Apie laikinąją globą: kad vaikas netaptų vidinės tuštumos užpildu, bet padėtume jam išsiskleisti. Pokalbis su E. Pauwels 

Galbūt galėtumėte daugiau papasakoti apie laikiną tėvystę? Kas tai yra? Kaip atradote šį dalyką?

Šiuo metu nesame laikinieji globėjai, o nuolat globojame vieną berniuką, tačiau nuo 2017 m. lapkričio iki 2020 m. lapkričio buvome laikinieji globėjai. Priėmėme vaikučius iš namų, kuriuose susiklosto sudėtinga situacija: tie vaikai nebegali gyventi savo biologinėje šeimoje, jiems aplinka tampa nebesaugi. Tokiu atveju ieškoma globėjų šeima, kol pasikeičia situacija: arba jie grįžta į biologinę šeimą, arba, jeigu situacija šeimoje nepasitaiso, tada ieškomi nuolatiniai globėjai arba įtėviai. 

Nors laikinaisiais globėjais tapome 2017 m., tačiau šią mintį su savimi nešiojomės jau senokai. Dar tada, kai su vyru buvome sužadėtiniai, kaip ir daugelis porų prieš santuoką apie labai daug ką kalbėdavomės. Žinoma, ir apie vaikus. Sakėme, kad, jeigu Dievas duos mums turėti biologinių vaikų, tai juk galėtume į savo šeimą priimti ir vaikučius, kurie yra netekę savo tėvelių dėl įvairių priežasčių: galbūt įsivaikinti, galbūt globoti nuolat. Tiesa, ta mintis vėliau pasitraukė į šoną: susituokėme, po metų gimė mūsų biologinė dukra, visas rūpestis ir dėmesys buvo skirtas jai, norėjosi atsidžiaugti gimimo stebuklu, kuris mums buvo suteiktas. 

Prie šio klausimo grįžome skaudžiomis aplinkybėmis. Matyt, visi primena įvykį Kėdainiuose, kai mažas berniukas, Matukas, buvo sumuštas savo tėvų ir mirė. Labai aiškiai atsimenu pirmuosius reportažus žiniasklaidoje apie tai, kaip skaudžiai tas vaikelis buvo mušamas. Man buvo taip baisu: tą vakarą prisiminsiu visą gyvenimą. Visą naktį verkiau ir meldžiausi, o prieš rytą pagalvojau, kad nebegalime vien tik kalbėtis, turime kažką daryti. Jeigu man pavyktų nors vieną vaiką apsaugoti nuo tokio likimo, tai jau būsiu kažką labai gero šioje žemėje nuveikusi. Kitą rytą pasikalbėjome su vyru, skambinome į savivaldybę ir bandėme sužinoti, kokie dokumentai yra reikalingi, kad taptume laikinaisiais globėjais. Surinkome reikiamus dokumentus, po to dalyvavome dešimties susitikimų trukmės kursuose, skirtuose būsimiesiems įtėviams arba globėjams. Šie kursai buvo naudingi: juose daug teorinės informacijos apie vaikų raidą, apie tai, kaip išgydyti tokių vaikų žaizdas. Netgi žinant, kad šių žaizdų neužgydysi, tai kaip padaryti, kad jos bent jau nekraujuotų. Šiuos kursus rekomenduočiau išklausyti visiems tėvams. 

2017 m. liepos pabaigoje gavome teigiamą išvadą: galime tapti globėjais. Keletą mėnesių laukėme, kol į šeimą ateis vaikutis. Lapkričio viduryje sulaukėme skambučio iš globos centro. Kiekvienas globėjas sudaro bendradarbiavimo sutartį su kokiu nors globos centru. 

Sulaukus skambučio, mane ištiko šokas. Apėmė didžiulė baimė, ar nepadarėme klaidos sugalvodami tokį dalyką, ar iš tikrųjų galėsime pamilti svetimą vaiką, ar galėsime susidoroti su tuo, kokios ten bus problemos. Tikrai esu dėkinga savo vyrui, kuris mane dažnai „įžemina“. Pati kartais per daug emociškai sureaguoju, o jis man sako: juk viskas gerai, ruošėmės, mūsų mokytojai patvirtino, kad galime būti globėjais, tai ko gi tu čia drebi? Sakome, kad imame vaikutį, ir viskas. Po tokių žodžių nusiraminau. Kitą dieną atkeliavo penkių savaičių mergytė – pati pirmoji mūsų globotinė.

Tuo metu buvo daug sumišusių jausmų: išliko ir baimė, bet kartu ir džiaugsmas, kad vaikelis atkeliavo. Juokėmės su vyru, kad lapkričio vidurys, o mus ištiko šv. Kalėdos. Su vaikučiu atsirado daug džiaugsmo, tačiau, turiu pripažinti, kad atsirado ir daug chaoso. 

Prieš tai tikrai ruošėmės, taip pat ruošėme ir savo biologinę dukrytę naujo vaikelio atėjimui į šeimą. Tuo metu mūsų dukra buvo dvejų su puse metukų. Atrodo, kiek gali tokio amžiaus vaikas suprasti, kas vyksta. Kai mama laukiasi natūraliai, tai procesas vyksta kiek kitaip, o čia staiga atsiranda kitas vaikelis. Mūsų biologinė dukrytė – Bernadeta – tapo tokia „nukarūnuota princese“.  Jai teko tėvų dėmesį pasidalinti su kažkuo kitu. Porą pirmųjų savaičių  ėmiausi už galvos ir svarsčiau, kaip čia viską atlaikyti: atrodo, kad savo biologinio vaiko nepažįstu. Ji ir pikta, ir irzli; buvo daug dalykų, kuriuos reikėjo vėl iš naujo sustyguoti. Užteko maždaug mėnesio, kol susidėliojo dienotvarkė, o tada jau kažkaip viskas buvo ramiau. Po šio mėnesio jau galėjome tikrai išgyventi globos džiaugsmą. 

Galima sakyti, kad mes padedame tiems vaikams, bet, man atrodo, kad ir tie vaikai mums labai padeda. Būdavo tokių akimirkų, kai būnu su mergyte, pavyzdžiui, maitinu ją naktį ir suprantu, kad niekada dar Dievo artumo neišgyvenau taip stipriai kaip būdama šalia to mažo kūdikėlio. Reiktų pasidžiaugti, kad mūsų pirmoji globojama mergytė neturėjo didelių sveikatos problemų. Džiaugsmo ir atsipalaidavimo buvo daug. Reiktų suprasti, kad į globėjų šeimas ateina ir vaikų su didelėmis sveikatos problemomis, turinčių įvairių dėmesio sutrikimų. Tokiais atvejais reikia įdėti daug pastangų, kreiptis į specialistus, prašyti jų pagalbos.

Kokie buvo sudėtingiausi laikinosios tėvystės aspektai? Kas jums keldavo daugiausia iššūkių? 

Didžiausias iššūkis yra atsisveikinimas su vaiku, ta diena, kai sužinai, kad vaikelis jau turės grįžti arba į biologinę šeimą, arba jam jau surasti nuolatiniai globėjai ar įtėviai. Atrodo, kad šiam įvykiui ruošiesi visą laiką, bet tą dieną teorinės žinios negelbsti. Patirtis labai skausminga. Man pačiai atrodė, kad iš manęs išplėšia mano vaiką. Pirmoji mergytė su mumis praleido aštuonis mėnesius, o tai – labai daug. Galima sakyti, kad kažkas sistemoje yra blogai, galbūt vaikeliai turėtų laikinose šeimose trumpiau būti, tačiau juk yra kaip yra. Mūsų antras globojamas berniukas su mumis buvo pusantrų metų. Be abejo, išsivysto prieraišumas. Ir vaikas prisiriša prie mūsų, ir mes prisirišame prie jo. Po pirmosios mergytės iškeliavimo netgi kreipiausi į psichologę, juk tai vis tiek trauma – netektis. Turiu pasakyti, kad šią netektį reikia priimti, leisti sau ją išgyventi, pasidalinti su kažkuo, kad padėtų taškus susidėlioti. 

Pasakojate savo asmeninę patirtį. O kaip patys vaikai reaguoja į atsiskyrimą? Nepaisant to, kad jie dar visai maži, galbūt nemoka aiškiai pasakyti, kaip jaučiasi, bet jiems taip pat, matyt, būna sunku. Galbūt dar susitinkate su vaiku po jų iškeliavimo į kitus namus, kad atsiskyrimas nebūtų toks staigus, o santykis – šiurkščiai nutrauktas? Kaip apie šiuos dalykus pasakojo jūsų minėtuose kursuose? 

Bet kuriuo atveju – vaikui augti šeimoje visuomet yra geriau negu kūdikių namuose ar kokioje nors globos įstaigoje. Žinoma, perėjimas į kitą šeimą neturėtų būti staigus: nukirtome, ir viskas. Turėtų būti laiko tarpas, duodamas atsisveikinti, priprasti prie naujų žmonių. Mūsų pirmoji globota mergytė juk tikrai jau jautėsi mūsų šeimoje kaip sava. Džiaugiuosi, kad pereinamasis laikotarpis buvo duotas: visas mėnuo, kad galėtume susipažinti su naujais įtėviais, jie galėtų atvažiuoti į mūsų namus pabūti, pabendrauti, sužinoti, kokie yra mergytės įpročiai, ką ji mėgsta, o ko nemėgsta, išsiklausinėti visokiausių smulkmenų – juk taip paprasčiau jiems toliau ją auginti. 

Emociškai šis mėnuo man nebuvo lengvas: matai tuos žmones, kokie jie yra puikūs, tačiau vis tiek labai sunku paleisti. Juk ir didelį vaiką kiekvienai mamai sunku paleisti. Vėliau paprašėme įtėvių, kad jie leistų vieną kitą kartą susitikti ir po to, kai jie pasiėmė mergytę į savo namus. Įvyko vienas susitikimas, paskui jie nusprendė, kad daugiau susitikimų nenori, daugiau nieko ir nežinome apie globotą mergaitę. Tačiau taip nebūna visais atvejais: kartais atsitinka taip, kad nuolatiniai globėjai bendrauja su laikinaisiais globėjais. Pavyzdžiui, atsiunčia nuotraukų, vaizdo įrašų ir matai, kaip tavo vaikelis auga. Vis sakau „tavo“, bet tie vaikai kažkuria dalimi vis tiek yra „mūsų“, lieka „mūsų“. Jeigu taip susiklosto gyvenimas, kad yra vaiko gyvenime ir laikinosios globos etapas, tai nereikėtų jo ignoruoti, pamiršti. Skatinčiau visus nuolatinius globėjus ar įtėvius, kad palaikytų ryšį su laikinaisiais globėjais. Juk tai svarbu ir pačiam vaikui augant. 

Ar bendraujate su tomis mamomis, kurių vaikus globojate? Kartais jos siekia atgauti savo vaikus, gydosi nuo priklausomybių. 

Kai vaikučiai ateina į laikinąją globą, vyksta susitikimai su tėvais. Į tuos susitikimus vaikus palydime. Jeigu tėvams yra duotas laikotarpis gydytis nuo priklausomybės, rodyti pastangas susigrąžinti vaikus, ryšys su vaikais tikrai nenutrūksta. Jis nutrūksta nebent tada, kai globos centro darbuotojai ir vaiko teisių specialistai nemato tėvų iniciatyvos susigrąžinti savo vaiką. Žinoma, tada nutrūksta iš tėvų pusės: jie neberodo iniciatyvos, nerodo noro, neatvyksta į susitikimus. Bet jeigu tėvai turi tokį norą, tai niekas šito tikrai neatima. Tėvams ir yra duotas laikas, laikinoji globa, kad jie kažkaip šeimoje sudėliotų savo prioritetus, suprastų, jog tikrai nori, kad vaikai sugrįžtų pas juos. Tikrai yra ne vienas atvejis, kai tėvai deda daug pastangų, kad savo vaikus susigrąžintų. Yra situacijų, kai vaikų paėmimas tėvams būdavo didžiulis smūgis ir priversdavo juos pasikeisti. Kartais reikdavo suvokti, kaip baisu prarasti savo vaiką, kad galėtumei pakeisti gyvenimą. Aišku, yra ir kitokių istorijų: mamos dingsta, ir niekas nebežino, kur jos yra, jos nebendrauja nei su socialiniais darbuotojais, nei su globos centro darbuotojais, tada procesai pasisuka kita linkme, t. y. vaikui ieškomi nuolatiniai globėjai. 

Kokios jūsų dukrytės reakcijos į ateinančius ir išeinančius vaikučius? 

Laikinieji globėjai, kai pasirašo bendradarbiavimo sutartį, gali pasirinkti, kokio amžiaus vaikus jie priims į savo namus. Mums buvo svarbu ne tik pasikliauti savo intuicija, bet ir pasikonsultuoti su specialistais, nes auginome pustrečių metukų dukrą. Gavome psichologės patarimą, kad labiau tiktų mažesni vaikučiai, kad biologinė dukrytė būtų vyresnioji. 

Pirmas kartas, kai globotinė atkeliavo, buvo nelengvas: juk reikėjo dalintis mamos dėmesiu. Būdavo sudėtingų scenų, kai, pavyzdžiui, maitinu mažylę, o mūsų biologinė dukrytė cypia visa gerkle, reikalauja mano dėmesio. Mūsų dukra labai empatiška, greitai susigaudo situacijoje. Vėliau jai pasidarė labai įdomu tas mažas kūdikėlis, atsirado noras rūpintis. Pavyzdžiui, pradėjo žaisti tokius žaidimus, kad ji – globėja. Globėja ji tapo ne tik savo lėlėms, bet ir visiems gyvūnėliams, paukščiukams. Tekdavo net kartais ją pristabdyti, kad neįsijaustų į mamos vaidmenį, kad liktų bent kažkas ir man (juokiasi).

Buvo nelengvas laikas, kai pirmoji mergaitė iškeliavo. Porą savaičių, kol atėjo naujas vaikutis į šeimą, Bernadetai buvo labai sunku. Nors visuomet jai sakydavome, kad šios mergaitės mamytė serga, negali pasirūpinti savo vaikučiu ir mes turime pagloboti, bet ji neliks pas mus, turėsime grąžinti. Matyt, dvejų su puse metų mergaitei nėra lengva tai suprasti, todėl, kai mūsų pirmoji globojama mergytė išėjo, tai buvo sunkus laikas. Vis buvo klausiama, kodėl jos nebėra, juk ją taip mylėjo, kada pas ją važiuosime, kad norinti mažąją pamatyti, kur ji gyvena. Kadangi mūsų ryšys su pirmąja globotine nutrūko, tai galėjo būti sunkiau ir Bernadetai.

Kai atkeliavo kitas vaikutis, berniukas, tai mūsų dukrytei buvo viskas paprasta. Ji sako: mamytė serga su tėveliu, turime pasirūpinti, kai pasveiks tėveliai, tai turėsime grąžinti, bet po to ateis kitas vaikutis. Ji labai greitai perprato situaciją ir gal buvo sudėtingiau, kai mūsų antrasis globojamas vaikais nebegrįžo į savo šeimą ir taip susiklostė situacija, kad tapome nuolatiniais globėjais. Tada turėjome Bernadetai paaiškinti, kad Danielius lieka su mumis, jis niekur neišeis. Kartais atrodo, kad ji dar nėra iki galo supratusi, kad šis vaikelis jau liks mumis. Pavyzdžiui, kai kartu žaidžia ir susipyksta, tai ji kartais sako: „Danieliau, aš tave išvešiu pas tavo kitą tėtį.“ 

Tiek ji, tiek pats Danielius žino, kad yra kitas tėtis, kartais atrodo, kad tokio tikro susigaudymo nėra, kad Danielius dabar liko su mumis, niekur nebeišvešime jo. Augant vaikams juk daugėja ir informacijos: negali paaiškinti visko, nes vaikai dar ne visada yra pajėgūs suprasti dėl savo amžiaus, reikia pateiki tos informacijos tiek, kiek jis gali suprasti. Laikui einant po truputėlį paaiškini daugiau. Kalbame su vyru, kad, matyt, nebus lengva diena, kai pats Danielius paaugęs paprašys papasakoti savo istoriją. 

Minėjote, kad ir pati kreipėtės į psichologą po pirmojo vaikučio išėjimo. Kaip šią pagalbą gauti? Ar gaunate tai iš valstybės? Ar turite asmeniškai kreiptis? Kiek valstybė, savivaldybė, globos namai, su kuriais bendradarbiaujate, padeda šioje kelionėje, misijoje? 

Jeigu reikia kokios nors pagalbos (psichologo, gydytojo), tai globos centras tikrai organizuoja visus šiuos dalykus. Psichologo pagalba yra suteikiama: pasikalbama su globos centro darbuotoju, kuruojančiu jūsų šeimą, kartu nusprendžiama, kiek susitikimų su psichologu reikėtų, ir šie sutikimai yra paskiriami, už juos asmeniškai nereikia susimokėti. Jeigu reikia kokios nors papildomos pagalbos, žinoma, gali ieškoti savo iniciatyva, bet pirmąją pagalbą, kuri yra reikalinga, suteikia globos centras. 

Reikėtų nebijoti prašyti pagalbos, jeigu ji yra reikalinga. Kartais mes galvojame, kad rūpestis, dėmesys, meilė viską išgydyti – tai yra tiesa, meilė iš tiesų daro stebuklus, tuo net neabejoju, matome, kaip vaikučiai išsiskleidžia – bet kartais būna situacijų, kai neužtenka vien meilės, reikia ir žinių. Žinoma, kalbu apie didžiųjų miestų situaciją, matyt, mažesniuose miesteliuose gali būti problemų dėl pagalbos pasiekiamumo. Kalbantis, ieškant kompromisų tikrai įmanoma šios pagalbos sulaukti. Tikrai galiu pasakyti, kad niekas nepalieka vieno, visuomet bendradarbiaujama su globos centru.

Kartu su vyru nusprendėte priimti laikinai globai vaikučius. Kaip jis jaučiasi šioje situacijoje? Minėjote tokį gražų žodį, kad jis jus „įžemina“. Būtų smalsu išgirsti ir jo patirtis. Taip pat pridėčiau ir praktinį klausimą – ar įmanoma vienišiems žmonėms tapti globėjais? 

Vieniši žmonės irgi gali tapti globėjais. Kai lankėme kursus, tai buvo moteris, kuri gyveno viena, neturėjo vyro, vis tiek atėjo norėdama tapti globėja. Tiesa, nežinau, kaip viskas susidėliojo jai. Tie laikai, kai vienišiems žmonėms nebuvo leidžiama pasiimti vaikų iš vaikų namų, jau praėjo. 

Nuo pat pradžių su vyru labai gražiai susitarėme. Abiem globos klausimas iškilo natūraliai: galbūt dėl to, kad esame tikintys žmonės, praktikuojantys katalikai. Globėjų vaidmens nesuvokėme kaip darbo, o veikiau kaip pašaukimą. Šiame pašaukime esame abu, o ne po vieną. Esame šeima. Nėra taip, kad vyras sakytų, jog čia mano dalykai, kad čia tik aš turiu globoti, o jis turi savų darbų. Pasidaliname visais džiaugsmais ir rūpesčiais. Kai atėjo pirmoji globojama mergaitė,  ji labai dažnai keldavosi valgyti naktimis, kartais kas valandą. Žinoma, vienam atlaikyti tokį tempą sunku, matyt, viena nebūčiau pajėgusi. Su vyru keisdavomės: vieną naktį budžiu aš, o kitą naktį – jis. Kai matydavome, kad vienas labiau pavargsta, tai nusiunčiame jį į kitą kambarį ir vieni budime šalia vaikų. 

Vieną kartą kalbantis gimė tokia mintis, kad po biologinės dukrytės Bernadetos gimimo labai norėjome dar savo vaikučių. Kaip tikintys žmonės esame atviri gyvybei, tačiau daugiau vaikučių nesulaukėme. Vieną dieną svarstėme: gal tai yra ženklas? Mums buvo duotas džiaugsmas patirti gimimo ir laukimo stebuklą, išgyvenome nuostabų periodą, bet gal dabar esame pašaukti būti tėvais truputį kitaip? Tiems vaikais, kurie yra atsidūrę sudėtingoje situacijoje: matyt, yra baisiausia, ką žmogus gali išgyventi, tai būti atskirtam nuo savo tėvų. Tokioje situacijoje galime tapti tokiems mažiems žmonėms tėvais, padėti jiems šitą sunkų laiką išgyventi.

Minėjote kriterijus, kuriuos turi atitikti tie laikinieji globėjai. Kokie tai kriterijai? 

Žinoma, kriterijai susidėlioja, ir juos pamato mokytojai, kurie veda kursus. Jie stebi, kaip dalyvauji kursuose. Ten pateikiama ne tik teorinė medžiaga, bet ir praktinių užduočių. Per dešimt susitikimų žmonės vis tiek pasižiūri ir į tavo motyvus. Manau, kad svarbu suprasti, jog kartais vaikelio poreikis ateina iš desperacijos, nuolat bandant susilaukti vaikelio, bet nepavyksta. Tada šeimos galvoja, kad vis tiek vaiko „reikia“, ir nusprendžia įsivaikinti. Tokiais atvejais atrodo, kad globėjais arba įtėviais tampama ne dėl vaikelio, o patenkinti savo poreikius. Šitai reikia pamatyti ir mokytojams, ir žmonėms, norintiems tapti globėjais. Ar man vaiko reikia, kad jis užpildytų tuštumą, kurią sukelia nevaisingumo tuštuma? Ar aš tikrai norėčiau padėti vaikui? 

Žinoma, yra ir kitų dalykų. Pavyzdžiui, kursus vedantys žmonės bent kelis kartus atvažiuoja į namus pasižiūrėti, kokios yra sąlygos: ar jos tikrai yra sukurtos taip, kad vaikutis galėtų saugiai jose augti? Taip pat svarbūs ir finansiniai dalykai: ar dirba žmonės, kiek jie uždirba, bet tai, matyt, nėra esminis dalykas. Svarbiausios yra vidinės savybės, kurias įžvelgia mokytojai, kurie po to rašo išvadas, ar esi tinkamas būti globėju, ar ne. 

Ką pasakytumėte žmonėms, kurie dabar abejoja, kaip atsikratyti abejonių? 

Labai linkėčiau tiems žmonėms, kurie mąsto apie tapimą įtėviais, nuolatiniais globėjais ar laikinaisiais globėjais, negesinti tos minties, dvasios. Kartu, žinoma, linkiu pabandyti sau sąžiningai atsakyti, dėl ko noriu globoti. Ar noriu globoti dėl to, kad, kaip jau minėjome, vaikas patenkins mano kažkokius poreikius, o gal dėl to, kad vaikas augtų laimingas? Kiekvienas vaikas yra nusipelnęs šviesaus ir gražaus gyvenimo, ar tikrai noriu ir galiu būti tas žmogus, kuris kitam tokį gyvenimą padovanos? 

Jeigu ši mintis kyla, tai padrąsinčiau žmones užsirašyti į kursus, juos palankyti, pasižiūrėti, ar iš tikrųjų to noriu. Šio troškimo siūlyčiau negesinti, nes jis yra be galo svarbus: tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje yra daugybė vaikų, kuriems reikia šeimos, reikia žmonių, kurie juos apsuptų meile ir šiluma. Kai vaikai šitą gauna, jie išsiskleidžia kaip gražiausios gėlės. Pamatyti, kaip tokia gėlė žydi, kaip medis, kurį pasodinai, auga ir duoda vaisių, yra tikrai verta. Visiems to linkiu.