Apie laimę demonstruotis

Čia ne sąžinės sąskaita. Neabejoju, kad dauguma krikščioniškos žiniasklaidos klausytojų ir skaitytojų gali papasakoti visokių gražių pavyzdžių iš savo patirties, kaip kartais žmonės sugeba parodyti jautrią širdį. Galima būtų paminėti netgi vieną kitą išskirtinę, ypatingą katalikišką mokyklą ar organizaciją, kuri daro didžius artimo meilės darbus. Greičiau svarstau apie platesnius, jei norite, sisteminius dalykus – kiek pasaulis, kuriame gyvename, visuomenė, kurią sudarome ir kuriame, iš esmės yra prisitaikę ir pasirengę priimti žmones, kuo nors neatitinkančius „normų“ ar „standartų“.

Kai apie tai susimąstai, kaip tik fizinė reikalo pusė yra pakankamai lengvai išsprendžiama. Seniai atrasti ir gerai žinomi vadinamojo universalaus dizaino principai, kai daiktai, infrastruktūra ar pastatai ne specialiai pritaikomi tam tikrą negalią turintiems žmonėms, bet iškart planuojami taip, kad būtų patogūs visiems. Pasirodo, papildomų pastangų tam reikia nedaug, o tai, kas palengvina gyvenimą vežimėlyje sėdinčiam neįgaliajam, taip pat praverčia ir žmonėms, stumiantiems kūdikio vežimėlį ar velkantiems sunkų lagaminą. Daug sudėtingiau įveikti bjaurų užburtą ratą: kai savo aplinkoje nuolat, kasdien nematai ypatingų poreikių turinčių žmonių, nepagalvoji ir nežinai, ko jiems reikia, kad fiziniame pasaulyje jaustųsi patogiau. Tačiau kai fizinis pasaulis jiems nepatogus, jie ir negali nuolat, kasdien rodytis daugumos iš mūsų aplinkoje. Tada jų nematome, todėl nepagalvojame ir nežinome, kaip prie jų prisitaikyti.

„Nesidemonstruoti“ dažnai pagiežingai liepiama LGBT žmonėms, pastaruoju metu garsiau ir atkakliau ėmusiems reikalauti užtikrinti jų teises. Aš tikrai juos palaikau ir nekantriai laukiu, kada mano draugai ir draugės galės lengviau atsikvėpti, išsivadavę iš kvailų biurokratinių problemų. Tačiau nors LGBT žmonių gyvenime nestinga dramatiškų diskriminacijos ir neapykantos istorijų, jų tarpe daug sveikų, išsilavinusių, neskurstančių ar netgi pasiturinčių. Todėl jie pajėgia „demonstruotis“, arba, mandagiau kalbant, papasakoti apie save, savo poreikius, problemas, teises ir tai, kaip jos pažeidžiamos.

Neturiu galvoje kokios nors „kančių hierarchijos“, net tokia mintis man atrodo neskoninga. Kalbu apie objektyvų dalyką. Žmonės su proto negalia ar raidos sutrikimais nepajėgia dalyvauti intelektualioje diskusijoje apie savo poreikius ir teises. Sunkiai sergančių vaikų tėvai ir motinos neturi jėgų, laiko, o dažnai ir pinigų įsitraukti į kokią nors viešą ar visuomeninę veiklą. Neįmanoma surengti vežimėlių parado, jeigu mieste nėra nė vienos vežimėliais pravažiuojamos gatvės.

Todėl man atrodo, kad gindami savo teises, LGBT žmonės iš tikrųjų primena apie visus, kurie „nesidemonstruoja“, o kenčia savo kančias slapta ir nematomi. Net kai yra nekenčiami, niekinami, įžeidinėjami, jie moko visą visuomenę svarbios pamokos: yra žmonių, kurių gyvenimas kitoks, ir gali būti, kad tiems žmonėms ko nors trūksta, kad galėtų iki galo laisvai kvėpuoti ir dalytis su kitais savo dovanomis.

Kai išgirstu, kaip kas nors prieštarauja šiuolaikiniam mokslui ir medicinai, primygtinai tikindamas, kad homoseksualumas yra psichikos sutrikimas, visada pagalvoju: o kas tau iš to? Ar gali būti, kad iš tikrųjų turima galvoje: jeigu homoseksualumas yra psichikos sutrikimas, tai homoseksualai negali reikalauti jokių teisių, nes visi žmonės su bet kokiais psichikos sutrikimais turėtų „žinoti savo vietą“, nelįsti „sveikiesiems“ į akis, neversti jų galvoti apie nemalonius dalykus, gyventi nematomi ir nepastebimi, tenkintis tuo, ką „sveikieji“ malonėja jiems suteikti, ir nesitikėti nieko daugiau? Nes jeigu taip, tai toks požiūris ne tik visiškai nemoksliškas, bet ir nekrikščioniškas.

Ir dėl to man atrodo tikra laimė, kai kas nors „demonstruojasi“. Evangelijos dvasia ir mylimas popiežius kviečia „eiti į pakraščius“, susirasti tuos, kas šiame pasaulyje nematomi, su jais susipažinti ir susidraugauti. Man lengviau, kai visi tie žmonės patys pasirodo ir pasako, kur juos rasti. Jei jau vis tiek į Dangaus karalystę turime keliauti visi kartu, bus greičiau, jeigu kiekvienas luošys ir raišys pats pasakys kaimynams, už kurios parankės patogiau jį paramstyti.