Apie laimę formuoti sąžines

Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Rasos Ašmonaitės / „Pelėdos foto“ nuotrauka

Man pasirodė graudžiai ironiška, kad pernai panašiu metu sulaukėme vyskupų laiško, prieštaraujančio įstatymui, dėl kurio iki šiol taip ir nebuvo balsuojama, o štai dabar, kai Seimas beveik vienbalsiai priėmė vadinamąjį „apgręžimo įstatymą“ – tylu. Galvojau surašyti kokį nors paskvilį, sureaguoti kaip nors kandžiai, viešai sugėdinti. Bet galiausiai patingėjau.

O pats „apgręžimo įstatymas“, žinoma, bjaurus reikalas. Bjaurus todėl, kad prieštarauja tarptautinei teisei, pažeidžia žmogaus teises, o ir paprasčiausiai todėl, kad baisiai gaila tų tarp kūjo ir priekalo atsidūrusių žmonių, kurių nušalusias kojas ir palaikes palapines mums atkakliai rodo „Sienos grupė“ ir kiti jų gelbėtojai. Bet lygiai taip pat bjauru tai, kad tiesiog atlapoti savo namų durų bet kam irgi negalime, nes taip pasiduotume Lukašenkos šantažui, o gal ir tikrai prisileistume vidun kokių priešo agentų šitokiais nerimo ir nežinios laikais. Ir, tiesą sakant, aš kuo nuoširdžiausiai maldose prisimenu, tam tikra prasme ir užjaučiu žmones, kurie yra priversti priimti sprendimus tokioje situacijoje, o dar labiau – tuos, kurių tiesioginis darbas yra tuos sprendimus vykdyti. Taip, tarp jų yra per daug įsikarščiavusių, bent jau viešai pasisakančių per daug kietai ir nejautriai. Bet neabejoju, kad yra ir daugybė žmonių, kurie tiesiog sukanda dantis ir nuolankiai vykdo savo pareigą situacijoje, kurioje visos išeitys blogos, o sprendimą priimti vis tiek reikia. Net būtų galima manyti, kad balsuoti už „apgręžimo įstatymą“ yra savotiškai garbinga, kad šitaip prisiimama ir asmeninė, ir kolektyvinė atsakomybė, bloga išeitis užsikraunama ant savo sąžinės, užuot tuščiai ją tildžius beprasmiais pavieniais balsais prieš ar išsisukinėjus susilaikant.

Bet man atrodo svarbu turėti kokį nors kolektyvinį sąžinės balsą, kuris galėtų nebūtinai skaudžiai gelti ar įkyriai kamuoti, bet aiškiai ir tvirtai pasakyti: mes darome blogį. Mes kenkiame kitiems žmonėms, mes esame ir būsime kalti, jeigu bet kuris iš jų liks suluošintas ar žus, įstrigęs „niekieno žemėje“ ir nesulaukęs būtinos pagalbos nuo šalčio, bado, traumos ar ligos. Daug visokių aplinkybių čia veikia, dėl įvairių priežasčių jie galėjo čia atsidurti, kai kas galbūt netgi buvo jų pačių neprotingi ar ir nedori sprendimai, bet mes privalome prisiimti tą dalį atsakomybės, kuri yra mūsų. Bažnyčia tradiciškai ir nuo seno imasi tokio visuomenės sąžinės vaidmens, bet ji ne vienintelė gali tai daryti. Pabėgėlių klausimu daug drąsiau ir ryžtingiau mums kalba įvairios žmogaus teisių gynėjų organizacijos, neformalios grupės ir pavieniai asmenys, kurie daugeliu kitų atvejų paradoksaliai būna netgi priešiški Bažnyčiai ar bent kai kurioms jos moralinėms nuostatoms. Bet tai visiškai nesvarbu – remiantis Bažnyčios mokymu, apie „apgręžimo įstatymą“ reikėtų pasakyti lygiai tą patį, ką kalba Jūratė Juškaitė.

Netoli Kapčiamiesčio besidriekiantis Lietuvos–Baltarusijos pasienio ruožas. EPA nuotrauka

Taip pat negalima neįžiūrėti kitų rimtų moralinių mūsų visuomenės problemų, kurias atskleidė Baltarusijos dirbtinai sukelta pabėgėlių krizė. Prieglobsčio prašymo ir suteikimo sistema Lietuvoje, panašu, beveik visiškai neveikia, o jos tobulinti niekaip nesistengiama net tada, kai ji staiga pasidaro labai reikalinga daugybei žmonių. Sąlygos, kuriomis laikome savo „nei pakartus, nei paleistus“ žmones, pasibaisėtinos, ir išskyrus saujelę atkaklių kovotojų už jų teises, niekas nesirūpina jų gerinti. Iš dalies taip yra dėl to nejaukus trypčiojimo, kai nenorime sudaryti pabėgėliams nė menkiausios regimybės, kad jų čia laukia kas nors gero, nors daugumai padorių žmonių visai nesmagu tai garsiai pripažinti. Iš dalies – dėl paprastos biurokratinės inercijos, kai bet kokie „valdiški“ procesai vyksta kankinamai lėtai.

Manau, kad tikrai psichopatiškos pažiūros – pasiūlymai pasienyje šaudyti iš kulkosvaidžių ir panašiai – ir yra psichopatiškai marginalios. Bet gerai matau, kad daugybei žmonių Lietuvoje būdingas lengvas lėtinis rasizmas ir ksenofobija. Niekaip ypatingai pabrėžtinai nelinkime kam nors amputuotų galūnių, bet labiausiai norėtume, kad tie visi nežinia kas ir nežinia iš kur tiesiog nesuktų mums galvos. Kad nieko iš mūsų nenorėtų, kad mums nereiktų ne tik nieko dėl jų padaryti, bet ir apskritai apie juos galvoti. Kad jie būtų ne mūsų problema.

Toks nusistatymas puikiai suprantamas, net, sakytum, labai žmogiškas. Bet kartu jis yra snaudžiančios sąžinės ženklas. Jeigu kas nors, jau turintis gatavą mokymą, skirtą sąžinėms formuoti, nuspręstų tai ir daryti, turbūt nebūtų labai lengva ir sklandu. Tačiau būtų tikra laimė gyventi pagal savo pašaukimą, vykdyti savo misiją ir skelbti savo žinią.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.