 142.

[3] Vilma Vasiliauskaitė, Tautinė ir liberalioji pogrindžio spauda Lietuvoje 1976–1981 (Vilnius: Gairės, 2002), p. 7.

[4] Vilma Narkutė, „The Chronicle of the Catholic Church in Lithuania“ in defence of religious liberty (1972–1989)“, in Soter 7(25) (2002); Arvydas Anušauskas, „Pogrindinės bei alternatyviosios spaudos raida ir vaidmuo (1944–1987 m.)“, in Parlamento studijos (2004 Nr. 1, 61-68); Ainė Ramonaitė, Valdemaras Klumbys, Rytė Kukulskytė, „Pogrindžio spaudos leidėjų tinklai sovietmečio Lietuvoje“, in Informacijos mokslai (2015 t. 71, p. 50–67).

[5] Vidas Spengla, Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis (Vilnius: Katalikų akademija, 2001); Tiesa išlaisvina. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus prisiminimai apie dvidešimt „LKB Kronikos“ metų (Kaunas: Kauno arkivyskupija, 2012); Sigitas Tamkevičius, Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968-1988 (Vilnius: Ateities leidybos centras, 2022).

[6] Juozas Sabolius, Virginijus Savukynas, Dovydas prieš Galijotą (2013); Dalius Ramanauskas, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos 40-metis (2013).