2020 06 08

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Apie laimę dalytis bendrais namais

Evgenios Levin/ Bernardinai.lt nuotrauka

Nelaikau savęs didele Bažnyčios dokumentų žinove, bet turiu mėgstamiausią encikliką: Laudato Si. Jei nesate jos skaitę, tikriausiai susidarėte įspūdį, kad ji apie aplinkosaugą, bet jei perskaitytumėte, turbūt pritartumėte, kad ji aprėpia daug daugiau, labiausiai todėl, kad jos samprotavimo pagrindas yra bendrumas ir abipusė priklausomybė tarp žmogaus ir žmonijos, žmonijos ir gyvybės, gyvybės ir gamtos, gamtos ir kūrinijos. Kaip paantraštėje suformuluota ir nesyk kartojama tekste: mūsų bendri namai.

Gegužės 24 d., švenčiant penkerių metų nuo enciklikos paskelbimo sukaktį, Popiežius pakvietė šiam dokumentui paskirti visus metus. Žinia Lietuvoje, regis, liko beveik nepastebėta – mačiau tik kažkokį šventą paveiksliuką su specialia maldele Facebooke – bet, kita vertus, gal ji tiesiog per daug šviežia, ir per artimiausius porą mėnesių išgirsime apie daugybę katalikiškų iniciatyvų, skirtų domėtis Laudato Si ir įgyvendinti jos paraginimus. Tai būtų puiki proga parapijų ir katalikiškų organizacijų renginiuose, sambūriuose ir stovyklose pagaliau galutinai atsisakyti vienkartinių indų ir įrankių, tačiau būtų ir truputį gaila, jeigu nesugebėtume užgriebti giliau.

Kai bandau svarstyti apie Laudato Si aktualumą Lietuvai ir tai, kaip geriausia būtų jį įprasminti, norom nenorom atsiremiu į nemalonią mintį: mūsų krašte klesti rasizmas. Tikras, bukas ir agresyvus, tiesiai skatinantis griebtis smurto – prabangą nežiūrėti į jį rimtai ir laikyti kvailyste galime sau leisti tik todėl, kad tarp mūsų labai nedaug kitos rasės žmonių, ir tokia neapykanta neturi daug progų virsti veiksmais ir nusikaltimais. Tačiau dar labiau išplitusi tokia pažiūrėti nekalta, naivi ir žaisminga rasizmo atmaina. Pavyzdžiui, neseniai mačiau nuotraukas iš šokių konkurso. Viena šokėjų grupė jame pasirodė apsitempusi juodais triko, užsimaukšlinusi kudlotus perukus ir su šiaudiniais sijonais. Specialiai perskaičiau komentarus prie tų nuotraukų – neradau nė vieno, kam tai būtų kuo nors užkliuvę. Po Vilniaus knygų mugės Vaikų salę šiemet vaikščiojo toks plunksnotas, būgną mušantis indėnas, scenoje mokinęs mažuosius lankytojus kažkokio atseit indėniško baubimo ir reklamavęs šiaip jau visai neblogą kelionių po Lietuvą knygelę. Nė nekalbant apie šalia gyvenančius mūsų bendrapiliečius, kurie tiesiai sako, kad „žydelių“ ir „čigonų“ kaukės per Užgavėnes įžeidžia juos ir jų kultūrą, o mes tik šaipomės ir vaipomės. Žinoma, nė nekalbant apie nacių saliutą Seime ir tai, kad mes paskui leidžiame sau diskutuoti, ar čia labai juokinga, ar tik truputį.

Didžiausia tokio kitų, ypač svetimų ir tolimų, žmonių ir kultūrų sukarikatūrinimo problema yra tai, kad šitaip pavaizduoti, visi „negriukai“ ir „indėniukai“ mūsų sąmonėje ir vaizduotėje niekuo iš esmės nesiskiria nuo pokemonų, ufonautų ir kokių nors kalbančių kiškučių ar meškučių iš animacinio filmuko. Tuomet juos suvokiame arba apskritai kaip truputį netikrus, truputį ne žmones, arba, geriausiu atveju, kaip labai infantilius, silpnapročius, primityvius. Nesuvokiame jų kaip visaverčių žmonių, kurių visavertė kultūra aprėpia visus žmogiškus poreikius ir išreiškia visas viltis ir jausmus. Nesuvokiame jų kaip sau lygių, kaip savo brolių ir seserų, kaip Dievo kūrinių, į kuriuos įdėta ne mažiau pastangų, dėmesio ir meilės negu į mus. Ir tai suteikia mums pagrindo išsisukinėti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Rūpintis mūsų bendrais namais nėra natūralus ir prigimtinis žmonių impulsas. Greičiau priešingai – iš prigimties labiau esame linkę kuo skubiau pasirūpinti savo atskirais namais, o tam visada reikalingas būdas atsiskirti, ar, tiksliau, atskirti kitus nuo savęs, nubrėžti aiškią ribą, ties kuria „savi“ baigiasi. Lietuvoje skaudūs ir tragiški gamtos taršos ir klimato kaitos padariniai iš tikrųjų nejuntami, net jei gaila baltų žiemų. Kai kas nors pasakoja apie vandens stygių Indijoje ar Afrikoje, pirmasis mūsų impulsas yra surasti būdą atsiriboti nuo „ne savo“ problemų. Jeigu Indijos ar Afrikos žmonių nelaikysime broliais ir seserimis, jei nemanysime – netikėsime – kad visų mūsų namai bendri, mums tai pavyks.

Žinoma, Laudato Si yra daug turtingesnis tekstas, o ne paviršutiniška agitacija. Nepaisant to, kad kalba apie liūdnus ir grėsmingus dalykus, aš jame girdžiu ir gana aiškų laimės receptą: gyvenimas bendruose namuose laimingiausias tada, kai rūpinamės visų, o ne tik savų laime ir gerove. Mano atrodo, būtų gaila nė nepamėginti.