Apie laimę būti nusidėjėliais

Yra krikščionių bažnyčių, kuriose vaikai nuo mažens auklėjami krikščioniškai ir mokomi tikėjimo tiesų, bet krikštijami tik suaugę žmonės – suprask, pajėgiantys sąmoningai apsispręsti ir įsipareigoti savo tikėjimui ir bažnyčiai. O mes elgiamės ir galvojame priešingai: priimame žmogų į savo tarpą avansu, vos gimusį, niekaip neegzaminuodami, ir tikimės, kad Dievo malonė lydės ir padės užaugti.

Užaugus būna įvairiai. Maždaug du trečdaliai tos katalikų daugumos tuokiasi bažnyčioje, nors išsiskiria panašus procentas kaip visų. Atskirai Lietuvoje atliktų tyrimų neradau, bet pagal analogiją su kitomis Vakarų kultūros šalimis, tikriausiai tarp aštuoniasdešimties ir devyniasdešimties procentų naudoja dirbtinę kontracepciją. Kiekvieną ar beveik kiekvieną sekmadienį į bažnyčią eina tik keli procentai, bet per didžiąsias šventes – gal koks trečdalis. Dauguma nori krikštyti vaikus ir juos vesti Pirmosios Komunijos, nors ir daug bambančių dėl reikalavimo visus mokslo metus kas sekmadienį rinkti antspaudukus už dalyvavimą Mišiose. Maždaug dešimtadalis yra homoseksualūs, maždaug šimtadalis – transseksualūs. Daugiau kaip devyniasdešimt procentų pradeda seksualinį gyvenimą iki santuokos. Pasitaiko šiek tiek kyšininkų, vagių, smurtautojų ir net žmogžudžių. Visi retsykiais meluoja, pasiduoda godumui ir tuštybei. Dauguma stengiasi gyventi dorai ir laimingai. Šimtas procentų mylimų Dievo kūrinių, šimtas procentų nusidėjėlių.

Susimąsčiau apie tai, pamačiusi tas grotažymes #SudieBažnyčia ir žmonių surašytus biurokratinius raštus, prašančius juos išbraukti iš krikščionių sąrašų. Aišku, velnias tempia už liežuvio pašiepti, kad šitie cirkininkai net nepasivargina išsiaiškinti, kas yra apostazė. Bet man kažkaip vis tiek visų pirma liūdna. Čia tas pats, kas parašyti biurokratinį raštą tėvams, reikalaujant išbraukti tave iš šeimos. Pats gestas neadekvatus, gal net nebrandus, bet jo intencija rodo didžiulę dramą ir abipusį skausmą. O ne vieną sykį žmonės prie tokių pareiškimų pasirūpina pridurti, jog su Dievu tai jie jokių problemų neturi, tik nuo Bažnyčios jiems taip bloga, kad norisi demonstratyviai nuo jos atsiriboti.

Ir manau, kad tie keli nešvankybėmis nuo altorių per pastarąsias savaites išgarsėję kunigai yra panašaus nebrandumo apraiškos, o visi šitie skandalai – visų pirma pervargimo nuo pasaulinės pandemijos padarinys. Bet žvelgiant plačiau, man tikrai ne sykį yra kritę į akis tai, kad Bažnyčios viduje turime daugybę kliūčių ir mechanizmų, kaip žmonės atstumiami, o atstumtieji dar ir paniekinami, neva, esą prasti katalikai, nes geriems tai juk niekas netrukdo.

Vestuvės, laidotuvės, krikštynos, išpažintis ar ligonių patepimas – situacijos, kai daug žmonių beldžiasi į zakristiją, net jei kiekvieną sekmadienį Mišiose ir nedalyvauja – visada yra labai reikšmingi, o dažnai ir dramatiški gyvenimo įvykiai. Kunigai, be abejo, yra žmonės ir turi teisę būti žmogiški. Bet mes nepakankamai pabrėžiame tai, kaip svarbu švelniai ir jautriai pasitikti žmones, išgyvenančius ką nors didelio ir sudėtingo. Nepakankamai rūpinamės atsiminti, kad tai nėra tinkamos progos atskaityti moralą už gyvenimą be šliūbo ar išbarti, kodėl žmogus nesirodo Mišiose.

Ir kai labiau už viską imame baisėtis gėjais, abortais ar dar kokia nors paviene, iš konteksto ištraukta nuodėme, man visada kirba jausmas, kad mums būtinai reikia, kaip tam fariziejui, dėkoti Dievui už tai, kad nesame tokie nuodėmingi kaip tie anie. Nes kitaip, ko gero, turėtume muštis į krūtinę ir kartoti – pasigailėk, Viešpatie, mūsų, nusidėjėlių. Tik man visada baugu: o kada ir aš būsiu priskirta prie tų anų? Aš esu nusidėjėlė, Dievas mato. Mano gyvenime daug kas neatrodo kaip iš cukruoto „šeimos vertybių“ paveiksliuko. Ir iš tikrųjų kaip namie, kaip šeimoje pasijuntu tada, kai atsiduriu tarp kitų tokių pat nusidėjėlių, kurie labiau bijo patys būti atstumti negu ieško, už ką atstumti kitus. Man rodos, todėl mus ir ragino neteisti, kad nebūtume teisiami – tada patys būsime laimingesni.