Apie kunigo V. Mincevičiaus kolekciją ir Michelini šeimos meilę Lietuvai

Birutė dar nebaigusi studijų pradėjo dirbti Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje. Glaudžius ryšius su biblioteka abu palaikė ir visus Italijoje pragyventus metus, nuolat čia sugrįždavo nusiteikę padėti, bendradarbiauti. Dabar bibliotekoje yra Guido Michelini rankraščių fondas, kuriame yra per 180 vertingų dokumentų, rankraščių.

Be kitų reikšmingų Lietuvos labui nuveiktų darbų, Birutė ir Guido daug prisidėjo, kad vertinga kunigo Vinco Mincevičiaus žemėlapių kolekcija atitektų Vilniaus universiteto bibliotekai.

Apie neblėstantį ryšį su Lietuva, su biblioteka kalbamės su Birute Michelini.

Kiek metų esate dirbusi Vilniaus universiteto bibliotekoje?

Pradėjau dirbti ketvirtame kurse, dar nebaigusi studijų. Kadangi studijavau klasikinę filologiją, buvęs Rankraščių skyriaus vedėjas Vytautas Bogušis mane pasikvietė dirbti į skyrių dėl lotynų kalbos. Iš pradžių dirbau valandininke. Dirbau prie Vilniaus medicinos draugijos archyvo, daugiausia prie Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraščio, kuris vėliau buvo publikuotas.

Viską reikėjo perrašinėti, nes rašyta ranka. Taigi dirbau nuo ketvirto kurso iki išvažiavimo į Italiją, o išvažiavau 1984-aisiais. Taigi išdirbau apie 10 metų.

Kas labiausiai įsiminė iš tų darbo bibliotekoje metų? Vieta, žmonės?

Kas kartą praeidama Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kiemeliu pakeliu akis į savo langą, kur sėdėjau dirbdama. Žiūrėjau tiesiai į filologų berželį. Jei langai būdavo atviri, o paskaitą skaitydavo profesorius Aleksas Girdenis, norėdama būčiau galėjusi ją konspektuoti sėdėdama prie savo rašomojo stalo.

Man ta vieta – tarsi šventovė, ir, žinoma, labai brangūs žmonės, visos kolegės, kurios ir dabar tebedirba, su kuriomis susitinku, pirmiausia tai buvusi Rankraščių skyriaus vadovė Nijolė Šulgienė. Anksčiau kaskart grįžusi į Vilnių būtinai aplankydavau rankraštyną. Išvažiuodama į Italiją palikau skyriuje kaktusą, ir kolegės pagal to kaktuso augimą, išsišakojimus sprendė apie tai, kaip man sekasi Italijoje.

Tai ryšys su biblioteka niekada nebuvo nutrūkęs?

Taip. Jis dar labiau sustiprėjo per Guido. Jį labai globojo buvęs bibliotekos direktorius Jurgis Tornau, direktoriaus pavaduotojas Stravinskas, vėliau – buvusi ir dabartinė Vilniaus universiteto bibliotekos direktorės Birutė Butkevičienė ir Irena Krivienė.

Biblioteka Guido visada buvo atraminis taškas, jis nuolat lankėsi skaityklose, ten dirbo, paskui prasidėjo intensyvūs knygų mainai, jis daug siųsdavo bibliotekai, ir biblioteka jam siųsdavo atgal į Italiją. O per mane tas ryšys dar labiau sustiprėjo ir tęsėsi visą laiką.

O kaip Jūs susiję su kunigu Vincu Mincevičiumi?

Vincas Mincevičius man buvo artimiausias žmogus Italijoje, su juo susipažinau per Guido. Kaip tik rugsėjo mėnesį rengėme Italijos lietuvių bendruomenės suvažiavimą, skirtą V. Mincevičiui paminėti. Jame dalyvavo ir VUB generalinė direktorė Irena Krivienė, perskaičiusi įdomų pranešimą apie V. Mincevičiaus dokumentinį paveldą ir kitus išeivijos lietuvių archyvus VU bibliotekoje.

V. Mincevičius buvo Italijos lietuvių bendruomenės įkūrėjas. Minėjome draugijos 70-metį, ji įkurta 1952-aisiais. V. Mincevičius mokytis į Italiją atvyko 1934-aisiais. Po karo nebesirengė grįžti į sovietinę Lietuvą, liko, baigė kunigystės mokslus ir buvo labai aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę, lietuvybės puoselėtojas. Leido „ELTA press“ biuletenį italų kalba, pats jį redagavo, rinko informaciją, supažindino italus su tikrąja situacija Lietuvoje, vertė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Taip pat kolekcionavo žemėlapius ir senąsias knygas.

Kaip su juo susipažinote?

Guido su juo susipažino atsitiktinai. V. Mincevičius dažnai atvykdavo į Parmos provincijoje esantį Bardžio miestelį, kuriame ir surengėme lietuvių bendruomenės suvažiavimą rugsėjį. Bardis yra apie 60 kilometrų nuo Parmos, Apeninuose. Tame miestelyje gimė kardinolas Antonio Samorè, 1932–1938 m. jis dirbo ir gyveno Kaune kaip Šventojo Sosto atstovas.

Tada jis susipažino su Lietuva ir grįžęs į Italiją toliau dirbo diplomatinėje srityje, buvo labai įtakingas. Savo sekretoriumi pasirinko V. Mincevičių, o šis jo remiamas galėjo daug nuveikti Lietuvos labui. Jo laikais atidaryta Lietuvių koplyčia Romoje. Kai pirmą kartą Guido mane nusivežė į Bardį, buvau apstulbinta. Dabar jau Italijoje yra daugiau lietuviškumo, vien gatvių, pavadintų Via Lituania, – gal kokia dešimtis. Bet anuomet, sovietmečiu, buvo tarsi stebuklas pamatyti lietuvišką kryžių, koplytstulpį, įeiti į parapijos namų konferencijų salę, pavadintą Sala Lituania, visą išpuoštą lietuviškų motyvų freskomis. Ir visa tai V. Mincevičiaus dėka.

Kardinolas buvo labai prisirišęs prie savo gimtosios vietos, ten nuolat grįždavo vasaromis, įsteigė senelių prieglaudą, jaunimo, parapijos namus. O V. Mincevičius vis ieškodavo progos ką nors lietuviško ten pribarstyti.

Guido tėvas dirbo telefonų meistru ir važinėdamas po provinciją kartą ten užsuko. Tai buvo maždaug 1976-aisiais, Guido grįžus iš savo pirmosios stažuotės Lietuvoje. Tėvas dirbdamas apsistodavo senelių prieglaudoje, kur ir A. Samorè su V. Mincevičiumi turėjo savo kambarius. Sužinojęs, kad V. Mincevičius – lietuvis, jis pasigyrė, kad sūnus moka lietuvių kalbą.

V. Mincevičius pakvietė Guido kuo greičiau atvažiuoti, susipažino ir ėmė jį globoti. Tais laikais italui nuvykti į Lietuvą buvo retenybė, Vilnius buvo uždaras miestas, o ir Guido tai nelengvai pavyko. Kai V. Mincevičius sužinojo, kad Guido ir mane atsiveža, buvau priimta kaip dukra.

Todėl V. Mincevičiaus netektis man buvo labai skaudi. Jis, kaip ir Guido, mirė labai staigiai.

O koks buvo jo kolekcijos kelias į Lietuvą?

1992 m. gegužę Guido buvo Lietuvoje ir jau kalbėjosi dėl kolekcijos perdavimo Lietuvai. Ir pats V. Mincevičius planavo grįžti, bet jau nebespėjo. Jo svajonė buvo perduoti kolekciją Lietuvai. Žinodamas Guido ryšius su biblioteka ir universitetu jis prašė jo išsiaiškinti perdavimo sąlygas. Išvakarėse dar su juo kalbėjau, perdaviau iš Guido žinią. Pamenu, jis kiek nusivylė, kad biblioteka daug ką jau turi. O iš ryto sužinojau, kad jo jau nebėra.

V. Mincevičius savo valios raštu nepatvirtino, todėl kiek užtruko, kol pavyko tą kolekciją perduoti bibliotekai. Bet viskas baigėsi sėkmingai.

Kaip nusprendėte Guido rankraščius, archyvą atiduoti VU bibliotekai? Ar jis pats taip norėjo?

Bendravome su buvusia vedėja Nijole Šulgiene, ir manau, kad ji labiausiai paskatino. Skatinau ir aš. Tą fondą pradėjo rinkti pats Guido, papildydavau ir aš. Jame daug korespondencijos, po to ranka rašytų dokumentų vis mažėjo.

Dokumentus atidavėme per kelis kartus, pradėjo pats Guidos. Vėliau aš papildžiau, perdaviau laiškus, korespondenciją su žmonėmis iš Lietuvos: su kalbininkais, rašytojais, tokiais kaip Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Marcelijus Martinaitis. Visi laiškai rašyti ranka. Deja, knygos dabar nuvertėjo, kam nors palikti sukauptą turtingą biblioteką jau tapo problema. O rankraščiai, žymių žmonių ranka rašyti tekstai, laiškai yra vertingi, įdomūs.